Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, vienuolis bazilijonas t.Pavlo Jachimec – gerai žinomas Šiaulių universitete ir Bazilionų vidurinėje mokykloje. Ukrainiečiai džiaugiasi, kad „Lietuvos Aidas“ šioms pažintims – plačiašakei veiklai ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai - skyrė ne vieną puslapį.

Šių metų liepos 30 dienos saulėtą ir šiltą rytą iš lengvųjų automobilių, sustojusių prie Kernavės bažnyčios, vienas po kito lipo atvykusieji mano giminaičiai iš Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Širvintų, Prienų rajono Mauručių vietovės, o taip pat svečiai iš Vilniaus, pakviesti dalyvauti pažintinėje ekskursijoje. Ekskursantų būrį sudarė daugiau kaip 30 įvairaus amžiaus žmonių. Apie trečdalis jų buvo lydimi tėvelių moksleiviai, pradedant būsimaisiais vienuoliktokais ir baigiant Mantu Kancevičiumi, dar šiais metais nelankančiu mokyklos.

Apžiūrėję saloje prie Pervalkos švyturį, toliau pedalus mynėme per Pervalką link Preilos. Preiloje apžiūrime tik Neringai būdingus pastatus, pasigrožime marių panorama ir patraukiame link Nidos. Privažiuojame Senosios kopos Vicokruogo kopą. Tai aukščiausia kopa - 67,2 m - visoje Kuršių nerijoje. Pavadinimas kilęs iš kuršiško žodžio „veco“ -  „senas“ ir „kruogs“ - „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę 19 a. pabaigoje, kopa apsodinta kalnine pušimi. Ši teritorija Karvaičių kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas - 3043 ha. Ši kopa - valstybinis gamtos paminklas.

Šių metų gegužės 22-28 dienomis, ištisą savaitę, Šilutė kunkuliavo gausiais renginiais savo 500 metų egzistencijos jubiliejaus proga. Miesto ir rajono gyventojams teko ypatinga garbė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Šilutei suteikė mūsų šalies kultūros sostinės 2011-siems metams titulą. Miesto įvairiose patalpose, aikštėse, skveruose, o paskutines dvi dienas, gegužės 27-28 dienomis, net ir gatvėse vyko įvairių kolektyvų, tiek vietinių, tiek svečių, kultūrinio-meninio, sportinio, komercinio ir kitokio pobūdžio renginiai, meninės parodos, jubiliejinė mokslinė konferencija „Šilutė ir jos 500 metų istorija“, pasaulio šilutiškių sueiga, įvairių grupių koncertai, atrakcionai vaikams. Prie lopšelio-darželio „Pušelė“ atidengta paminklinė lenta įžymiajai dainininkei Aleksandrai, gimusiai Šilutėje ir, sulaukus vos 4 metų, kartu su tėvais išvykusiai į Vokietiją (jau mirusi).

Kiekvieną pavasarį nekantriai laukiu, kada vėl pamatysiu jūrą. Tikiuosi, kad dar pamatysiu ją ir šią vasarą, o „Jūra motulė, mūsų pasiilgus, gintaro krantais pasipuoš“. Važiuodavau prie jos, dažniausiai į Preilą, kai dar buvo maži vaikai, o vėliau – su vaikų vaikais. Anksčiau gyvendavome lentinėje įstaigos profsąjungai priklausančioje poilsinėje, dabar tenka ieškotis brangesnio būsto. Jūra išliko ta pati, mus žavinti ir viliojanti, tik mes jau ne tie, o kai kas pasikeitė ir prie jūros.

2011 m. rugpjūčio 20 d. bus minimas Seirijų miestelio 500 metų jubiliejus. Įžangą jubiliejinei šventei padarė šio miestelio mokyklos auklėtinė Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė doktorantė Lionė Lapinskienė, dar 2010 m. rudenį sugalvojusi organizuoti konferenciją. L. Lapinskienė, talkinama aktyvios Seirijų seniūnijos seniūnės Česlovos Šmulkštienės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktorės Zitos Ščerbetkienės, Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebono teol. lic. Vito Eidukaičio ir daugelio kitų žmonių, gebėjo suburti mokslininkus ir pedagogus įvairiais aspektais patyrinėti Seirijus: krašto istoriją, meninį – kultūrinį palikimą, šio krašto išugdytas asmenybes ar į jį atvykusius ir savo darbais garsinusias Seirijus.

Dabar žiema išsitiesė visu diapazonu: nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno. Visur rimta žiema. Visi turi nemalonumų. Štai anglai, arogantiški žmonės, nesusitvarko su dviejų colių sniego sluoksneliu savo oro uostuose, ir mūsų tėvynainiai, skinantys pas juos braškes ir dirbantys kitus neprestižinius darbus, negali parskristi į Lietuvą pas savo senus tėvus. Kai kuriuose Vakarų laikraščiuose pasigirdo - pirmą kartą - pagyrimų Rytų Europos europiečiams, kad jų oro uostai moka nusivalyti ir didesnius sniegus ir kad didžiųjų šalių oro uostai turi orientuotis į juos kaip į pavyzdžius.

Baltais pusnynais gruodis vis labiau baltina lygius laukus, belapes girias su žaliaspygliais šilais, ledo tiltais sukaustytas upes su rudenį melsvavusiais Novaraisčio vandenimis šiaurinėj Prūsų Lietuvoje. Kur paskutinis girinis krivis be takų kasryt klampoja vėjo gludinamais sniegynais nuplaut Aušrai akių - Dievaitės šaltinio versmėn - su nubudusia ruda striukutės uodegos karetaite. Štai ir artumon sėlinančios baltakailės laibos - žebenkšties juodaplunksne pamedule.

Sėdom į lėktuvą ir po 3 valandų atskridome į oro uostą Rijeką, didžiausią Dalmantijos salą Krkas. Jos plotas užima 408 kv. km, o ilgis 38 km. Krkas sala su žemynu jungia 1440 m arkinis tiltas. Šioje saloje auginama labai daug vynmedžių, alyvmedžių, daržovių, be to čia auga agavos, lauramedžiai, daug miškų, veisiamos avys. Joje yra naftos chemijos kombinatas, du kurortiniai miesteliai. Vytautas Kuprys