Poezija
04 02. Tau meilę išdainuočiau...
Birutė Silevičienė
Nevilties šešėliai užvaldo mano sielą,
Ir protu nesuvokiu gyvenimo prasmės.
Tai dienos prieš mane atrodo ūkanotos,
Šalia nėra brangaus žmogaus akių.
Negirdi jo gražiausių žodžių likusi viena,
Ir nematai jo mėlynų ir mylinčių akių.
Ilgiuosi gimtinės, sodo artumos, miško...
Čia ieškai ramybės širdžiai visada.
Viena niekur neisiu, nors kelias žinomas seniai,
Drovumą nugalėsiu – į Tėvelio sodą eisiu,
Kai žydi sodas, obelys tampa nuotakom
Ir vėjyje, saulėje vestuvinį šokį šoka...
Čia jaučiuosi rami, drąsi – šalia Tėvelio kapas.
Ir vaikystės akmenėlis, mano „uostas“ greta.
O kai pro rūką saulė pasirodo –
Gera, miela ir jauku. Aš gyvenu!
Pakalbinu bitutes renkančias medų
Ir padėkoju, kad lankosi sode.
Paukšteliai čiulba obelų šakelėse, gražu.
Norėčiau, Tėveli, nevilties šešėlius nusimesti,
Protu gerai suprasti gyvenimo prasmę...
Norėčiau Tavo žodžius kasdien girdėti,
Žiūrėti į tavo mylimas mėlynas akis.
Tik taip ramybę galėčiau sieloje surasti:
Tik šalia tavęs laime žydėčiau,
Sušokčiau Tau gražiausią šokį –
Skambinant Tau gitara – meilės dainą dainuočiau...
Ryto stebuklas
Prieš balkono langą auga karklo medis.
Jis džiugina mūsų gyvenimą mieste:
Sulaiko gatvės mašinų triukšmą, sugeria dulkes,
Orą gaivina, paukšteliai čia apsigyvena.
Ankstų rytą, saulei tekant – balandis baltas
Nutūpė į karklo viršūnę ir nei krust...
Ar jis įsižeidęs, kad nerado pabertų trupinių,
Ko, pasukęs galvą, dairosi: kas yra kambary?
Karkle tupėti gali visą dieną,
Skubu praverti balkono langą,
Bei pasisveikinti: „Giuli, giuli!“ –
Girdėjau šitaip sveikinosi jo šeimininkas.
Balandis, pastebėjęs mane, pasuko galvelę
Ir man atsakė: „Giuli, giuli!“
Skubu į lauką, nešu grūdelių ir vandens jam.
Balandis atskrido prie manęs ir lesa grūdelius.
Mana širdis iš džiaugsmo šoka valsą...
Balandis – mano draugas, abu suprantam
Bendrą žodį: „Giuli, giuli!“
Dabar vienuolika baltų balandžių sklando.
Mane sutinka burkuodami gražiai.
„Giuli, giuli, giuli!“ – aš sveikinuosi išdidi!
Širdies skausmas
Paskambink vakarą vėlyvą,
Kai sužibs žvaigždė auksinė.
Debesų keliu klajoju viena
Ir girdžiu nuvilnijančią melodiją.
Gitaros stygos užgautos virpa,
Ir liejasi daina skambi.
Paimk mane į savo dainą,
Ir nuvilnys melodija laukais rami.
Ateik arčiau, prisėsk šalia –
Upelis bėga bangomis.
Laukus jau apgaubė vakaro tamsa,
O aš gėriuosi Tavo mintimis.
Myliu laukus, upes ir ežerų pakrantes,
Palikti viską būtų man per sunku.
Paimk švelniai mane už rankos –
Žinai, kaip gera būti mums kartu.
Tik Tau galiu atverti širdį,
Tik Tau aš patikiu mintis.
Ir skausmą mano gilų –
Tu paverti į smiltis...
Ir gera, kai kartu mes esame,
Gyvenam rytdiena kuklia.
Žinau, kelyje nepaklysime,
Kai supa mus šilta banga.
Atgal
