Poezija
03 28. Gyvenimo kredo - nebūti abejinga
Birutė Silevičienė
Pristatau valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams poetės, filosofijos mokslų kandidatės, „MATI“ profesorės, vadovėlių autorės Ninos Sorokinos (Paščenko) biografijos fragmentus.
Nina Sorokina gimė Pervomaiske Lugansko apskrityje (Ukraina). Baigė valstybinį M.V.Lomonosovo universitetą. Sociologijos ir konfliktologijos dėstytoja, filosofijos mokslų kandidatė. Dabartiniu metu dirba profesore „MATI“ – Rusijos valstybiniame technologijos K.E.Ciolkovskio universitete.
Paskelbė autobiografinę apybraižą „Maskva – Pervomaiskas“.
Ninos gyvenimo kredo – nebūti abejinga, pragyventi gyvenimą taip, kad būtų apie ką prisiminti, ir kad tave prisimintų.
2010 m. vasarą Nina Sorokina lankėsi Lietuvoje pas savo mokslo dienų draugę poetę Valentiną Ekateriničevą, susipažino su Lietuva, Vilniumi. Dalyvavo „Mir“ literatūrinio poetų ir publicistų almanacho pristatyme M.K.Čiurlionio name-muziejuje Vilniuje. „Siela – priesaikos lyroje“ almanache yra ir poetės Ninos Sorokinos eilėraščių.
Ji pamilo aplankytas Vilniaus vietas, Trakus, sunku be ašarų buvo grįžti į Maskvą.
Vėliau iš Maskvos apie viešnagę Lietuvoje ji atsiuntė pluoštelį eilėraščių, aš juos į lietuvių kalbą ir siūlau Jums paskaityti.
Vilniui
Nina Sorokina
Kaip garbinga čia būt pagyventi:
Vienus, kitus metus.
Vilniau, tave suspėjau pamilti,
Išvažiuoju, reikia atsisveikint!
Atminčiai palieku
Sielos savosios meilę,
O grąžai gaunu
Skausmingas išsiskyrimo akimirkas,
Bet aš grįšiu, ir mes padainuosim
Dainą „Šermukšnėlė“
Dviese, su mokyklos drauge,
Miela Valentina.
Į bažnyčias, cerkves mes užeisim,
Ir Trakus aplankysim.
O Užupin patekę,
Jo įstatymui paklusim.
Pasimėgausim mes laisve
Šiuolaikinio Monmartro,
Pasigrožėsime gamta
Mes ne vieną kartą.
Kai į Belmontą pateksim,
Aplankysim ir Puškinovkę,
Visą grožybę tų vietų pajausim,
Nors jos ir nepanašios,
Bet jose yra daug bendro:
Ramybė ir tyla...
Viską sunku man išvardint.
Bet ne mano kaltė,
Kad Vilniaus miestas toks gražus.
Į nieką jis nepanašus,
Talentais turtingas,
Ir tebūnie tai man džiaugsmas.
***
Panardintas į pelkes nuobodulys,
Į baisų sūkurį – kasdienybės pilkumas.
Dingo saldumo džiaugsmas, kančia.
Dabar nėra garbinga drąsa.
Kasdienės tuštybės apraizgyti,
Melancholiškas liūdesys gerklę spaudžia.
Suklaidinti jausmai ir mintys,
Ir niekas nepaduos rankos.
Ko mes laukiame? Mums nėra išsigelbėjimo,
Mums teks pelkėje gyventi.
Kol neišmelsime pasigailėjimo,
Ir neišmoksime mylėti.
Abejonių kaina
Mano siela pralėkė audra.
Žodžiai – priekaištai išsiveržė ašaromis.
Ką aš darau? Kur klaidžioju?
Kruša neapykantos už mano nugaros
Skausmingai daužo. Kursto
Pamiršti gėrį, kaip sapną, apgavystė,
Mintys prabėga, kaip uraganas.
O rytas štiliui apsivertė.
Likimo skambutis abejones išvarė lauk,
Ir širdis ritmingai sutuksėjo.
Visos juodos mintys traukias į naktį.
Rudens valsas
Kelias geltonu kilimu nuklotas –
Lapai sukas valse lėtam.
Už švelnios šypsenos – tavo skausmas paslėptas.
Lapų kritimas mums dabar ypatingas,
Rudenį įvyko mūs susitikimas,
Kiek metų no to laiko praėjo?
Toks pat panašumas apsiniaukusio vakaro,
Nukrito lapas, tavo žvilgsnio švelnume
Dabar mes su tavimi nusprendėme išsiskirti,
Mes neisime vienu keliu.
O lapai šokyje vis taip pat sukas,
Su manim tavęs daugiau nebebus.
Rudenį įvyko mūs susitikimas,
Kiek metų nuo to laiko suskaičiuota?..
Tokį pat apsiniaukusį vakarą
Nukrito lapas švelnume tavo žvilgsnio.
Žiemos valsas
Baltu sniegu pasidengė žemė.
Pagaliau – tai žiema pas mus atėjo.
Jos laukė miškai ir laukai,
Ji mums atnešė džiaugsmą.
Baltas valsas, žiemos valsas,
Kaip meilės paskutinė Viltis.
Neliūdėk, nesijaudink,
O ranką tu man ištiesk.
Tik snaigės sukas ir sukas
Baltame valse, ir džiugina mus.
Ach, koks linksmas snygis –
Aš pakviesiu tave valsui.
Baltas valsas, žiemos valsas,
Kaip meilės Viltis paskutinė.
Neliūdėk, nesijaudink,
O ranką tu man ištiesk.
Mes abu suksimės valsu,
Ir žvelgsim viens kitam į akis.
Jeigu gyvenime tame nepaprastam
Mes būtum anksčiau susitikę...
Baltas valsas, žiemos valsas –
Kaip meilės paskutinė Viltis.
Nesijaudink, neliūdėk,
O ranką tu man ištiesk...
Užmaršties žolė
Žolė užmaršties – viską paslėps,
Laikas žaizdas išgydo visas.
Ir numesiu aš į rudeninį metą
Jausmus nedalomus laike.
Jazminų krūmai sužydės vasarą,
Puošis nuotakos rūbu.
Ir užges tavo šviesus vaizdinys –
Naujam gyvenimui aš kelsiuos.
* * *
Vidinį jaudulį numesiu nuo savęs–
Eisiu šypsodama toliau.
Šalia manęs tavęs nėra, na ir tegu.
Sudeginom mes tiltus išsiskirdami.
Meilės trauktinę išgerėm abu,
Palikom ant dugno liūdesio kartumą,
Dabar tu ne su manim, taip pat ir ne su ja.
Na ir ką man daryti dabar?
Rytą išeisiu į laukus plačius,
Ir išsimaudysiu aušros spinduliuos.
Liūdesį, skausmą paleisiu į laisvę,
Ir nešauk daugiau tu manęs!
Neateisiu, net jeigu prašysi,
Visas brangenybes sudėsi prie kojų –
Kas žuvo, to neprikelsi,
O tave atiduosiu be gailesčio.
Rudeninis lapų kritimas
Lapai šlamėdami krinta nuo medžių į žemę.
Ir verkia ievos, palikdamos vasarą.
Mes neskubėdami dviese klajojame parku,
Liūdesio ir švelnumo pilni.
O lapai sukasi šoky lėtam,
Auksindami aplinką džiugina akis,
Klevas čeža, aprengtas rausva spalva.
Jam mes nesvarbūs, visai nerūpime.
Koks lapų kritimas, ir reikia šitaip!
Mus pagrobė nelaisvn, o mes ir neprieštaraujam,
Lapų valsas tarsi apdovanojimas mums.
Liūdesys rudenį visgi - įveikiamas.
Lapai šlamėdami krinta į žemę,
Atsisveikindamos su vasara verkia ievos.
Mes dviese neskubėdami einame parku –
Liūdesiu ir švelnumu užpildyti.
Apie tiesą
Vienas išminčius sakė kitam:
Nors tu man – draugas, bet tiesa – brangesnė.
Neretai taip ir mes vertiname,
Bet dažnai pasielgiame kitaip.
In vino veritas! – tiesa vyne,
Jame didybė, – kaip tvirtino vienas poetas.
Ir tame jis buvo nevienas,
Ir matė jos nodėmes ant dugno –
Inde, iš kurio gėrė.
Nors vyną stipriai atskiesdavo,
Bet visgi jie jį laikė
Dievišku gėrimu, ir taip gyveno.
Seniai pamirštas to vyno skonis,
Mes ginčytis taip pat nebemokam.
Ir taip pat neišmokom,
Ten, kur dauguma teiginių, o tiesa viena.
Miestietiškas skubėjimas
Miestietiškas skubėjime, ką tu darai su mumis,
Mūsų gyvenimą beprotišku srautu paverti,
Begaline kova, kaip galingo cunamio,
Nusinešančio svajones, kad daugiau negalėtum
Gaivintis ramybe, paukščių giesmėm, tyluma,
Galvoti daugiau apie amžinybę, dieviškumo gerovę.
Galvoji apie tuos, esančius kapuose, nepaimsi su savimi,
Juk galų gale viskas į dulkes virs...
* * *
Laiško nelauk, tu jo negausi.
Ką tik kažkas nutiko? Nežinau.
Suspaudė krūtinę, širdis apmirė joje.
Praeis dar truputį laiko, viską sužinosiu.
Bet geriau nežinoti tos baisios tiesos,
Kuri mano gyvenimą apvers.
Viltis miršta paskutinė, bet netiesa,
Nepriims mano protas, jis supras,
Kad to nesugrąžinti, kas buvo.
Reikia susitaikyti su tuo, kas yra.
Nors ir kaip aiškiai saulė šviestų,
O visgi už horizonto jai teks nusileisti.
* * *
Vėjas nelauktai nukritusius lapus apsuks,
Medžių viršūnės traškėdamos įsisups,
Ruduo ateis nematomas ir anksti,
Neleidęs gaivintis aviečių skambesyje.
Rudeninis liūdesys nuramins troškimus,
Pasklidęs kūnu medaus balzamu,
Praeis sielos karštis ir sunkumas kančios,
Kad pavasaris naujai nugirdytų kvailiojimu.
Apie riziką
“Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“
Mes dažnai veltui rizikuojame,
Save tik tuo ramindami,
Kad tai tiesa, kad tai nėra pavojinga,
Po to mes gersim vyną.
Bet rizika visada yra rizika,
Ji turi dvi puses.
Mums reikia žinoti, kad retkarčiais
Viską reik apžiūrėt iš visų pusių.
Ir, tik pasvėrus už ir prieš,
Ir šansą, ir nuostolį įvertinus,
Mes galime rizikuoti, kad priešingai,
Neliktume kvailiais!
Baltas valsas
Aš Jus pakviesiu baltam valsui.
Mes su Jumis nepažįstami,
Bet baltas valsas užlies mus –
Ir tapsime mes kaip vienas.
Tegul paskelbs baltąjį valsą,
Aš pakviesiu jus iš naujo.
Valsas gal daugiau suartins mus,
Nors neištarsime nei žodžio.
Jus pakviesiu baltam valsui,
Mes abu esam nepažįstami,
Bet baltas valsas užlies mus,
Ir mes tapsime kaip vienas.
Pradėk iš naujo
Kada viskas verčiasi aplink,
Ir rodosi, kad nėra išsigelbėjimo,
Ir išduoda tave tavo draugas,
Pradėk gyvenimą iš naujo be sumišimo.
Tada pasitikėjimą savimi
Tu galėsi įgauti iš naujo.
Ir ranką išties tau
Likimas, saugantis savo priedanga.
Atgal
