Poezija
03 24. Post Scriptum (Pabaiga)
Kostas Fedaravičius
Lietuvos Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Ačiū, Sklėriški, kad tavo
Man gyvenimas žaliavo,
Kad mane jis užaugino,
Girdė sultimis beržyno.
Čia širdis patyrė visko,
Rūpesčiais diena sutvisko.
Čia mane užklupo karas,
Buvo pokaris – žandaras.
Į mokyklą kojos basos,
Jas mazgojo spalio rasos.
Žiemos tampė už ausų,
Bet vis tiek širdy šviesu,
Kad esi pasauly vienas –
Mano giminės kamienas.
* * *
Tie, kas Sklėriškyje gimę,
Jo širdy nešioja žymę.
Kas šio kaimo įkūrėjas,
Vienas žino: Atpirkėjas.
Sklėrišky, prie seno miško,
Pievos medumi ištryško.
Ir gyvenęs čia kiekvienas
Gėrė baltas mėnesienas.
Ąžuolai su vėtrom kovės.
Vaizdas Sklėriškio vietovės –
Jis - man Dievo veidas šventas
Ir Naujasis Testamentas.
Sklėriškis jį tyliai skaito
Ant Gervelės žalio šlaito.
Sklėriškis – gimtinė mano,
Lopinys dangaus ekrano.
Ten žieduojas žirniai, pupos,
Kapsto smėlį vištos glupos.
Pro namus takeliai slysta,
Šaukštai srebia košę skystą,
Kai dantis visus suvalgo,
Supas vakaras ant žalgo.
Vakaro sparnai dulkėti,
Bet nenori jis liūdėti.
Dulkes nuo sparnų nukratęs,
Glaudžiasi prie nakties bebatės.
Sklėrišky nuo Nojaus tvano
Meilės kodeksą išmano.
* * *
Mano kaimas iškeliavo,
Nebėra prie kryžiaus klevo.
Nebėra erdvios sodybos,
Nusitrynusios jos ribos.
Vietoj vienkiemio – smilgynė –
Jo gyvybė paskutinė.
Ten gyvatės gyvačiuojas.
O Gervelės aukso kuojas
Melioratoriai sukirto.
Užkanda prie darbo girto.
Obelis žeme užpylė,
Lesė herbicidą zylė.
Prisilesus ji nugaišo
Ant kolūkio kiauro maišo.
Prisimint gimtinę miela.
Jos vaizdai gaivina sielą.
Nors Gervelė nebe upė,
Plynę juodvarniai aptūpę,
Bet vis tiek jos grožis buvęs –
Tikros Viešpaties lauktuvės,
Dovana man lig pat karsto
Sielą žiedlapių pribarsto.
Liepos, nors jos nužudytos,
Antkapių cemento plytos
Tyliai kapuose rūdija.
Metų mirusių lapiją
Varto rudenys atbridę,
Sklėrišky išmynę brydę.
* * *
Tas, kas Sklėrišky užaugo,
Tas jo žemės turi raugo.
Jį kasdien širdy nešiojas,
Kol išties į priekį kojas.
Kol jo kojos žemę liečia,
Jo dangus pro tolius šviečia
Meilės ugnimi šventąja,
Budindamas skaidrią svają.
Čia pažįstamas kiekvienas,
Sklėriškis – vilties kamienas.
Jis bėdų slenksčius išardo
Spinduliais iš savo vardo.
Sklėriškis – širdžių tikyba,
Reginčiu paverčia žlibą.
Sklėriškis – jausmų vitražas.
Girios mėlynas peizažas.
Gryčios į laukus pasprukę,
Spaudė tyliai naminukę
Iš burokų, iš bulvienės.
Mykė karvės šviežiapienės.
Kiaulės kasėsi į gardą,
Sklėriškin vežimas darda.
Paskui jį šuniokas margas,
Praeities geriausias sargas.
Painiojasi Bėriui kojos,
Kur šernai kadais voliojos.
Šlama aviža lėkštoka,
Gundžius abraku bėrioką.
* * *
Sklėriškis kaip dovana
Tiems, kurie čia augo.
Vieno jo visiems gana
Kaip geriausio draugo.
Antro tokio nesuras
Niekas, nors ieškotų.
Jis ištiesina kupras
Šimtmečių barzdotų.
Ir gyvena išdidus
Kaip karalius senas.
Sklėriškis – vilties medus
Ir žibučių tvanas.
Nors ir Sklėriškio nėra
Jis – šviesių jausmų era.
Kas gimtinėje gyveno,
Į mintis sugrįžta mano.
Man atrodo, neseniai
Čia čiurškėjo lašiniai.
Neseniai kvepėjo sūriai
Ant lentynų baltaskariai,
Juos paskanindavo mėtos,
Karkė vištos kanapėtos.
Baubė karvės ir telyčios,
Atlapotom durim gryčios
Kviesdavosi į mojavą
Ne tik svetimą ir savą.
Plerpė Sklėrišky antynas,
O dabar ten laukas plynas.
* * *
Atminty nyki tikrovė.
Laikas josios neišrovė.
Ant takų, tų baltakelnių,
Šoko pokaris su velniu.
Taip gyvenimas suiro.
Kapstėsi vaikai ant žvyro.
Viens kitam liežuvį rodė –
Pokario lazda bežodė.
O kolūkis – vargo vaisiai.
Už darbadienį beteisiai
baudžiavą kas dieną ėjo,
Sklėrišky gyvent reikėjo.
Atmintie, mielais vaizdais
Puošies Sklėriškis kadais.
O Sklėriški mano,
Žaliuoki atminty.
Kas tavyje gyveno,
Atmintyje šventi.
Tikėki, nenupliko
Tava pynė vaizdų.
Iš atminimo šilko
Į rytdieną brendu.
Nors daugelis išėjo
Ir guli po smėliu,
tave visi mylėjo –
Paliudyt aš galiu.
Iš tavo vardo teka
Gyvenimas į šneką.
* * *
Aš tavo kūno seno
Tiktai dalis maža.
Likimas išlukšteno,
Nors aš – ne aviža.
Esi krūtinėj mano
Pavasaris klegus.
Aš tų, kurie gyveno,
Palaimintas žmogus.
O kaime numylėtas,
man, Sklėriški esi
Gyvenimo poetas,
Kurio giesmė šviesi.
Nors tu jau išėjai,
Širdim lenkiuosi jai.
„Sklėriškio sonatas“ parinko ir valstybės laikraščiui „Lietuvos Aidas“ skaitytojams pateikė Birutė Silevičienė.
Atgal
