Poezija
10 14. Minčių labirinte…
Valentina Jekateriničeva-Fatejeva
LKRS narė, poetė
Išeina dienos
Štai ruduo prisiglaudė naujai
Šaltoku šerkšno sparnu,
O man liūdnai nusišypsojo,
Ir aš nuliūdau lietuje.
Medžiai numetė rūbus –
Be gyvybės nuogume.
Dega besparnė viltis
Rudeninių lapų aukse.
Dega laužas nukritusių lapų,
Nesušildo mūsų su tavim,
Jausmų ugnis naujai jaudina mintis
Ir patraukia paskui save.
Praeina dienos, praeina naktys,
Siela saugo praeitį.
Buria ruduo ir pranašauja,
Ir štai į akis žiūri.
Pakeitus aprangą, žemė pasirodys
Savo pranašingame paprastume,
O sužeistą sielą traukia
Prie šilumos, meilės ir grožio.
Dukrai
Aš dar gyvenu pasaulyje
Būties rate.
Kaip anksčiau už viską atsakau, -
Ypač už save.
Gyvenu. Sielvartaudama sprendžiu –
Kodėl pasauly aš gimiau?
Ir iki šiol atsakymo nežinau,
Ir išminties (ne)pasisėmiau.
Likimas juodraščiu pasirodė, -
Suspėsiu gyvenimą perrašyti.
Tik kiek metų pasiliko?
Ir laiko neversi palaukti.
Sūnui
Viltis keliauninko
Tarp laukų, tarp kalvų,
Tarp nepaliestų sniegynų,
Tarp pasimetusių pasaulių –
Driekiasi mano tolimas kelias.
Mirga žvaigždės debesyse...
Ten, toli žiluose kalnuose,
Prie properšos manęs laukia vienuolis –
Ir lengvesnis taps kelias.
Pranešimais vaikomės nuobodulyje –
Pavargau nuo gyvenimo tuštybės,
Ir noriu sulaukti ramybės,
Bet artinasi tikslo kelias,
Aš gyvenu nežemiška svajone,
O ten, už kalnų mėlynės –
Aš pagaliau rasiu ramybę,
Tegu nutrūksta kelias...
Švelni naktis
Blykstelėjo naktis prabangiu rūbu, -
Violetinis barchatas apgaubė pečius,
Ir žvaigždės, kaip žemčiūgų švytėjime,
Nerūpestingai mirgėjo virš manęs.
Dieviškai žydėjo sode mėlynasis jazminas,
Bet nėra su kuo pasidalinti nuostaba.
Aš tavęs laukiau iš vakaro, geidžiamasis,
Nakties apkabinime ant slenksčio.
Ir mėnulio šviesa išsiliejo į kelią
Paskutine kruopelyte vilties,
Bet neišsklaidė jis mano baimės,
Neužgesino meilės ir švelnumo.
Gerardui Binkiui
Žvaigždės gęsta ir sudega,
Negrįžo vaikinas.
Liūdnai mergaitė atsidūsta
Ir išeina ant slenksčio.
Vėjas kasas išpina,
Ilgu jai stovėti vienai.
Kažkur tai vaikinas iki soties klajoja,
Neskuba į namus.
Tolumoje žvaigždė žiba,
Gęsta nakties tyloje,
Veidu ašara nurieda –
Leisti naktį jai vienai.
Migla uždengė upę,
Rūkas slenka prie kojų,
Nenorėdama duris pridarė, -
Galima duoti ašaroms valią.
Žvaigždės krenta, sudega,
Vaikinas negrįžo.
Mergina atsidūsta liūdnai,
Užgesina ugnelę.
Aš stačiau namus ekspromtu
Aš prisimenu vaikystės namą, - žilus rąstus jame,
Už daržo žydinčią pievą,
Drugelių būrelį, bičių dūzgimą,
Ir žiogų skardų skrydį.
Aš toje pievoje sukuosi ant vienos kojos,
Tai drugeliu, tai žiogeliu save įsivaizduoju.
O ant mano pievos yra medis vienas,
Kai aš jame įsitaisau sau lizdą,
Ir knygose vartydama puslapį po puslapio,
Save įsivaizdavau tai debesėliu, tai paukščiu.
Aš stačiau namus iš smėlio ir akmenų,
Iš šakelių žilvičio, ir langus iš žėručio.
O kiek liūčių, audrų reikėjo išgyventi juose!
O aš vis pievoje sukuosi,
Save tai drugeliu, tai žiogeliu įsivaizduoju.
Aš stačiau namus iš sniego, ledo,
Bet stigo ten namų šilumos.
Aš prie pečiaus grįždavau, su svajone nesiskyriau,
Vis stačiau namus iš baltojo lapo.
Už didelio stalo atsisėdu ir vis darbuojuos, sukuos...
Ir štai, namas pastatytas, kaip gera dviese, -
Bet tik kažkaip kartą mus meilė paliko.
Ir namas našlaičiu tapo, jis nemokėjo verkti, -
Visur viena sukuosi.
Save tai drugeliu, tai žiogeliu įsivaizduoju.
Yra pas mane šeima, o reiškia – tu ir aš,
Ir su mumis namas, visgi tas pats namas,
Kur mes dviese, kur mes tryse...
Aš gyvenime vis sukuosi ir vis dar bėgu,
Ir skrisdama ir bėgime – nukrist galiu, nukrist galiu...
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
