ISTORIJA
2024.12.14.Baltijos (Karaliaučiaus) Respublika. Teisė į ateitį
Baltijos respublikonų partijos koordinacinė grupė, Karaliaučius
Neišspręstas statusas. 1945
Iki 1945 m. Kenigsbergas buvo Rytų Prūsijos provincijos, Prūsijos karalystės, kuri 1871 m. tapo Vokietijos imperijos dalimi, sostinė. Per Rytų Prūsijos operaciją 1945 m. pavasarį miestą užėmė sovietų kariuomenė.
1945 m. liepos 22 d. Potsdamo konferencijoje Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas perdavė pasiūlymą Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) ir Hariui Trumenui (Harry Truman). Pasiūlyme buvo numatyta, kad SSRS vakarinės sienos dalis,
besiribojanti su Baltijos jūra, turėtų eiti nuo pridedamame žemėlapyje pažymėto taško – Dancigo įlankos rytiniame krante į rytus, į šiaurę nuo Braunebergo-Geldapės, iki Lietuvos SSR, Lenkijos Respublikos ir buvusios Rytų Prūsijos sienų sankirtos, kol Taikos kongrese bus galutinai išspręsti teritoriniai klausimai. Likusi Rytų Prūsijos dalis turėjo atitekti Lenkijai.
Pagal Potsdamo konferencijos protokolo 5 skyrių „konferencija iš esmės pritarė Sovietų Sąjungos vyriausybės pasiūlymui perduoti Sovietų Sąjungai Karaliaučiaus miestą ir kaimyninę teritoriją, kaip aprašyta pirmiau. Tačiau tikslią ribą turi nustatyti ekspertai. Jungtinių Valstijų prezidentas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pareiškė, kad konferencijoje pritars šiam pasiūlymui būsimoje taikos sutartyje“.
1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido tokį įsaką: „Karaliaučiaus miesto ir gretimų rajonų teritorijoje įsteigti Karaliaučiaus sritį su centru Karaliaučiaus mieste. Įtraukti Karaliaučiaus sritį į Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sudėtį“. 1946 m. liepos 4 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Kenigsbergo miestas buvo pervadintas į Kaliningradą, o regionas atitinkamai – į Kaliningrado sritį.
Iš pradžių buvo numatyta, kad galutinis teritorijos likimas bus nuspręstas vėliau sušauktoje taikos konferencijoje, kurioje dalyvaus nugalėtojos ir demokratizuota Vokietija. Tačiau tokia konferencija taip ir nebuvo sušaukta. 1949 m. vakarinėje Vokietijos zonoje buvo įkurta Vokietijos Federacinė Respublika, o sovietinėje zonoje – Vokietijos Demokratinė Respublika.
Konferencija neįgijo galutinės taikos konferencijos statuso, kaip buvo planuota iš pradžių. SSRS, JAV ir Didžioji Britanija laikėsi pozicijos, kad visi pokario sureguliavimo klausimai turės būti galutinai išspręsti būsimoje konferencijoje, kuri taip ir neįvyko. Todėl konferencijos pabaigoje pasiekti susitarimai buvo pateikti ne kaip sprendimai, o kaip protokolas (komunikatas), kuris neturėjo norminio pobūdžio ir kurio nereikėjo ratifikuoti.
Beveik nebuvo, su kuo sudaryti taikos sutarties, nes sovietų vyriausybė iki 1955 m. nepripažino VFR, o Vakarų valstybės VDR pripažino tik septintojo dešimtmečio pradžioje.
Analizuodami minėtus istorinius faktus, galime daryti išvadą, kad Karaliaučiaus krašto prijungimo prie SSRS procesas buvo neužbaigtas. Remiantis pažodiniu Potsdamo konferencijos protokolo aiškinimu, konferencijoje pasiekti susitarimai dėl teritorijos buvo susitarimas dėl ketinimų. Teisiniu požiūriu būtų buvę teisinga šiuos susitarimus įtvirtinti atskiroje tarptautinėje sutartyje, dalyvaujant buvusiam Kenigsbergo teritorijos suverenui, o po to šią sutartį ratifikuoti, tačiau tai iki šiol neįvyko. Nei Kionigsbergo, nei Kaliningrado pavadinimas nebuvo paminėtas jokiame pokario tarptautiniame akte – nei 1975 m. Helsinkyje, nei 1990 m. Maskvoje.
Vėlesniuose susitarimuose trūko aiškios pozicijos, kaip antai 1945 m. Potsdamo susitarime, kurio 5 skirsnis buvo ir yra sovietų ir rusų Karaliaučiaus srities kontrolės pagrindas, nes šis regionas buvo laikomas okupuota zona, laikinai administruojama vienos iš sąjungininkių (SSRS).
Rusijoje uždraustos Baltijos respublikonų partijos koordinatorius ir Laisvųjų tautų lygos narys Vadimas Petrovas. Asmeninio archyvo nuotr.
Karaliaučius
Rusijos kariniai laivai Baltijos jūroje / AP nuotr.
1991 m. SSRS žlugo, tačiau Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis liko Rusijos Federacijos sudėtyje. Tokia padėtis prieštarauja minėtų Potsdamo susitarimų dvasiai, nes buvusios Rytų Prūsijos teritorijos buvo perduotos administruoti SSRS, o ne RSFSR, kurios teises perėmė Rusijos Federacija.
Kaip matome, Rusijos Federacija paprasčiausiai privatizavo ir monopolizavo SSRS istoriją, bent jau kalbant apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Ir taip, kaip jai patogu dabartinės konjunktūros požiūriu. Tačiau karas vyko ne prieš Rusiją (kaip Rusijos Federacinę Respubliką SSRS sudėtyje), o prieš visą SSRS, kuriai priklausė ir kitos valstybės, įskaitant Lietuvą, Ukrainą, Latviją ir kt.
Pažymėtina, kad 1991 m., žlugus SSRS, daliai buvusios Rytų Prūsijos teritorijų, perduotų SSRS ir įjungtų į Lietuvos SSR sudėtį, gyventojų buvo suteikta teisė rinktis. Šie gyventojai išreiškė savo valią dėl nepriklausomybės nuo Maskvos. Tačiau iš buvusios Rytų Prūsijos teritorijų, perduotų SSRS ir įjungtų į RSFSR, gyventojų dalies (Kaliningrado srities) ši teisė buvo atimta – jiems nesuteikta galimybė atsakyti į klausimą „Ar jūs už tai, kad Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritis būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“.
Manome, kad Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities nepriklausomybė turėtų atkurti teisingumą piliečių laisvos valios, moralinio apsisprendimo teisėms, iš kurių išplaukia teisė savarankiškai pasirinkti valstybės valdymo būdą teritorijoje, kurioje gyvename nuo SSRS iširimo.
Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities atveju apsisprendimo teisė turėtų būti įgyvendinta dar ir todėl, kad šis regionas istoriškai negali būti siejamas su jokia Rusijos Federacijos teritorija, o Potsdamo konferencijos sprendimu Karaliaučius atiteko visai SSRS tautų šeimai, o ne vien tik vienai iš jos respublikų – RSFSR.
Baltijos šalių gyventojai
„Mes kalbame ta pačia kalba kaip ir britai.
Mūsų mamos savo vaikams dainuoja tas pačias anglų liaudies dainas.
Tačiau vis tiek esame skirtingos tautos.
Nes jiems reikia karaliaus.
Mums reikia savivaldos.“
Bendžaminas Franklinas
Dažnai naudojamas argumentas, kuris jau seniai turėjo tapti archajiškas ir mažai naudojamas – apeliuoti į genetinę tam tikros tautos kilmę. Nors argumentuojant reikėtų kalbėti tik apie atitikimą bendroms Europos vertybėms ir kultūrinėms tradicijoms
Praėjusio šimtmečio etnologija priėjo prie išvados, kad vienintelis neginčijamas etniškumo kriterijus yra savimonė. Visa kita – kilmę, kalbą, tikėjimą, kultūrą, kultūrą, teritoriją – galima paneigti, bet savimonės – tikrai ne. Žmogus retai kada rimtai kelia sau saviidentifikacijos klausimą, tačiau kritinėse situacijose jis yra priverstas tai padaryti. Jis pats sau apibrėžia klausimą, kur yra svetimi, o kur savi? Ir tai yra svarbiau už bet kokius kitus požymius – kilmę, kalbą ir pan.
Modernizacija įveikia etniškumą ir sukuria tautą. Etnosas (liaudis, kalba) yra gamtos ir kultūros reiškinys, būdingas ikisubjektiniams (ikimodernistiniams) laikams, o tauta yra socioistorinė bendruomenė, būdinga modernybei, Naujajai epochai, prasidėjusiai Europoje prieš pusę tūkstantmečio.
Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities gyventojų apsisprendimo reikalavimas savo regiono teritorijoje įkurti nepriklausomą Baltijos (Karaliaučiaus) Respubliką reiškia jų virsmą politine tauta. Ir kalbame pirmiausia apie tokią tautą, kurioje politinė kultūra yra svarbesnė už etninę kultūrą, kurioje tauta yra tik politinė kategorija, sutartinė tam tikrų principų laikymosi būsena.
Nuo tos akimirkos, kai buvo paskelbta Karaliaučiaus Baltijos Respublikos nepriklausomybės deklaracija, prie jos prisijungę piliečiai nebebuvo laikomi rusais, nes pagrindinis rusų tapatybės veiksnys yra ištikimybė Maskvai, pripažįstant besąlygišką Maskvos teisę vykdyti jai valdžią.
Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities gyventojų siekis sukurti savo politinę, pilietinę tautą anaiptol nėra nulemtas supratimo, kad rusų bendruomenė, kaip tauta, nesiekia sukurti sąlygų piliečių gerovei – rusai suformavo tokią administracinę-valstybinę struktūrą, kurioje gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai, palikuonių auginimo sąlygos atima viltį dėl ateities. Remiamės tuo, kad žmogus, turėdamas ribotą laiką šiame gyvenime, turi turėti laisvą valią organizuoti savo gyvenimo erdvę. Valstybės struktūrą turėtų nustatyti tie žmonės, kurie gyvena dabartinėje teritorijoje, remdamiesi savo nauda ir prognozuojama nauda palikuonims.
Savo palikuonių labui turime prisiimti atsakomybę už geresnių sąlygų sukūrimą būsimoms Karaliaučiaus srities gyventojų kartoms – baltų tautoms.
Kas yra Baltijos šalys?
Pradedant SSRS žlugimu, 1990-2020 m. Karaliaučiaus srities (Kaliningrado srities) teritorijoje, vykstant aktyviems socialiniams ir ekonominiams mainams su kaimyninėmis Europos valstybėmis – Lietuva, Lenkija, Vokietija, susiformavo rusakalbių subetnosas. Tai žmonės, kalbantys rusiškai, bet mąstantys europietiškai.
Jie masiškai yra vietiniai regiono gyventojai, jau gimę antroje ir trečioje kartoje, dauguma jų arba nebuvo buvę Rusijoje, arba važiavo pro šalį. Šie gyventojai reguliariai lankėsi kaimyninėse Europos šalyse. Vieni darbo reikalais, organizuodami verslą, kiti turizmo tikslais – savaitgaliais pailsėti.
Todėl dabar, praėjus 30 metų, ši gyventojų dalis (dauguma) aiškiai supranta, kaip gali būti organizuojamas verslas, kaip turėtų veikti vietos valdžia, kokia turėtų būti pareigūno atsakomybė, kokią socialinę atsakomybę gali ir turi prisiimti valstybė. Aiškiai orientuojamasi į europines (remiantis kaimynų pavyzdžiais) socialinės, teisinės valstybės vertybes. Tai pagrindinis, dažnai neįveikiamas skirtumas nuo likusios Rusijos dalies gyventojų, kurie tokių pavyzdžių neturėjo. Girdėdami iš rusų: „Viskas, ką daro valdininkai, yra gražu ir teisinga!“, Baltijos šalių gyventojai sako: „Pas rusus – taip, bet pas mus tik gražūs dalykai yra gražūs ir tik teisingi dalykai yra teisingi“.
Atitinkamai skiriasi Kenigsbergo (Kaliningrado) srities gyventojų ir rusų požiūris į santykių su Europos Sąjunga kokybę: Baltijos šalių gyventojai suinteresuoti šiltais santykiais su kaimyninėmis šalimis (Lenkija, Lietuva, Vokietija) ir likusia Europa, o Rusijos gyventojai tokiems santykiams abejingi arba jų nekenčia.
Tokia Baltijos šalių būklė susijusi su tuo, kad 90 proc. Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities gyventojų nėra buvę kituose Rusijos regionuose, o tik ES šalyse. Kur kas aktyviau nei Rusijos gyventojai Baltijos šalių gyventojai vyko atostogauti ar tiesiog savaitgaliui į ES šalis: siena su Lenkija yra tik už 40 km nuo Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities. Be to, dauguma regiono gyventojų niekada nėra buvę Maskvoje ar Sankt Peterburge. Be kita ko, tai suformavo tam tikrą mentalinę aplinką ir specifines vertybes, dėl kurių regiono gyventojai visiškai aiškiai identifikuoja savo gyvenamąją teritoriją – kaip Europą.
Todėl antrosios ir trečiosios kartos žmonių, gimusių ir augusių Karaliaučiaus srityje, nebegalima vadinti rusais visaverte prasme, nes „rusas“ yra kolektyvinis subjekto, susieto su tam tikru gyvenimo būdu, įvaizdis. Ir čia kalbame apie tai, kad baltų tautos palaiko visiškai kitokį gyvenimo standartą, įsipareigojimą kitoms vertybėms nei rusai
Dabar daugelis Baltijos šalių gyventojų jau padarė politinį pasirinkimą – nebūti „didžiosios Rusijos kultūros“, imperijos ir valios pavergimo kultūros dalimi, bet atrasti ir realizuoti savo tapatybę, kuri yra „tautos“, jei ją suprantame kaip solidarią politinę bendruomenę, formavimosi pagrindas.
Mes tvirtiname, kad Baltijos Respublikos politinė idėja yra laisvė. Laisvė, o ne prievarta, ir pilietiškumas, o ne pavaldumas.
Pagrindinis Baltijos Karaliaučiaus Respublikos pilietybės ir Rusijos Federacijos pilietybės atskyrimo kriterijus yra apibrėžto santykio, atsirandančio tarp asmens ir valstybės, pobūdis. Rusijos Federacijos pilietybei būdingas vienašalis santykis, kuris reiškia asmens dalyvavimą tik kaip įpareigoto subjekto valstybės atžvilgiu. Baltijos (Karaliaučiaus) Respublikos pilietybei, priešingai, būdingas abipusis asmens ir valstybės santykis, kuris išreiškiamas abipusėmis teisėmis, pareigomis ir atsakomybe.
Taigi 2024 m. pabaigoje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje susiklostė situacija, kai Rusijos valdžia Maskvoje, suvokdama skirtumą tarp mūsų regiono vietinių gyventojų ir rusų, suprasdama mūsų prisirišimą prie europietiškų vertybių, vykdo socialinio genocido politiką – blogina gyvenimo sąlygas, kad regione galėtų likti tik tie, kurie turi naudos iš Kremliaus režimo, tie, kurie jam lojalūs. Privačiuose pokalbiuose Maskvos valdžios atstovai sako, kad vietiniai gyventojai (tie, kurie gimė ir užaugo Baltijos šalyse) turėtų vykti į Rusiją, kur gyventi pigiau ir kur baltai pamirš savo tėvynę, asimiliuosis su rusais.
Pagal Kremliaus planus regionas bus naudojamas tik kaip sanatorija maskviečiams ir karinė bazė grėsmei Europai kelti. Šiuose planuose nėra vietos mums – Baltijos regiono gyventojams, tiems, kurie čia gimė ir užaugo, tiems, kurie neturi kitos tėvynės, tiems, kurie įpratę gyventi taikoje ir draugystėje su kaimynais Lenkijoje ir Lietuvoje.
Atgal
