Poezija
03 07. Rudens rikiuotė
Kostas Fedaravičius
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Sklėriškyje dega durpės,
Dūmuos skęsta šilas.
Rudenio auksinės kurpės,
Rugio laukas žilas.
Niekas šilo negesina.
Taip kas metai daros.
Saulė kliukina benziną,
Raudonuoja žaros.
Gaisrą gruodis sudoroja –
Gaisrininkas rimtas.
Merkias gaisras po jo koja,
Šerkšno apkabintas.
Kol tas gruodis atkeliauja,
Šilas ugnį dalo sauja.
***
Moka darbus surikiuoti,
Moka užaugint raguotį,
Kad jis svertų pusę tonos.
Čia telyčios kaip madonos.
Pievą žiedalapę skabo,
Nepamirši ligi grabo
Sklėriškio vaizdų spalvotų,
Nors sėdėtumei už grotų.
Čia ir darbas nuspalvotas,
Bulvių tarsi rūtos plotas.
Runkeliai tarsi barbarkos,
Soduos tuščiagerklės šarkos.
Sklėriškis, ausis ištempęs,
Ieško vakarykštės pempės.
Sklėriškio keliai dulkėti,
Ūkininkų prižiūrėti.
Jeigu kelias be duobių,
Jis tikrųjų žemdirbių.
Čia kiekvienas kelią tvarko.
Vaikščioja ruduo be švarko.
Kad keliai jam nepabjurtų,
Reikia žvyro, - ne nasturtų.
Žvyro sklidiną vežimą
Iš žvyryno keliui ima,
Ir ant kelio savo pila,
Nuo pečių numetęs milą.
Lopeta į žvyrą lenda,
Žvirkeliu rugsėjis brenda.
***
Sklėriškį rugsėjis purto,
Ieško rugiapjūtės turto.
Rugiapjūtė iškeliavo,
Paauksavus lapą klevo.
Tušas pūdymo apsėtas,
Dagio braškantis skeletas.
Dilgėlės išblyškęs kūnas,
Rieda debesiu perkūnas.
Žaibą išmeta jo šakės,
Žemei nieko nepasakęs,
Lietumi ją apiplauna.
Narsią želmenų kariauną
Pasitinka šalnos kietos,
Pyška rudenio muškietos.
Gilės ąžuolo parudo –
Parūdijo kaip metalas.
Iš rugpjūčio rugio grūdo
Vėl rugsėjis žalias kalas.
Gilių ąžuolas pribarsto,
Saulė – ąžuolo žibintas.
Ją uždėkite ant karsto,
Aš esu jos užaugintas.
Ąžuolo to gilių saują
Man paberkite prie kojų.
Te žemelė jom keliauja –
Žemė Sklėriškio artojų.
Aš esu ir žemės šitos,
Kaimo žagrėmis vartytos.
* * *
Sklėriškyje krinta gilės,
Vakaras, šalnoj pražilęs,
Kukavinę pypkę rūko,
Raitos dūmai iš cibuko.
Stiprią smalija taboką,
Akyse žvaigždynai šoka
Vakarui nuo jos stiprumo,
Nuo tabokos balto dūmo.
Sklėrišky kiekvienas moka,
Kaip augint darže taboką.
Pypkės prikimštos gerai –
Tikro džiaugsmo ežerai.
Pypkė vakaro kūrenas.
Ją rūkyt karalių menas.
Gandras braido po ganyklą,
Žalios morkų ežios.
Merkia Sklėriškis salyklą –
Bus vestuvės gražios.
O vestuvės kaip vestuvės –
Pro ūsus šypsotis.
Jas sutinka sutiktuvės,
Su alum ąsotis.
Miežis atriša liežuvį
Kiekvienam prie stalo.
Rūpesčių sunkiausią krūvį
Kalbomis išdalo.
Kad jaunamartei nekliūtų,
Dega vainikėlis rūtų.
* * *
Baravykų galvos rusta,
Miega pakelmėj gyvatė.
Voverė modernų būstą
Beržynėly pasistatė.
Tarp paparčių šernas rąžos,
Miego jusdamas saldybę.
Skruzdėlės – spartietės mažos –
Tempia spyglį susikibę.
Vanagas viršum beržyno –
Dairosi aukos iš aukšto...
Blynais pečius pavaišino –
Naujiena medinio šaukšto.
Akys į keptuvę žiūri,
Spaudžia sūrmaišėlis sūrį.
Sklėrišky ruduo užkūrė
Laužą gintarinį.
Sodo išskalbta kepurė
Purto antaninį.
Sodas obuolių prikritęs,
Žemė tarsi gruodas.
Aviliuos pavargę bitės, –
Plūgo darbas juodas.
Atrakina raktas klėtį –
Rugio išleistuvės.
Eina želmeniu žavėti,
Vakar baltas buvęs.
Džiūsta žaiginiuos atolas,
Obuolio geltonas tolas.
* * *
Runkeliai kaip kibirai
Iš vagų išvirto.
Vėjas perpučia kiaurai
Rūbą klevo girto.
Sklėrišky visi klevai
Nuo alaus apspangę,
Nebemąsto jie blaiviai
Po rudens padange.
Gervės lekia į pietus,
Po šalnų sugrubę.
Balos prisemia batus,
Dieną baltarūbę.
Purvina darbai juodi,
Telpantys rudens širdy.
Upeliukas liekną siurbia,
Maudos viksvos rudos.
Mergos teka. Lieka liurbė,
Ji vienatvėj žudos.
Sklėrišky balsingos mergos,
Apie meilę dainos.
Pusmergės pro langus žvalgos,
Jų krūtinės mainos.
Vakar buvo tarsi lentos,
Šiandien suknią pučia.
Pusmergės tarytum šventos
Valgo meilės kūčią.
Kas krūtinėse jų daros,
Regi tik liepsningos žaros.
* * *
Bulvės – svaro akmenai.
Keselys pilnutis.
Bulvių prikasti kalnai,
Bet dienos likutis.
Lenkia nugarą žemai,
O pečiai druskėti.
Blynais čirškantys namai
Skatina skubėti.
Skuba Sklėriškis labai –
Šypsos magaryčios.
Braukia prakaitą darbai –
Kasa bulves gryčios.
Bulvė – kaimo palydovė.
Kokia ji, tokia tikrovė.
Čia ruduo auksinis būna,
Saulė dažo žemės kūną,
Kurs jau poilsiui žiemos
Rengias po šalnos pirmos.
Iškulti laukai seniai...
Papilnėję šuliniai.
Skrenda vieversiai užkimę.
Varnos užėmė laukymę.
Ir triukšmauja tarsi girtos,
Nuo lietaus pajuodę stirtos.
Pūdymų aksomas žalias,
Nusiplovė dulkes kelias...
Rudeniu visi apspango:
Nuo šermukšnio ligi lango.
* * *
Išvalė Sklėriškis javus,
Peludės uždarytos.
Sodina užstalė savus,
Mėsa garuoja plytos.
Ir čepsi užstalė skaniai,
Alaus nulaižius putą.
Ant duonos lipa lašiniai,
Žinias liežuviai skuta.
Šakutės perbesta dešra,
Po dešrą peilis knisas.
Alaus statinaitė ne kiaura,
Dar neišgertas visas.
Padange pilnatis keliaus,
Ištraukus dainą iš alaus.
Gerb. Kosto Fedaravičiaus sonetus „Rudens rikiuotė“ iš jo knygos „Sklėriškio sonatos“ parinko Birutė Silevičienė
Atgal
