Poezija
10 07. Tave jaučiu širdyje...
Birutė Silevičienė
Tėveliui
Šarma suspindo mano plaukuose,
O akys pilkos gėrio pilnos.
Tu padainuoki dainą lankoje,
Kai plaukia dienos liūdnos.
Tu išdainuok dainas Tėvynei,
Muzikos skambesį dukrai skirk.
Tu nuraminsi mano sielą, skausmą,
Prašau, Tėveli, tik mane išgirsk!
Tava melodija atgims mano širdy,
Ir leiski ašarom nuplauti kelią.
Skambias dainas ir muziką Tu kūrei,
Džiaugsme buvai man gimus...
Metų visi laikai sutilpo –
Gyvenimas viesulu skriejo...
Tik žaizda širdy paliko.
Kas sugrąžins gyvenimą Tėveliui?
Kas leis apglėbti jo pečius?
Kas leis mylėt man ąžuolėlį?
Kas leis sumažinti netekties skausmus?
Ta netektis – širdyje visada gyva,
Gyvena jau 69-erius metus manyje –
Be jo šypsnio, dainos, žodžių, muzikos!
Jo buvę draugai – man tapo savais...
Matyt, tokia tikėjimo vertė širdyje.
Nekaltinkit, neteiskit, žmonės,
Kai gėrio jūsų veiduos, aš ieškau Tėčio...
Ir Jūsų atmintis gyva, dar gali mane nuraminti.
Ir tęsiasi dienų dienom kelionės –
Beieškant tarp žmonių jo veido bruožų.
Mirtis išsivedė jį jauną –
Dukra našlaitė tapo,
O dienos kančios ir skausmo –
Įduotas dukrai talismanas.
Žvelgiu į nuotrauką šeimos –
Tėvelio bruožai sustingę ir šalti, -
Nuo mano bučinių, nuo ašarų,
Veidai nerausta ir nesišypso man...
Myliu tą žemės kauburėlį,
Jaučiu, kad Tu mane girdi...
Klausausi paukščių giesmių
Ir netektį apraudu.
Suklupau aš ant dirvono juodo,
Čia akmenų krūva ir kelias baigės...
Širdį ramina mintis: čia tėtės kapas, -
Juodoj žemelėj ir mano širdyje.
* * *
Kas uždegs, Tėveli, tau žvakelę vaško?
Kas gėlės žiedelį tau padės ant kapo?
Kas primins Tave, kas apverks –
Tavo jaunystę be manęs?
Kam šypsosi saulė, kam nėra vargų...
O mano kelyje tiek kryžių,
Tiek netekčių, skausmo, kančių...
Ir likusi viena, be savųjų, verkiu.
Negalėjau tavęs apkabinti, suprasti, -
Daug ko išmokt iš tavęs –
Ir tau girdint, ištarti Myliu!
Aš Tavo dukrelė esu...
Atgal
