Poezija
02 21. Kai mintys sukasi ratu...
Birutė Silevičienė
Daug ir gražių gyvenimiškų eilėraščių parašęs Lietuvos pašto darbuotojas Saulius Jokubaitis: labai įdomus ir garbingas žmogus, buvęs ilgametis literatų būrelio „Laiškas“ narys.
Kasmetiniai išvykimai į Palangą su pašto literatais pateikdavo naujų minčių Sauliaus kūrybai, be jo išvykose būtų buvę liūdnoka. Mokėdavo su kiekvienu pabendrauti, keisdavosi nuomonėmis apie parašytas mintis. Tai – teisingas žmogus. Gaila, kad Lietuvos pašto literatų būrelis „Laiškas“ išsibarstė... Gal Saulius Jokubaitis ir toliau rašo eiles ir skaito jas šeimai? O gal ruošia išleisti knygą?.. Laikas parodys.
Pateikiu keletą Sauliaus eilėraščių valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“skaitytojams.
Naktyje
Kada pabos man tavo bučiniai,
Ir nebejaudins tavo minkštos lūpos,
Aš prisiminsiu užmirštus seniai
Lietaus lašus, kurie ant lūpų supas.
Nors nebežydi vėlų rudenį alyvos,
Ir nebe taip svaigina pilnatis,
Išeisiu ten, kur juda šakos gyvos,
Už jų kur kviečia, žavi, slepiasi viltis.
Išeisiu ilgesį, lyg apsiaustą, numetęs,
Lyg vėjo gūsis, aš duris užtrenksiu,
Lyg sūkury aistros viską pamiršęs
Virpančiais pirštais vartelius atkelsiu.
Seniai mačiau kaip ilsis tuščias kelias
Ir nedrąsu sudrumsti žingsniais tylą.
Noriu ties tėvo kiemo atsisėst varteliais,
Lai praeitim jie į mane prabyla.
Priimk, naktie, mane į glėbį savo,
Atleiski viską, ir vėsa raminki...
Kažkas žvaigždutėm dangų išbučiavo,
O tu bandai debesimis viską nutrinti.
Kaip keista, šiandien nieko man nereikia,
Tiktai negrįžt atgal, ir neit į priekį.
Sustot laike, ištirpt prasmėj, lai keikia
Likimą tie, kurie dienų tėkmėj jau paskandinti...
Svajonė
Aš žinau, kur sustoja laikas,
Rugpjūčio žalioje pievoje...
Ten, kur debesys saulę vaikos,
Kur vaikystę saugau sieloje.
Ar tai žolės, ar tavo lūpos?
Bėk, vis viena tave sugausiu,
Kaip ruletės aš kamuoliukas,
Tavo skaičius bus laimingiausias.
Kelias dulka, lai mūsų laukia,
Taip arti tavo svaigios lūpos.
Akyse tavo saulė plaukia,
Aplink ją tikrai žemė sukas.
Ir planetos, ir smėlio dulkės
Tik tarnaitės didžiulei meilei.
Ir plaukais tavo apsisupęs,
Aš plaukiu dangumi sau tyliai.
O šalia tyliai plaukia laikas.
Ar ir jis - jis tik man sustojo,
Ir todėl aš – medis našlaitis,
Stoviu pievoje ir svajoju...
Laukimas
Sugrįžki pas mane su rudeniu,
Jei jau visi kiti metų laikai praėję.
Jei niekas neužstos tavęs nuo vėjo,
Aš būsiu vienišas, sugrįžki pas mane...
Stebiu kaip jūron virsta stiprios pušys.
Ji plauna smėlį – atkakliai ir tyliai.
Mes neskaičiuojame gyvenimo minutėmis,
Jis vertas tiek, kiek mes jį mylime.
Kai baigiasi diena, sugrįžta vakaras,
Jei taip kaskart sugrįžtų meilė...
Tada nereiktų mums šypsotis gailiai
Ir braukt slapčia nuo skruostų ašaras.
Lyg svajos sukasi pageltę lapai...
Taip viskas paprasta ir taip beviltiška,
Kad štai gyventa, atkakliai tikėta,
O vėjas viską pakelia ir nuneša.
O aš vis laukiu, vis tikiu, kad tu ateisi
Ne man, tai jūrai paslaptį atskleisi,
Ir tyliai, tyliai plaukus išsileisi...
Todėl ir laukiu, ir tikiu: o gal ateisi...
Likimui save atiduosiu...
Vėl pasprukt iš pilkos kasdienybės,
Iš niūriausių minčių beprasmybės,
Nesvarbu kur, kad tik išvažiuoti,
Ir likimui save atiduoti.
Mest monetą ir jos paklausyti,
Savo laimės vėl atsisakyti.
Ir nueiti vienam, pučiant vėjui,
Pavydėti jaukiam žiburėliui.
Ir stovėti miške niūrią naktį,
Ir brangiausiojo draugo netekti,
Ant širdies sunkų akmenį nešti,
Nes neleista tau jo nusimesti.
Visa tai, kad tave aš sutikčiau,
Kad eilinį kart neapsirikčiau,
Kad tave bučiniais aš nuprausčiau,
Ir nuo meilės apsvaigęs keliaučiau.
O paskui tyliai tyliai sugrįžti.
Kasdienybei pilkai pasiryžti.
Liko viskas, kas buvo kelionėj,
Jei ko truks, atsiimsiu svajonėj.
Atgal
