Poezija
03 24. Dabartės čėsas
K.Donelaičio Jubiliejiniai Metai (1714 – 2014)
Vida Sereikienė
Žiemos štukos
Kasmets gamta pažadina mus pavasariui,
Rūpestingai lietum atgaivindama žemę.
Išsigandęs pašalas prakaituodams sklaidos...
Susimaišė šiemet įprastas metų čėsas –
Tokia trumputė žiema dar niekad nebuvo.
Ilgai purvą, žiemos ilgėdamiesi, brydę,
Judinamės pavasario darbams nedrąsiai.
Ogi, glūpai vypsodami į dangų, laukiam
Nors kokio ženklo, kad jau tikrai metas laukan.
Argi bereikia geresnio dyvo – žibutės
Sausy melsvai pasirėdę, šelmiškai mirksi,
Dingojasi – pavasaris žiemą prašoko.
Ogi žiema, patyrus iškadą, puolė spaust
Nežmonišką šaltį, (taip po šilumos rodės),
Erzelynė pakilo:- šiluma bus brangi!
Laimei, vėl taip greit atšilo, sujaukus protus.
Algas gaunantiems bepigu, o bėdžiams – vargas,
Iš kur lituką nutversi karšinčius būdams.
Tad prie pono slūžydams, bėdžius ponpalaikį
Išmoko apmaut ir griešną zopostą priglobt.
Seimūnai išmokė - kaip dykai pinigą gaut.
Neprieteliai, ko dūkstat?
Kas metai vis daugiau dyvų šiam sviete rodos,
Rasi kožns daikts šelmystę įgavęs, veizi kaip
Išsikapanos bėdžiai, papuolę tam čėse.
Su protu lietuvninkai niekad nebėdavojo.
Tik nenaudėliai atsibastėliai, kytriausiai,
It kokia bjaurastis, žmogelius gvoltavojo.
Jau nuo seno čėso neprieteliai atsiėdė...
O dabartės viežlybai valdyt nieks nenori.
Neg veltui zaunijam, kad razumo įgytų,
Ak, pažabokim klastorius, kurie mus terioj!
Su atėjūnais ir prisitaikėliai pablūdo...
Didei dūsaudam biedni ponpalaikius keikia,
O gaspadoriai bėdžiams darbus surokuoja,
Nors už tuos darbus šeimyna viralą srebia,
Et, vistiekos į šuns dienas ponulį dergia,
Linksmai kitiems triūsti niekaip negalėdams,
Abydą jausdams, kad ne jis ponulio vietoj,
Ieško kaltų už savo neviežlybą būdą.
Teip sviets surėdyts, kad gviešias svetimo prociaus
Idant nuo to, laimingesni būt. – Glūpi bėdžiai.
Susmildami, ieškokit zgados tarpusavy!
Įsitėmykit prieteliai !
Lietuvninkams su rusais, lenkais susimaišius,
Išsižiodami, viens kitą smirdalan murkdo.
Et, glūps sviets, viežlybums į nieką pavirto...
Teip išmokė atėjūnas špygas rodydams,
Užmaišo „srėbalą“, o jūs glūpi, jį srėbkit...
Veizėkit, kaip praeity mūs sviets sugyveno!,
O dabartės ieško kliauzių, kad tik supriešint.
Supraskit, nereik mums į jų žabangas lįsti!
Ką žiemos čėse, šūtkas betaisant, baigėsi,
Laiks suzgribt, prietėliai, mat rinkimai artėja.
Atliktų darbų nėr - pažadais gyvs nebūsi,
Skubinkitės iš galvų mėžinį kraustyt lauk,
Idant pometį išvalytumėm, kad razums
Kožnam prablaivėtų, pamįslijus ką rinkti,
Atstovaut mūs šaliai, ak, žmogel, įsitėmyk!
Saugojo Dievuls pardovytas mūsų dūšeles ir tesaugo.
Atgal
