ISTORIJA
2024.10.30. TROFĖJINIAI KINO FILMAI
Vytautas RUZGINAS
Lietuvos olimpinių kolekcininkų asociacijos narys
Vokiečiai per visą kinematografo egzistavimą sukūrė apie 800 kino filmų. Nuo 1933 metų iki 1945 metų Vokietijoje į ekranus buvo išleisti vokiški ir kitų šalių 1363 kino filmai. Vokietija ir sunkiais karo metais sukurdavo kino filmus - vokiečiai suprato, kad kino filmas yra geriausias ideologinis propagandos įrankis. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, į sovietų rankas pateko virš 2000 kino filmų, susuktų vokiečių, austrų, amerikiečių, anglų, prancūzų, japonų, italų ir čekų. Tuos filmus savo laiku buvo nupirkusi Vokietija. Po karo, 1945 metais Sovietų Sąjungos kinematografijos atstovas Josifas Manevičius atvyko į Babelsbergą (Vokietija) ir atrinko 367 kino filmus kaip reparacijas. Tai buvo pagrinde vokiečių, austrų, italų ir kitų šalių filmai, kurie iš dalies kompensavo pokario metų filmų gamybos stoką. Kokie filmai buvo išrinkti tarybiniam žiūrovui? Pirmiausiai tai buvo pramoginiai ir pažintiniai kino filmai. Žiūrovai eidavo pažiūrėti muzikinių filmų, kur filmavosi pasaulinio garso dainininkai, nuotykių filmų: „Indų kapas“, „Kaučiuko medžiotojai“, „Tarzanas“, biografinių filmų apie Mocartą, Šilerį, Rembrantą ir kitus.
Buvo ir filmai padovanoti Sovietų Sąjungai karo metu, pavyzdžiui, anglų filmas „Bagdado vagis“. Šį filmą padovanojo Sovietų Sąjungai karo metu įžymus anglų režisierius Aleksandras Korda, bet prabėgus kuriam laikui šis filmas buvo priskirtas prie trofėjinių. Režisierius A. Korda padovanojo dar vieną filmą „Džiunglės“, kuris irgi buvo priskirtas prie trofėjinių. Nemažai filmų dar prieš karą demonstruoti Sovietų Sąjungoje ir neaiškiomis aplinkybėmis pateko į vokiečių rankas ir po karo buvo priskirti prie trofėjinių. Trofėjiniai filmai buvo demonstruojami nuo 1947 iki 1955 metų imtinai. Stalinas mėgo žiūrėti filmus ir neprieštaravo, kad kai kurie vokiečių filmai būtų demonstruojami Sovietų Sąjungoje. Daugiausiai tai buvo pramoginiai filmai, nes jų po karo buvo nedaug. Laikotarpyje nuo 1941 – 1945 metų, kada JAV ir Anglija buvo sovietų sąjungininkės kare prieš Vokietiją, tai tų šalių filmai legaliai buvo rodomi sovietų ekranuose. Užsienio filmai, kurie buvo demonstruojami po karo, daugiausia ir buvo trofėjiniai filmai. Ne visada titruose buvo matomos filmų „statytojų“ pavardės, nes filmo pradžioje būdavo uždedamas užrašas, jog filmas 1945 metais Berlyne paimtas kaip karo trofėjus. Kino juostos pasitaikydavo senos ir gerokai susidėvėjusios, jos trūkinėjo.
Leni Riefenstahl, pamačiusi vokiečių žiaurumus Lenkijoje, atsisakė statyti filmą apie vokiečių herojiškumą
Vokiečių režisierė Leni Riefenstahl kuria filmą VALIOS TRIUMFAS 1934 m.
Leni Riefenstahl stato filmą apie Berlyno olimpines žaidynes 1936 m.
Komunistų partija reguliavo trofėjinių filmų leidybą ir kontrolę. Štai 1949m. birželio 9 d. VKP(b) CK politbiuras nutarė išleisti į ekranus iš trofėjinio fondo 18 kino filmų. Iš jų 11 filmų buvo skirta plačiajam ekranui ir 7 filmai uždaram ekranui. Plačiajam ekranui filmai buvo dubliuoti į rusų kalbą, o uždaram ekranui kino filmai buvo subtitruoti. Komunistų partijos agitacijos skyriai privalėjo patikrinti filmus, atredaguoti tekstą ir sukurti įvadinius tekstus. Buvo numatyta už šių filmų demonstravimą surinkti 290 milijonų rublių. 1951 metais Sovietų Sąjungoje buvo sukurti vos 9 meniniai filmai, nes karo metais visi resursai šalyje buvo skirti gynybai. Todėl trofėjiniai filmai gelbėdavo padėtį. 1941 metais sukurtas filmas komedija „Keturių širdys“, tačiau karas atidėjo šio filmo premjerą. Po karo galiausiai pasirodžius filmui jis aplenkė amerikiečių trofėjinį filmą „Sesuo jo Dvareckio“, kuris buvo pastatytas 1942 metais. 1947 metais ekranuose pasirodė trofėjinis austrų 1944 m. filmas „Mano svajonių mergina“. Šį filmą peržiūrėjo 15,7 milijonų žiūrovų – filmas buvo toks populiarus, kad pakartotinai buvo išleistas į ekranus ir 1953 metais. Ant reklaminio plakato nebuvo užrašyta kokios valstybės filmas, tik tiek, kad tai užsienietiškas filmas. Tarybiniame kino ekrane 1952 metais kino lyderiai buvo amerikietiški trofėjiniai filmai, kuriuose vaidino amerikiečių aktorius Džoni Veismiuleris: „Tarzanas“ 1932m., „Tarzanas pinklėse“ 1936m., „Tarzanas suranda sūnų“ 1939m., „Tarzano nuotykiai Niujorke“ 1942m.
Sovietų Sąjunga trofėjinius filmus pradėjo demonstruoti nuo 1947 metų rudens – tai Vokietijos ir jos sąjungininkų filmai, išvežti okupuotų teritorijų ir demonstruojami nesilaikant autoriaus teisių reikalavimų. Dauguma Vokietijos ir jos sąjungininkų filmų buvo demonstruojami „uždaruose seansuose“ be reklamos, kai kurie trofėjiniai filmai turėjo ir pakeistus pavadinimus. Štai čekų-prancūzų filmas „Port Artūras„ buvo pervadintas „Išgelbėtos vėliavos“. Šį filmą pastatė 1936 metais Prancūzijoje emigrantas iš Sovietų Sąjungos Fiodoras Ocepas. Po Stalino mirties visi filmai sukurti emigrantų buvo išimami iš ekrano ir atsidurdavo ant lentynų. Po karo „Pergalės paradas‘‘ buvo nufilmuotas ant vokiškos spalvotos juostos ir išryškintas Vokietijoje, taip nutiko, nes Rusija neturėjo spalvotos geros juostos. Vokiečiai nuo 1925 metų filmuodavo spalvotus filmus ant savo kino juostos „Agfa“. Po karo kino juostos gamykla Grappine atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje ir rusams atiteko didelis kiekis spalvotos kino juostos ir įrenginiai jos gamybai. Pirmasis Sovietų Sąjungos sukurtas filmas ant vokiškos kino juostos buvo 1946 metais rež. A.Ptuško „Akmeninė gėlė“, kurį žiūrėjo 23 milijonai kino žiūrovų. Šis filmas Kanų kino festivalyje gavo premiją „už geriausią spalvą“. Vėliau vokiečių kino įrengimai buvo atvežti į Kazanę ir ten buvo pradėta kino juostos „Tasma“ gamyba pagal vokišką technologiją. J.Stalinas susidomėjo įžymios vokiečių režisierės Leni Riefenstahl pastatytais filmais „Valios triumfas“ ir „Olimpiada-tautų šventė“. „Valios triumfas“ – legendinis Trečiojo reicho propagandinis filmas, skirtas 1934 metų nacių partijos suvažiavimo Niurnberge įvykiams nušviesti. Režisierei L. Riefenstahl tai buvo režisūros ir kino efektų panaudojimo šedevras. Jis pelnė geriausio filmo vardą. Filmas „Olimpiada – tautų šventė“ buvo sukurtas dviejų dalių 4 valandų trukmės apie 1936 metų Berlyno vasaros žaidynes. Šis originalus kino filmas buvo apdovanotas Prancūzijoje ir Italijoje. Tuo metu Leni Riefenstahl buvo vienintelė pasaulyje moteris, pastačiusi du grandiozinius kino filmus. Tuos filmus man teko matyti Vilniuje „Skalvijos“ kino centre. Per gyvenimą daug įvairių kino filmų teko pamatyti, bet daugiau tokių nemačiau. Tai tikri kino meno šedevrai. 1933 metais vokiečiai pastatė filmą „Nematomasis eina per miestą“. Prieš karą šis filmas buvo demonstruojamas Sovietų Sąjungoje. Po karo šis filmas pateko į trofėjinių filmų sąrašą ir buvo demonstruojamas 1949 metais. Kiek trofėjinių filmų plačiajame ekrane buvo parodyta žiūrovams?- apie 120. Kiek filmų parodyta „uždaruose seansuose“ ir be reklamos?- nepavyko rasti. Trofėjiniai filmai tarybiniam jaunimui parodė kitą gyvenimą. Bet, pasirodo, kad trofėjinio kino istorija Sovietų Sąjungoje prasidėjo kiek anksčiau. Po Tarybinės Armijos 1939 metų rugsėjo 17d. žygio į Lenkiją, kaip karo grobis buvo atvežti pirmieji du amerikiečių muzikiniai filmai, pelnę didelį populiarumą: vienas apie Jochaną Štrausą „Didysis valsas“, o kitas apie įžymų dirigentą Leopoldą Stakovskį – „100 vyrų ir viena mergina“. Jaunimas juos peržiūrėdavo po keletą kartų. Jau po karo, 1960 metais „Didysis valsas“ buvo oficialiai išleistas į ekranus. Pirmasis dešimtmetis po karo sutapo su Italijos kino neorealizmo triumfu. Vittorio de Sikos filmas „Dviračių vagys“ sukurtas 1948m., bet į tarybinį ekraną išleistas jau 1950 metais. D. Sančio filmas „Roma 11 val.“ taip pat sukurtas 1951m., bet į ekranus pateko tik 1954 metais. Komedija „Policininkai ir vagys„, susuktas 1952m. su įžymiais aktoriais Toto ir Aldo Fabrici, į ekranus pateko tik 1956m. Italų-prancūzų filmas „Parmos vienuolynas“ nufilmuotas 1948m., o į ekranus „išėjo“ 1953m.
Kinas pokario sunkiu laikotarpiu buvo beveik vienintelis šviesos spindulėlis žmonių gyvenime, ypač kai nebuvo televizijos bei radijo, nes radijo imtuvus atiminėjo vokiečiai ir rusai. Mano tėvas turėjo prieškarinį radijo aparatą „Philips“ ir tik vėlai vakare ištraukdavo iš slėptuves pasiklausyti žinių. Sunku buvo klausyti, nes labai dideli trukdžiai. Užaugau Kėdainių mieste, kur buvo vienas nedidelis kino teatras „Aušra“ – bilietus buvo labai sunku gauti į filmus, ypač užsienietiškus, dar į kai kuriuos filmus paauglių neleisdavo. Bet daugumą trofėjinių filmų pavyko pamatyti. Klasioko tėvas dirbo kino teatre, jis, pasibaigus paskutiniam seansui, su karučiu vidurnaktį veždavo filmus į geležinkelio stotį beveik už 3 km, iš ten pat atsiveždavo kitus filmus. Mes jo paprašydavom eiti į darbą anksčiau ir įleisti pažiūrėti nuostabių filmų, retkarčiais įsileisdavo tik prasidėjus kino seansui. Sėsdavom dviese ant vienos taburetės ir stebėjom nuostabius Tarzano ir Zoro nuotykius.
|
Kino filmai demonstruoti Lietuvoje 1945-1971 m. |
|||||
|
Metai |
Trofėjiniai |
Užsienio |
Sovietiniai |
Viso |
|
|
1945 |
0 |
13 |
86 |
99 |
|
|
1946 |
0 |
6 |
42 |
48 |
|
|
1947 |
5 |
4 |
26 |
35 |
|
|
1948 |
19 |
1 |
29 |
49 |
|
|
1949 |
32 |
10 |
33 |
75 |
|
|
1950 |
2 |
25 |
21 |
48 |
|
|
1951 |
1 |
33 |
21 |
55 |
|
|
1952 |
13 |
23 |
33 |
69 |
|
|
1953 |
8 |
24 |
44 |
76 |
|
|
1954 |
4 |
41 |
38 |
83 |
|
|
1955 |
9 |
53 |
58 |
120 |
|
|
1956 |
0 |
73 |
82 |
155 |
|
|
1957 |
0 |
74 |
104 |
178 |
|
|
1958 |
0 |
88 |
117 |
205 |
|
|
1959 |
0 |
108 |
106 |
214 |
|
|
1960 |
0 |
117 |
118 |
235 |
|
|
1961 |
0 |
112 |
118 |
230 |
|
|
1962 |
0 |
133 |
117 |
250 |
|
|
1963 |
0 |
101 |
106 |
207 |
|
|
1964 |
0 |
88 |
98 |
186 |
|
|
1965 |
0 |
111 |
133 |
244 |
|
|
1966 |
0 |
103 |
126 |
229 |
|
|
1967 |
0 |
94 |
167 |
261 |
|
|
1968 |
0 |
91 |
145 |
236 |
|
|
1969 |
0 |
92 |
120 |
212 |
|
|
1970 |
0 |
82 |
130 |
212 |
|
|
1971 |
0 |
98 |
122 |
220 |
|
Atgal
