Poezija
03 03. Vasaros salynas
Kostas Fedaravičius
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Sklėriškio derlingi plotai,
Šluotai avižos rasotai
Lenkias žirnis parudavęs,
Dobilieną mina avys.
Girgsi žąsys atsiganę,
Rūkas parveja kamanę
Iš žieduotų augalų,
Sklėrišky naktim tylu.
Nukrenta žvaigždė nebyliai,
Kosmoso beribiai gyliai.
Paukščių takas nematuotas,
Tik mėnulio aukso luotas
Be garsų į tolį stumias
Pro vidurnakčio pakrūmes.
* * *
Po tvorom šešėliai guli,
Pilnatį – auksinį nulį –
Nešasi dangus glėby –
Pilnaties lėkštė skambi.
Iš dangaus į žemę ritas,
Nes į dangų kraustos rytas.
Mėnesienos stiklas dūžta –
Šukės jos – į kuosos gūžtą.
Lizdo durys atsidaro,
Nuo rasos ir nuo nektaro
Linksta dobilas papievy,
Dagį – kryžkelės bedievį –
Vedasi į krikštą rytas,
Dilgių lapais nuplikytas.
Sklėriškyje rūtos žalios,
Dienos pilnos saulės galios.
Žydi puplaiškiai ir pupos,
Nugaros įgruzdę lupas.
Pats žydėjimo sezonas,
Rugiagėlių akys - monas.
Ramunėlės baltkepurės,
Vėjas, vieškeliu nukūręs,
Dulkių juostą pakabino,
Atsimerkę akys lino.
Prieš saulėtekį jos spindi,
Pievos ūgteli per sprindį,
Nes dar dalgio negalanda
Ant ežios nuoga balanda.
* * *
Pūkuotom pievom nubrido
Dalgių aštrus mažoras.
Birželiui nereikia gido,
Jo gidas – krištolo oras.
Prie kriaušio kelnes raitojas,
Palakstęs po paupio žvyrą.
Sukišo vosilkos kojas
Į kvapnų rugių eleksyrą.
Kurapkos po dobilus nardo,
Bet jų nemato pelėda.
Tik dulkės kelių avangardo
Ant karvių bizojančių sėda.
Medaus prikimšęs burną,
Ant korio bitinas niurna.
Po Gervelę kuojos taškos,
Šieno kupetos kaip meškos.
Kailiai pūdymų pajuodę,
Pietūs kunkuliuoja puode.
Dalgiai dobiluos įkaitę,
Ožkos karias į pašlaitę.
Kiaulės vartosi po balą,
Uodegom maklynę mala.
Pakilnoja dangtį pietūs,
Kurkė, pasmakrę išrietus,
Kalakutui plikę kaso,
Žvingis kumeliuko baso.
Saulė gano gyvulėją,
Prakaite diena druskija.
***
Saulė pro beržyno šoną,
Ryto plėšdama nailoną,
Lenda, debesį atstūmus,
Pastatyti dienai rūmus.
Bičių trobesiai užverda,
Vasaros meduotą vardą
Taria spiečių milijonas,
Saulės degantis sijonas.
Dangų perskelia per pusę.
Svirtys, tyliai atsidusę,
Linkčioja galvom maloniai,
Keliasi iš rūko kloniai.
Žiovulį iš gryčių varo
Pypkės sklidinos nektaro.
Pirtį Sklėriškis kūrena,
Išmirkytos vantos.
Žąsys tvenkiny gagena
Tarsi dvasios šventos.
Trobose sijonai tvarkos -
Rūpesčiai kasdieniai.
Sutarkavo aštrios tarkos
Bulvę vakarienei.
Čirkina kiaulienį spirgą
Suodina petelnė.
Katino dvi akys žiba –
Tyko, ką užpelnė.
Kubilas vandens pripiltas,
Kyla rūkas – pievų sviltas.
***
Spindulį karščiausią meta
Saulė. Vyrai į sveikatą
Geria sulą paraugintą,
Akys jos vėsa nušvinta.
Vyrų kupros – šokoladas.
Pievoje grėblių paradas.
Moterų liežuviai skamba,
Kuria meilės ditirambą.
Darbas darbą veja, ryja.
Vaikas uosto pinaviją.
Pinavijos žiedas skečias,
Darbas Sklėrišky – ne svečias,
O patikimas kaimynas,
Duondaviu visų vadinas.
Sklėrišky vaizdai spalvingi,
Apasčia, padarius vingį,
Lėkdama į Nemunėlį,
Neša jam Gervelės smėlį.
Smėlis tas lyg gintarinis,
Anties melduose kiaušinis.
Lizdas virš vandens pakilęs,
Šokinėja krūmuos zylės.
Niekas jų čionai nebaido,
Grįžta lydėk iš reido.
Į pakriaušę ji pasuko
Pasigaut riebaus kilbuko.
Nuo lydekos apsigynę,
Kuojos slepiasi meldyne.
***
Sklėrišky iš beržo vantos
Kabo klėtyje kaip šventos...
Pirtyje sveikatos duoda
Jos ne lašą, bet aruodą.
Sklėriškis ja plaka kūną.
Nuo jos karštas garas griūna.
Visos sporos atsidaro
Ir nuo vantos, ir nuo garo.
Sklėriškyje vantos labo,
Kūnui duodančios daug labo.
Vantos galią kūnas žino,
Kvapas pirtyje beržyno.
Plaka vanta kūną trapų
Gyvastim beržyno lapų.
Atgal
