Kelionės
Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Išsitiesė visu diapazonu
Dabar žiema išsitiesė visu diapazonu: nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno. Visur rimta žiema. Visi turi nemalonumų. Štai anglai, arogantiški žmonės, nesusitvarko su dviejų colių sniego sluoksneliu savo oro uostuose, ir mūsų tėvynainiai, skinantys pas juos braškes ir dirbantys kitus neprestižinius darbus, negali parskristi į Lietuvą pas savo senus tėvus. Kai kuriuose Vakarų laikraščiuose pasigirdo - pirmą kartą - pagyrimų Rytų Europos europiečiams, kad jų oro uostai moka nusivalyti ir didesnius sniegus ir kad didžiųjų šalių oro uostai turi orientuotis į juos kaip į pavyzdžius.
Ponas Vytas, dar mūsų kompanijoje vadinamas Storu, nes gimęs Sasnavoje, taip pat išsitiesė visu diapazonu ant šaligatvio prie parduotuvės Žemaitės gatvėje, ten, kur Statybininkų stotelė. Tai ponui Vytui labai nepatiko. Ir jis, keldamasis nuo ledo, kaltino Vilniaus valdžią, kad neveikli.
Kas tiesa, tai tiesa. Mes su Jonu važiavome į Arkikatedrą kalėdaičių, bet negalėjome be lazdos eiti Gedimino prospektu. Turėsime apsilankyti kitoje bažnyčioje.
Orai iš tikrųjų nepaprasti. O Vilniaus valdžia tokia kaip visada. Įdomu, kam ją tie senukai, gulantys ant šaligatvių visu diapazonu, renka. Ponas Vytas sako, kad neisiąs į savivaldybių rinkimus.
Sakau, kad balsuoti tegu neina, bet gali pasisiūlyti kandidatu į tarybos narius. Ir galės vadintis politiku ir ką nors padaryti.
Ponas Vytas sako, kad tikrai žino, ką reikia daryti. Vilniuje yra gal 100 tūkstančių bedarbių. Tai prie jų pašalpų reikia pridėti po kokį 100 litų ir prašyti kasdien eiti valyti gatvių.
Viena ponia, klausiusi mūsų pokalbio šešioliktame troleibuse, sako: „O prie tarybų valdžios, kai aš gyvenau Subačiaus gatvėje, tai keliukai, vedantys prie Aušros Vartų ir Filharmonijos aikštės, visada buvo pabarstyti smėliuku. Mes, mergaitės, buvome net nepatenkintos, kad neslidu”.
Mokesčiai žmogų traumavo
Skambinu ponui Vytui - vieną kartą, kitą, bet jis nekelia ragelio. Teko nutraukti procedūrą, pagailėjau telekomo, nes jam ir už tuščią energiją reikia mokėti.
Paskui susitikome prie daktaro Vinco Kudirkos paminklo. Pirmiausia jis mane užsipuolė, kodėl rašydamas apie mūsų himno autorių, neparašiau jo titulo. Reikia sakyti ir rašyti „daktaras Vincas Kudirka”. Susitiksime prie daktaro Vinco Kudirkos paminklo. Ponas Vytas sakė stebėjęs kažkokią spaudos konferenciją, tai ten kažkoks „žurnaliūga“ taip kalbėjęs: „Ponia Prezidente, prašau atsakyti į mano rimtą klausimą”. O reikia taip klausti: „Jūsų Ekscelencija, prašau atsakyti į ...“. Visur ir visada reikia laikytis taisyklių, tada ir Konstituciją gerbs.
Po tokios tirados klausiu poną Vytą, kodėl neatsakė į mano skambučius. Sako, kai užmokėjo sąskaitą už komunalinius patarnavimus, tai buvo labai traumuotas, nieko nejautęs ir negirdėjęs.
Meluoja suvalkietis. Kaip ir aš užmokėjo 400 litų, tai mažiau kaip pusė pensijos, vadinasi, duonai ir bulvėms užteks. O degtinės jis negeria jau dvidešimt metų - iš dalies iš šykštumo. Taigi daug sutaupė ne tik pinigų, bet ir traumų, kančių. Tai ko čia dejuoja?
Kaip melavo prie senos Lietuvos
Prie mūsų kompanijos „trečiuke“, važiuojančiame į centrą, prisiplakė, kaip Šepilovas prie Malenkovo ir Molotovo antipartinės grupės, (tai buvo epizodas iš KPSS, vėliau LDDP, dabar socialdemokratų istorijos) ponas Antanas. Jam daug metų, Didžiosios spalio revoliucijos amžininkas. Tarnavo senos Lietuvos kariuomenėje. Sako, kad jų divizijos vadas generolas, pavardę užmiršo, gal Plechavičius, gal Glaveckas, nebuvo baigęs jokių mokslų - nei taikiųjų, nei karinių. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo rusų generolo pasiuntinys. Kažkur prie Dauguvos ar Pskovo prasidėjo mūšis. Vokiečiai šaudė iš visų pabūklų ir, nelaimei, pačioje pradžioje divizijos vadas žuvo. Tada buvęs pasiuntinys perėmė vadovavimą ir taip sėkmingai, kad rusai mūšį laimėjo.
Po pergalės rusai negirtuokliavo, o ėmė aiškintis, kaip čia buvo, kad vadas žuvo, o vokiečiai sumušti. Paaiškėjus tiesai, kad lietuvis pasiuntinys, eilinis kareivis, vedė juos į pergalę, pranešė carui. Caras nebuvo kraugerys, kaip rašė spauda, o truputį aristokratas, ir suteikė genialiam pasiuntiniui karininko laipsnį, paskui dar kelis laipsnius ir galų gale – generolo.
O paskui atėjo bolševikai, tai caro generolams buvo riesta. Ir mūsų herojus reemigravo į Lietuvą ir tapo Lietuvos kariuomenės kūrėju. Praktiką išmanė, bet teorijoje buvo visiškas mulkis. Sėdi, būdavo, atestacinėje komisijoje, kuri kaimo berniukus įšventina į kovotojus, Lietuvos patriotus ir tyli, bijo išsiduoti, kad nesupranta apie ką eina kalba.
Bet privačiuose pokalbiuose generolas buvęs demokratiškas, patardavęs kaimo berniokams, kaip išlaikyti tą kario brandos egzaminą. Sakė: „Vyrai, būkite drąsūs, meluokite drąsiai. Ar žinote atsakymus, ar nežinote, drąsiai meluokite ir komisija jums parašys gerą pažymį”.
Antanas išlaikė egzaminą ir buvo įšventintas į Lietuvos karius. Dabar jam 93 metai, bet vis dar laiko tą egzaminą.
Mūsų policininkai - kaip Annos Kareninos vyras
Mes trise sėdėjome restorane ir gėrėme kas arbatą, kas kavą. Antanui, kaip senoliui, kurį reikia gerbti kaip čečėnai gerbia savo aksakalus, nupirkome kavos. Jis kalbėjo su tokia ugnele, kad visi restorano lankytojai, valgę su lazdelėmis, paprašė šaukštų ir šakučių, paskubomis kimšo kiniškus patiekalus ir bėgo iš salės. Po kurio laikome likome vieni trys.
O Antanas vis kalbėjo. Sako, ar skaitėte Levo Tolstojaus „Anną Kareniną”. „Taip, žinoma, skaitėme”, - sakau, nes nepatogu prisipažinti, kad jau užmiršau, ar skaičiau. „Tai gal pasakysi, kuriame puslapyje parašyta, kad visa gubernija žinojo, jog Anna aplipusi meilužiais, tik jo vyras nieko nenutuokė?” „Ne, puslapio negalime pasakyti”. „Puslapis 67, trečia eilutė nuo viršaus”.
Pribloškęs tokia atmintimi ir apsiskaitymu Antanas sakė, kad Anną Kareniną prisiminęs ne be reikalo.
Andai nuėjęs į Kalvarijų turgų, o ten prie jo prišokusi juodbruvė moterėlė sako: „Gal reikia baltarusiškos vodkos?” Kam reikia, liepia palaukti (atsargi), kažkur nubėga ir atneša. Su tokiu pačiu algoritmu pardavinėja ir kontrabandines cigaretes. Čia tik toks skirtumas, kad cigarečių dėžutę duoda iš karto, jeigu kam reikia daugiau, taip pat prašo palaukti ir atneša.
Toliau Antanas pasakoja: „O vaikai mane, matyt, laiko bomžu. Argi mano tokia išvaizda? Pasižiūriu į veidrodį, atrodo, nesu bomžas, bet vaikams tokiu atrodau. Prieina ir sako: „Dėde, nupirk kioske cigarečių, duosim litą. Aš juos veju šalin. Nė karto nepirkau”.
Storas sako: „Kvailas esi, reikėjo pirkti, dabar rinkos ekonomika, būtum uždirbęs kavai. Nereikėtų Zuokui pataikauti”.
Antanas sako, kad ne dėl to pasakojęs šią istoriją, kurioje figūruoja jo senas veidas, bet todėl, kad atkreiptų dėmesį, kokie Lietuvos policininkai, jų komisarai, ministras ir visi kiti nevykėliai, kurių pareiga kovoti su korupcija. Visi žino, kas ir kur pardavinėja kontrabandinę vodką ir cigaretes, visa Lietuva žino, o policininkai ir jų viršininkai nežino, kaip tas Annos Kareninos vyras.
Pataikė į dešimtuką
Mes su ponu Storu sugrįžome į Karoliniškes. Einame gatve prieš polikliniką, kur išsirikiavusi ilga kioskų eilė. Prie vieno kiosko su užrašu „Alus parduodamas nuo 8 val.” stovi pagyvenęs vyras. Pabėrė ant lėkštelės centų ir metalinių litų ir prašo parduoti alaus - tris plastmasinius butelius po 1,5 litro. Pardavėja davė. Storas susidomėjo: tai mirtina šių nuodų dozė, negi pats gers?
Ne. Vyras paėjo 10 metrų į gatvės pusę, ten, už kioskų, stovi trys berniukai, visai vaikai. Vyras padavė butelius, vaikai susidėjo į mokyklines kuprines ir nuėjo prie perėjos per Asanavičiūtės gatvę. Tai buvo antradienį 16.20 val. Jau temo.
Po penkių minučių tas pats vyras dar nusipirko tris tokius pačius butelius. Kur dėjo, jau nestebėjome.
Ponas Antanas kalbėjo šventą tiesą. Valdžia, nedarydama tvarkos, leisdama policininkams ir jų viršininkams apsimesti mulkiais kaip anas Anos Kareninos vyras, moko vaikus gerti – varyklų savininkų užsakymu. Reikia ugdyti naują alkoholikų kartą. Dabar suprantama, kodėl mūsų laiptinės rytais skęsta dūmuose. Mergaitėms ir berniukams, Karoliniškių gimnazijos gimnazistams, rūkalus nuperka apie kioskus besisukinėjančios žmogystos.
Ką reiškia smailinti?
Sėdime su ponais kavinėje. Sakau Storui, gal išgers kavos. Ne, sako, negers, jau išgėrė tris puodelius. Apėjo tris kavines, kurios vykdo akciją pono Zuoko užsakymu ir išgėrė tris puodelius – veltui. Bet dabar, sako ponas Vytas, jau reikia „smailinti”.
Ir pasakoja istorija apie vieną inžinierių, kuris numirė ar labai susirgo, kai staiga nutraukė gėrimą. Ir jis, Vytas, turįs mokytis iš šio pono klaidų. Kovojant su narkotikais, reikia „smailintis”, t.y. įpratusiam gerti tris puodelius, kurį laiką gerti du, paskui vieną, paskui pusę puodelio. O paskui jau galima gerti arbatą.
Aną kartą mes citavome Nathan Pritikino knygos išmintį „Ką daro alkoholis”. Dabar pacituosime to daktaro patarimus dėl kavos.
„Ką daro kava?”
„Kodėl negerai gerti kavą ir arbatą?”
„Žmonės gerią kavą ir arbatą, kad pasijustų budresni, nes to reikalauja, jų organizmas, jeigu jie valgo riebų maistą. Kavoje ir arbatoje esantis kofeinas, kartu su savo pusbroliais teofilinu ir teobrominu, esančiu kakavoje, sudaro grupę, kuri žinoma kaip ksantelinai. Šie stimuliuoja centrinę nervų sistemą, veikia kaip diuretikai, kaip stimuliatoriai veikia širdį, atpalaiduoja lygiuosius (angl. „smooth”) raumenis (tokie yra bronchuose), veikia smegenų žievę (mažina mieguistumą, nuovargį, pagreitina mintis).
Visos tos procedūros būtų nereikalingos, jeigu žmonės valgytų neriebų maistą.
Kofeinas yra narkotikas, dėl kurio atsiranda aritmija, pagreitėja pulsas, atsiranda nemiga, kraujyje atsiranda laisvųjų riebalų rūgščių, padidėja gliukozės kiekis diabetikų kraujyje, išskiria perdaug rūgščių skrandyje, didėja kraujo spaudimas. Manoma, kad aterosklerozę skatina padidėjęs lipidų kiekis kraujyje, o jų padidėjimą skatina kofeinas.
Žmonės darosi priklausomi nuo kavos. Vieną Nevados Reno kalėjimo kalinį gydė nuo depresijos (angl. „anxiety”). Ką tik nedarė, jokie raminantieji ir lašelinės nepadėjo. Pasirodė, kad jis per dieną jis išgeria po 50 puodelių kavos. Taigi dieta kalta, o ne kalėjimo grotos.”
Taip rašoma knygos „Pritikino dietos ir mankštos programa” psl. 53-54.
Sakau ponui Storui, kuris irgi geria nemažai kavos, nors dabar ir pradėjo „smailintis”, kad kava manijos link dar turi daug resursų. Ponas Artūras Zuokas niekada neduos išgerti 50 puodelių kavos per dieną, čia jums ne Nevados kalėjimas, čia Vilnius, čia Rubikonas, o liberalai ne tokie liberalūs kaip Nevados kalėjimo viršininkai.
Atgal
