ISTORIJA

2024.10.30.Holokausto pradžia Lietuvoje

Prof. Aleksandras Vitkus

Literatūros apie holokaustą turime pakankamai, tačiau, jei paklaustumėme – kada prasidėjo Lietuvoje holokaustas? Kas jį organizavo ir kur? – nesurastume atsakymo. Visuose šiose šaltiniuose yra aprašytos žydų žudynės, kuriose pagrindinį vaidmenį žydų šaudyme vaidina lietuvių policininkai, policijos aktyvistai, ir labai nežymiai keli vokiečių karininkai ir kareiviai.

Atsakymus į šiuos klausimus rasime jei persikelsime į 1958 metus, kai Ulmo mieste (Vokietija) vyko nacių teismas, kurios informacija tiek Sovietų Sąjungoje, tiek ir Tarybų Lietuvoje buvo užslaptinta. Vakarų spauda šią bylą pavadino „Antrasis Niurnbergo teismas“. Ją dar galima vadinti „Tilzit byla“, mes ją įvardinome Ulmo byla.

Tik žinant „Tilžės (Tilsit) darbo grupės“ bylą (Ulmo bylą tuo metu ) galėsime suprasti ir vykdomą tuo metu holokaustą Lietuvoje.

I. Bylos nagrinėjimo pradžia

Tilžės operatyvinės grupės veiklą pradėjo tirti amerikiečiai

1958 m. gegužės 9 d. iš Landsbergio miesto kalėjimo paleido į laisvę nacistinius nusikaltėlius, tarp kurių buvo buvęs SS štandarttenfiureris Martynas Sandbergeris. 1948 m. diplomuotas juristas amerikiečių buvo nuteistas mirties bausme už vadovavimą „operatyvinės 1a grupės (Einsatzgruppe - užduočių grupei),kuri buvo atsakinga už tūkstančius nužudytų žydų ir komunistų Estijoje. Po trejų metų mirties nuosprendis buvo pakeistas įkalinimu iki gyvos galvos, o dar po 7 metų kaliniui buvo suteikta malonė.

Amerikiečių estafetę perėmė vokiečiai

Vokiečiai perėmė valdžią iš amerikiečių. Po kelių dienų Sandbergeris ir kiti penki amnestuoti naciai vėl buvo teisiami, šį kartą kaip liudininkai. Dabar ne sąjungininkų valdžia, o patys vokiečiai bandė išsiaiškinti, kas dar prieš kelerius metus vyko jų šalies okupuotose teritorijoje.

Fišerio-Švederio (Fischerio-Schwederio) byla

Viskas prasidėjo nuo baudžiamosios bylos „Ks 2/57“ prieš Bernhardą Fišerį-Švederį ir kitus“ (taip ji vadinama archyvinėje medžiagoje), kurioje liudijo Sandbergeris. Ši byla tapo viena reikšmingiausių savo apimtimi: per 60 dienų, skaičiuojant nuo 1958 m. balandžio 28 d., buvo apklausti 173 liudytojai, tarp kurių buvo buvę aukšto rango SS pareigūnai, o kaltinimo medžiaga užėmė daugiau nei 3,5 tūkst. puslapių.

Hansas Joachimas Böhme. Vokiečių saugumo policijos ir SDvadas (1944 05–12). vle.lt

Žurnalistai ir proceso žiūrovai Ulmo darbo grupės teismo salėje 1958 m. Foto: Südwest Presse Ulm

Ulmo teismo procesas. Foto: Südwest Presse Ulm

Bernardas Fišeris Švederis (kairėje) Ulmo proceso teisme 1958 m. konsultuojasi su savo advokatu.

www.voruta.lt

Ulmo teismo procesas. Foto: Südwest Presse Ulm

1955 metų pradžioje buvęs SS oberfiureris ir NSDAP narys Fišeris Švederis iki 1945 metų dirbęs policijos viršininku Memelyje (lietuviškas Klaipėdos pavadinimas), buvo paskirtas ne mažiau kaip Ulmo-Vilhelmsburgo viršininku pabėgėlių stovykloje! Tačiau iškart po šio paskyrimo tapo žinoma, kad naujai nukaldintas bosas pateikė netikrus dokumentus registracijai į darbą. Ši aplinkybė galėjo užmerkti akis (po karo daugelis vokiečių pakeitė vardus ir pavardes), jei ne vienas „bet“: patikrinimo metu paaiškėjo, kad Fišeris-Švederis buvo aktyvus nacių narys. Ši jo biografijos detalė sudomino vietos teismus ir spaudą. Turiu pasakyti, kad iš pradžių žurnalistai stojo į įtariamojo pusę, vadindami jį (nors jo paties žodžiais) „žydų ir lenkų draugu“. Vietinės spaudos sukeltas ažiotažas patraukė vieno iš buvusių Memelio policijos darbuotojų, kuris valdžiai pasakė, kad Fišeris-Švederis 1941 metų vasarą prižiūrėjo žydų egzekucijas Vokietijos ir Lietuvos pasienyje. Vokietijos teisminės institucijos nenorėjo tirti nacių nusikaltimų. Iš pradžių Vokietijos teisingumas nieko nedarė, motyvuodamas bylos sudėtingumu ir įrodymų rinkimo sunkumais.

Tačiau byloje ėmė ryškėti vis daugiau šiurpių epizodų ir kaltinamųjų. Natūralu, kad tai sulaukė papildomo visuomenės dėmesio.

Prokuroro Ervino Šule (Shule) iniciatyva byla pajudėjo

Šule pasirūpino, kad naujieji tyrėjai nebūtų susiję su nacių partija ir nacių teisingumu, o tai užtikrintų sąžiningą ir nešališką visų bylos aplinkybių tyrimą. Tuo pat metu Šule pradėjo nuodugniai tirti Niurnbergo proceso medžiagą ir SS karininkų asmenines bylas, kurias Amerikos valdžia perdavė Berlyno dokumentų centrui. Be to, į bylos analizę buvo įtraukti pagrindiniai teismo medicinos ekspertai ir istorikai. „Tilžės darbo grupės“ veikla išnagrinėjęs dokumentus ir išklausęs liudytojus, Šule padarė išvadą, kad SS žiaurumų Rytų fronte mastas buvo išties pasibaisėtinas. Todėl užuot nagrinėjęs Fišerio-Švederio bylą epizodais (kaip dažniausiai būna tiriant žmogžudystes), prokuroras nusprendė visas įvykdytas žmogžudystes sujungti į vieną – „Tilžės (Tilsit) darbo grupės“ bylą, kuria mes įvardinome „Ulmo byla“.

Štutgarto vyriausiasis prokuroras Ervinas Šule (Ulmo miestas, kuriame vyko tyrimas, priklausė jo jurisdikcijai) buvo priverstas pašalinti iš bylos visus, trukdžiusius tyrimui, ir paskirti naujus darbuotojus.

1941 m. birželį sukurta „Tilžės darbo grupė“ susideda iš gestapo, žvalgybos (SD), policijos ir lietuvių kolaborantų. Imperatoriškojo saugumo vyriausiojo direktorato viršininko Reinhardo Heydricho įsakymu šie žmonės per kelias savaites Vokietijos ir Lietuvos pasienio teritorijoje likvidavo daugiau nei 5,5 tūkstančio žydų ir komunistų (tarp jų moterų ir vaikų). Visos „Tilžės operatyvinės grupės“ vykdomos „veiklos“ buvo išsamiai aprašytos specialiuose operatyviniuose protokoluose. Pavyzdžiui, tiksliai įvardijo egzekucijos vietas ir aukų skaičių. Šie įrašai tapo esminiais kaltinimais. Tačiau iškilo rimta problema: prireikė liudininkų. Bet daugumos galimų įvykio liudininkai teismui nebuvo prieinami, nes jie gyveno Rytų Vokietijoje, o kai kurie tiesiog bijojo kalbėti. Per keistą sutapimą nusižudė trys iš tyrime sutikusių bendradarbiauti liudininkų. Tačiau po kurio laiko Šule savo rankose turėjo pakankamai įrodymų, kad kaltinamąjį teistų prisiekusiųjų teismas. Beveik visi „Tilžės operatyvinės grupės“ darbuotojai integravosi į pokario gyvenimą. Tarp dešimties teisiamųjų suole atsidūrusių „Tilžės specialiųjų pajėgų“ narių buvo ne tik vietinių Gestapo ir SD skyrių viršininkai Hansas-Joachimas Boehme ir Wernetas Hersmanas, bet ir Lietuvos policininkas Pranas Lukys. Keista, bet visi kaltinamieji be problemų apsigyveno pokario Vakarų Vokietijoje. Pavyzdžiui, Boehme po įvykių Vokietijos ir Lietuvos pasienyje vadovavo SSRS teritorijoje veikusiai „darbo grupei“, ramiai dirbo teisės patarėju viename Vokietijos bankų.

Prokuroro Šule dėka, byla buvo pradėta nagrinėti

„Tilžės darbo grupė“ žudynes pavertė konvejeriu. „Tilžės darbo grupės“ bylos teismas tapo vienu garsiausių Vokietijos istorijoje.

Iš pradžių visuomenė juo nesidomėjo, tačiau tyrime prabilus apie nacių žiaurumus okupuotose teritorijose ir „Tilžės darbo grupės“ narių gyvenimus, visuomenėje kilo ažiotažas. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad kaltinamasis Boehme prieš prižiūrėdamas žydų egzekucijas mėgdavo pasivaikščioti pavieniui. Arba kad žudikai noriai fotografavosi nušautų žmonių kapų fone arba mėgavosi iš aukų paimtais pinigais likus kelioms minutėms iki žmogžudystės. Teismo posėdyje taip pat paaiškėjo, kad beveik visi kaltinamieji savo noru sutiko dalyvauti vykdant egzekucijas, nors galėjo to atsisakyti be jokių pasekmių sau. Itin emocingoje kaltinamojoje kalboje prokuroras Šule kalbėjo apie „Tilžės darbo grupės“ aukas: „Tai buvo žmonės, kurie juokėsi, verkė, dirbo ir mylėjo... Jau 17 metų jiems nešviečia saulė, ir net Kapo ramybė jiems nepasiekiama, nes jų kūnai buvo iškasti, sudeginti, o pelenai išbarstyti vėjui“.

Operatyvinės grupės yra tik „fiurerio įrankis“

Nuosprendis byloje paskelbtas 1958 metų rugpjūčio 29 dieną. Kaltinamajame akte, kurį teisėjas Edmundas Wetzelis skaitė penkias valandas, „Tilžės darbo grupės“ nusikaltimai buvo rekonstruoti minutė po minutės. Tačiau pagrindiniai kaltinamieji nebuvo nuteisti už daugybę žmogžudysčių. Užuot ėję į kartuves, jie gavo terminus nuo 3 iki 15 metų už „pagalbą žudynėse“. Teismas nusprendė, kad pagrindiniais nusikaltėliais šioje byloje laikytini Hitleris, Himmleris ir Heydrichas; kaltinamieji, kurie patys nenorėjo nieko žudyti, tik vykdė įsakymus ir buvo „fiurerio įrankis“.

Ulmo teismas prisidėjo prie kitų „darbinių grupių“ veiklos tyrimo. Ulmo teismas tapo atspirties tašku virtinei panašių bylų visoje Vokietijoje. Visi jie buvo teisiami pagal „Tilžės operatyvinių pajėgų“ bylos modelį: nacių žiaurumai buvo rekonstruojami minutė po minutės, o tada kaltinamieji sulaukdavo bausmių už „pagalbą žudynėse“. „Pasirodo, yra tik vienas nusikaltėlis – Hitleris ir 60 milijonų padėjėjų – visa Vokietijos tauta“, – komentuodamas šiuos teismų sprendimus rašė teismo kriminalistas Jurgenas Baumannas.

II. Nacių vertybinės gairės

Stahleckerio susitikimas su Tilžės gestapo viršininku

Teisinis pagrindas Lietuvoje pradėti žudyti komunistus ir žydus nulėmė dvi aplinkybės: „valymo“ įstatymo paviešinimas ir 25 kilometrų pasienio apsaugos zona.

1941 m. birželio 22 d. 20 val. vakaro A operatyvinės grupės vadas SS brigadefiureris ir policijos generolas majoras W. Stahlecleris atvyko į Tilžės Stapo biurą, kur vietos gestapo įstaigos viršininku SS šturmbanfiureriu Hansas Joachimas Böhme susitiko su W. Stahlecleris. Remdamasis savo specialiomis galiomis, jis davė jam įsakymą su savo Stapo skyriaus nariais maždaug 25 km pločio pasienio juostoje į rytus nuo tuometinė Reicho siena Lietuvos teritorijoje ir atlikti „valymą“ nuo komunistų ir žydų. Böhme atsakė, kad jis neturi tiek daug žmonių, kurie galėtų atlikti šiuos darbus. Stahleckeris leido panaudoti Tilžės SD gestapo pajėgomis ir įtrauktos SD Tilžės ruožo ir Klaipėdos (Memelio) policininkus.

Po keletą dienų buvo gautas ir rašytinis RSHA III biuro nurodymas vykdyti žodinį nurodymą, kurį jam 1941 m. birželio 22 d. davė dr. Stahleckeris. Po sušaudymo Gargžduose 1941 m. birželio 24 d., jis gavo specialų rašytinį reichsfiurerio SS įsakymą, išduotą remiantis fiurerio įsakymu, kuriame buvo kalbama apie galutinio sprendimo žydams įgyvendinimą, įskaitant moteris ir vaikus, taip pat asmenis, įtariamus komunistais.

Kaltinamųjų atsakomybė

Teisme labai atidžiai įvertino kiekvieno teisiamojo ne tik veiklą, bet ir vertybines gaires, kaip

Neteisėtumo suvokimas. Jei pagrindiniai nusikaltėliai norėjo išnaikinti visą žydų rasę Europoje, tai bent iš pradžių jie bandė šį naikinimą apgaubti legitimumo išvaizda. Jie apsimetė, kad sunaikina „potencialų priešininką“, nors žydų kūdikiai tikrai nebuvo pavojingi priešai. Prisiekusiųjų įsitikinimu, visa tai rodo, kad pagrindinių nusikaltėlių sąžinė buvo prarasta.

Veikė apgalvotai.Prisiekusieji įsitikinę, kad pagrindiniai kaltininkai taip pat žinojo apie ypatingai smerktinų jų veiksmų faktines prielaidas. Siekdami užimti galios poziciją Europoje, jie norėjo fiziškai sunaikinti visus žydus nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, t.y., norėjo sunaikinti visą žydų rasę. Tačiau taip pat norėjosi sunaikinti visus asmenis, kurie gali būti laikomi potencialiais priešininkais, pavyzdžiui, komunistus, kurie politiškai siekė kitokios ideologijos. Tai, kad tai buvo pamatiniai motyvai, bus paaiškinta teisiniame vertinime.

Žiaurūs veiksmai.Prisiekusiųjų įsitikinimu, pagrindiniai kaltininkai taip pat žinojo aplinkybes, kurios šias masines žudynes apibūdina kaip žiaurias. Prisiekusiųjų įsitikinimu, kiekvienas, turintis tūkstančius, net šimtus tūkstančių tokio masto nedvejodamas nužudytų žmonių, įskaitant žydus, neatsižvelgiant į amžių ir lytį, žino, kad kai komisarai įvykdys tokias masines žudynes, žiaurumus ir kad dėl to aukos patirs fizinę ir psichinę kančią. Pagrindiniai kaltininkai apie visas šias aplinkybes žinojo, tačiau masines žudynes jie leido vykdyti nedvejodami, nes, teismo įsitikinimu, buvo be jokių jausmų ir elgėsi visiškai atvirai, vedami bejausmių ir negailestingų jausmų.

Dalyvavimo forma.Prisiekusiųjų įsitikinimu, bet kokia dalyvavimo forma nepriimtina. Mes nesigilinsime į šį skyrių, nes atsakymai jau yra gauti Niurnbergo proceso metu.

Pagrindiniai organizatoriai ir dalyviai vykdžiusieji 25 km pasienio apsaugos zonoje žydų žudynes

Sovietiniai istorikai neakcentuodavo 1941 m. Lietuvos pasienyje, 25 kilometrai nuo Vokietijos-Lietuvos sienos nacių sukurtų struktūrų žudynių bei vokiečių gestapo vaidmens. Gestapas čia vartojamas lyg tai pagrindinis nusikaltėlis, nors A. Bubnys savo straipsnyje perspėja, kad gestapas tik viena dalis iš vokiškųjų represinių struktūros dalių.

Vokietijos Ulmo mieste 1958 gegužę vykusiame teismo procese buvo teisiami Tilžės ir Klaipėdos SS, gestapo ir SD [SS saugumo tarnybos] vadovai bei žemesnio rango pareigūnai, 1941 Lietuvos pakraščio ruože vykdę taikių gyventojų žudynes.

Mes negalime nepaskelbti masinių žudynių vykdytojus, kitaip ši byla taptų niekine. Viskam vadovavo Tilžės gestapas (Stapo) vadas SS šturmbanfiureris Hansas Joachimas Böhme. Prie jo šliejosi dar 9 asmenys (naciai), priklausantys įvairioms struktūroms, bet juos jungė bendras tikslas – naikinti sovietinius aktyvistus ir žydus:

Francas Berendas,Gerhardas Karstenas, Verneris Šmitas-Hameris, Harmsas Vilmsas Harmsas, Verneris Hersmanas, Verneris Kroicmanas, Edvinas Sakutas, Bernardas Fišeris-Švederis ir Pranas Lukys (Kretingos saugumo policijos viršininkas).

III. Nuo ko prasidėjo holokaustas Lietuvoje?

Kas nulėmė, kad pirmosios masinės žydų žudynės prasidėjo nuo Gargždų?

1.1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, vokiečių kariuomenės 61-oji pėstininkų divizija, vadovaujama generolo Hänicke, pirmąją puolimo dieną, turėjo užduotį 18-osios armijos šiauriniame sparne, palaužus pasipriešinimą prie sienos, apskritai šiaurės rytų kryptimi link Telšių žengti pirmyn. Pagrindinės kovos vyko dėl svarbaus 61-osios pėstininkų divizijos pažangos ir aprūpinimo keliais netikėtai perimti tiltą į rytus nuo Gargždų per Mingę.

2.Rusijos kampanijos pradžioje Gargžduose gyveno apie 3000 gyventojų, iš kurių 600-700 buvo žydai. Nedideliame Laugalių miestelyje veikė vokiečių muitinė ir sienos perėjimo punktas valstybės pasienyje, kurie buvo įrengti apie 200-300 m nuo sienos. Rusijos muitinė buvo apie 150 m už sienos.

3. Nors buvo gautas įsakymas greitai paimti Gargždus, bet miesto užėmimas tapo lėtas, nes susilaukė stiprios Rusijos lauko įtvirtinimų ugnies, patyrė didelių nuostolių – leitenantas Handas buvo sunkiai sužeistas, žuvo 2 karininkai – ir galiausiai sustojo vakarinėje Gargždų pusėje priešais Rusijos lauko įtvirtinimus. Priešas buvo NKVD kariuomenė, kuri buvo stipri, ginkluota automatiniais šautuvais. Jie dėvėjo kepures su žaliu apvadu. Kai kurie iš jų dėl netikėto išpuolio dar nebuvo visiškai pasirengę. Jie turėjo lauko įtvirtinimus prie Rusijos muitinės ir vakarinėje Gardino pusėje, nuo kurių jie atkakliai gynėsi. Iš savo pozicijos jie turėjo gerą apžvalgos vaizdą ir kontroliavo padėtį.

4.Vokiečių stumiamas, NKVD pasienio dalinys išsibarstė po aplinkinius namus, todėl vokiečiams teko imti namą po namo. Rusai tą rytą gavo įsakymą kovoti iki paskutinio žmogaus.

5.Nuo 10 iki 11 valandos Gargžduose pradėjo degti įvairūs namai. Pagrindinis pasipriešinimas buvo pralaužtas tik apie 14 val., apie 15 val. Gargždai buvo paimti.

6.Mūšyje dėl Gargždų vokiečiai neteko daugiau nei 100 vyrų, įskaitant 7 žuvusius karininkus ir 4 sužeistus. Išskyrus keletą belaisvių, rusai buvo visiškai sunaikinti, nors reikėjo užimti namus dažnai kovojant vyrui su vyru. Gargždų gyventojai, tarp jų ir žydai, kautynėse nedalyvavo. Kovos pajėgos taip pat nepagavo civilių. Aplink taip pat nebuvo gulinčių gyventojų lavonų, iš kurių padėties buvo galima spręsti, kad jie dalyvavo kautynėse. Vokiečių kuopos nepranešė ir apie civilių gyventojų dalyvavimą pasipriešinime. Tą dieną ir vėliau aukštesnėse įstaigose niekada nebuvo kalbama apie civilių gyventojų, ypač žydų, dalyvavimą pasipriešinime Gargžduose.

Praktinis „valymo“ įsakymo pritaikymas praktikoje

Prisiekusieji tebėra įsitikinę, kad atsakovas Böhme, vėliausiai 1941 m. birželio 24 d. ryte, prieš išvykdamas į šaudymą Gargžduose apie 11 val., informavo visus savo pareigūnus iš Tilžės biuro, kad visi žydai 25 km pločio pasienio juostoje, nepaisant amžiaus ir lyties, taip pat lietuviai, įtariami komunistais, turi būti likviduoti.

Teismas lieka įsitikinęs, kad informuodamas savo žmones apie naujas užduotis, jis taip pat nurodė neleisti viešai paskelbti tikrosios sušaudymų priežasties, o paskleisti gandą, kad civiliai žudomi dėl pasipriešinimo ir šaudomi už šnipinėjimą.

III. Gargždų žydų sušaudymo procesas

Gargždų žydų ir komunistų suėmimai

Supratus, kad vokiečių kariuomenė nesėkmingai pasirodė užimant Gargždus, reikėjo rasti pateisinamą priežastį.

1. Nutarta, kad reikia skleisti gandą, kad Gargžduose civiliai priešinosi vokiečių kariuomenei. Tada Bohme davė įsakymą suimti visus Gargždų žydus ir visus komunistus. Suėmimą įvykdė Klaipėdos apsaugos policija.

Kai prasidėjo kautynės, didelė dalis Gargždų civilių gyventojų buvo prisiglaudę vietinės alaus daryklos rūsyje. Vokiečių kariuomenei pajudėjus iki alaus daryklos, alaus rūsio gyventojai kartu su dar namuose esančiais gyventojais turėjo eiti į turgaus aikštę. Turgaus aikštės gyventojus, tarp jų daug žydų, vokiečių kareiviai išsiuntė į miesto sodą, Stadtgarten, ir nuvežė Reicho sienos kryptimi, kur jie praleido naktį.

Tada visi suimtieji turėjo likti pievoje, esančioje netoli nuo Vokietijos pasienio namų, bet vis tiek Vokietijos žemėje, ant kurios kastuvu buvo pažymėta pasienio riba. Ten kalinius saugojo Laugalių muitinės priežiūros tarnybos nariai.

2.1941 m. birželio 23 d. popietę šioje pievoje buvo apie 200 suimtųjų. Muitinės sekretorius ir Laugalių muitinės inspekcijos viršininkas suimtuosius pamaitino Rusijos pasienio name rastu maistu. Po to, kai žydai buvo suimti ir išvežti iš miesto parko, tą patį rytą Stapo pareigūnai išvežė ir jų žmonas bei vaikus ir apgyvendino lauko tvarte apie 300 m į rytus nuo Gargždų, už Mingės tilto.

3. Po žydų ir komunistų suėmimo, Böhme ir Hersmanas iš karto ėmė svarstyti apie egzekucijos vykdymo būdą. Kadangi jiems neužteko karabinų, jie sutiko, kad suimtuosius pievoje nužudytų jų pačių Stapo ir SD nariai „humanišku“ būdu, būtent šaudami į pakaušį.

1941 m. birželio 24 d ryte atvyko Böhme ir Hersmanas, važiavo kartu su Stapo ir SD nariais, kuriuos jie pasirinko dalyvauti egzekucijoje, vėliausiai iki 11 val. Apie 12 val. 20-22 vyrai iš Memelio apsaugos policijos atvažiavo, vadovaujami kaltinamojo Šmito-Hamerio policijos sunkvežimiu. Jie dėvėjo plieninius šalmus, buvo aprūpinti karabinais ir pakankamai šaudmenų, sunkvežimyje vežėsi kastuvus.

4. Kad palengvintų sunkią užduotį egzekucijos būrio nariams ir kad tai karinė užduotis, atvykus policijos komandai, kaltinamasis Šmitas-Hameris informavo savo žmones, kad sugauti civiliai gyventojai turėjo būti sušaudyti, nes jie priešinosi Gargžduose puolantiems vokiečių kariams, užpuolė greitosios pagalbos automobilį ir pan. Jis padarė būrio kariams labai sujaudinusį įspūdį.

5. Tuo tarpu Stapo ir SD vyrai pakeitė Laugalio muitinės narius saugant suimtuosius pievoje. Tada suimtieji buvo priversti išeiti į gatvę ir įmesti savo vertybes bei pinigus į cinko kibirą, paskatinti gestapo pareigūno, grasinančio rankine granata. Kibiras su vertybėmis buvo atiduotas Laugalės muitinės GPP. Po to kaliniai buvo nuvesti prie Rusijos pasienio namų, už apšaudyto pastato sienos, kur jie turėjo nusirengti.

6. Sugauti žydai buvo užimti įvairiomis užduotimis, kol jiems buvo įvykdyta mirties bausmė. Kai kuriems teko laidoti aplink gulėjusius žuvusių rusų kūnus. Kitiems teko pagilinti ir praplatinti Rusijos NKVD kareivių iškastą gynybinį griovį į egzekucijos griovį. Stapo ir SD žmonės aukas greitai varė į darbą garsiai šaukdami ir mušdami lazdomis. Dar prieš prasidedant egzekucijai, jauną, gerai apsirengusį žydą, per lėtai ir įtariai nenoriai dirbantį, Stapo ar SD pareigūnas nuvedė į šoninį griovį ir nužudė pistoleto šūviu į kaklą.

Egzekucijos vykdymas Gargžduose

Pasirengus egzekucijai, kaliniai buvo sugrąžinti už apšaudyto pastato sienos, kur juos nuvedė gestapininkai. Stapo ir SD nariai aptvėrė visą teritoriją aplink šaudymo vietą, kad kaliniai nepabėgtų ir trečiosioms šalims būtų uždrausta prieiti. Išskyrus kelis Lietuvos komunistus, visi kaliniai buvo žydai – nuo jaunimo iki senolių. Tarp jų buvo ir senas rabinas su barzda ir kaftanu. Žydai buvo nepaprastai tylūs. Jie verkė ir aimanavo, kai kurie sau, bet kai kurie iš jų, įskaitant maždaug 12 metų berniuką, maldavo pasigailėjimo, protestuodami prieš savo nekaltumą. Nebuvo užsiminta apie jokį pasipriešinimą, riaušes ir pan. Priešingai, supratę savo siaubingą likimą, jie su pasigėrėtina ramybe pakluso, meldėsi, susikibo rankomis ir stoiškai pasitiko mirtį. Tarp kalinių buvo moteris, rusų komisaro žmona.

Egzekucijos griovys, buvęs Rusijos gynybinis griovys, kurį, kaip jau minėta, žydų kaliniai turėjo pagilinti ir praplatinti prieš egzekuciją, ėjo šalia apgriuvusios arklidės.

Per susišaudymą 10 aukų turėjo išsirikiuoti priešais griovio kraštą, veidu į šaudyklą. 20 žmonių „Schupo“ (Šupo) (Valstybinė apeigos policija ir Tvarkos policijos skyrius) komanda stovėjo pasislinkusioje dviguboje eilėje – tarpais – maždaug 20 m atstumu nuo aukų. Į kiekvieną auką turėjo šaudyti po 2 saugumo policijos pareigūnus. Atskiras grupes iš susirinkimo vietos su gausiais šauksmais išvarė prie griovio krašto tam paskirti Stapo ir SD nariai. Buvo labai triukšminga. Be kita ko, „Stapo“ vyras aukas varė toliau, smogdamas juostele ar lazda į kojas ir šaukdamas: „Greitai, greitai, tuo greičiau baigsime darbus! Kai 10 aukų išsirikiavo priešais griovį arba kai kuriais atvejais atsiklaupė, kaltinamasis Šmitas-Hameris, atsisukęs į juos, pasakė: „Fiurerio įsakymu būsite nušautas už nusikaltimus Vermachtui“, – paaiškino kaltinamasis. Tada jis davė įsakymą šaudyti, stovėdamas apie 3 m įstrižai į priekį ištraukdamas kardą: „Pasiruošt šaudyti – nusitaikyk – šaudyk!“

Pristatęs pirmąją salvę, kaltinamasis Schmidt-Hammer praeidamas pro duobę įsitikino, ar visos aukos nukentėjo mirtinai. Pamatęs ne mirtinai sužeistą auką, jis pridėjo du malonės šūvius. Vėlesnių salvių metu Stapo ir SD vyrai atskubėdavo prie aukų ir šaudydavo kiekvienam iš pistoleto į galvą. Nė vienas gydytojas nebuvo iškviestas, kad nustatytų, ar aukos mirė per šį ar vėlesnius susišaudymus. Kai viena grupė buvo sušaudyta, buvo atvesta kita. Tada jie turėjo mesti į griovį tuos, kurie jau buvo nušauti, jei tik nebuvo į jį įkritę, o tai reiškė, kad turėjo stebėti visą siaubingą vaizdą. Dėl viso kraujo griovys atrodė kaip skerdykla. Vėlesnių susišaudymų metu teko pakeisti kelis „Schupo“ komandos narius, nes jie negalėjo to emociškai pakęsti.

Bendravimas tarp šaudytųjų ir suimtųjų

Tarp žydų buvo ir buvusių Memelio gyventojų, kai kurie iš jų buvo žinomi egzekucijos būrio vyrams. Tarp jų buvo galvijų prekeiviai Funk ir Scheer ir trys broliai Korfmannai, gamintojai Bernstein ir Tauer, muilo gamintoja Feinstein, taip pat žydai Sundel Falk, Silber, Kahlmann ir Pristow. Muilo gamintojas Feinsteinas savo buvusiam kaimynui ir draugui policijos seržantui sušuko: „Gustavai, gerai šaukite!" Vienas iš dviejų jaunų žydų, kurie nebuvo iš karto mirtinai sužeisti, sušuko: „Dar vienas!“ ir paprašė priedų. Pasibaigus šaudymui, griovį užkasė Stapo ir SD nariai.

Sušaudytųjų skaičius

Visi suimtieji – iš viso 201 – buvo sušaudyti. Moteris, kuri, pasak teisiamųjų ir liudininkų, buvo nušauta, to negalima paneigti, buvo rusų komunistė, būtent Rusijos komisaro žmona.

Šį Stapo ir SD nustatytą skaičių patvirtino ir kaltinamasis Böhme, pranešęs RSHA biurui. Pasibaigus susišaudymui, „Schupo“ komandos narius „Stapo“ nariai vaišino šnapsu. Be to, šaudymo vietoje buvo padaryta grupinė dalyvių nuotrauka, nors neaišku, ar buvo nufotografuoti ir „Schupo“ komandos nariai. Tada dalyviai grįžo į įvairias vietas.

Kai Kreuzmannas prabilo apie praėjusią dieną įvykusį sušaudymą, jis prislėgtai kritikavo veiksmą, tačiau nė vienas iš jų nenorėjo būti laikomas bailiu. Jie drąsino vienas kitą sakydami: „Po velnių, karta tiesiog turi tai išgyventi, kad mūsų vaikams būtų geriau“.

Prisiekusiųjų faktų vertinimas

Prisiekusiųjų nuomone, kad Gargžduose civiliai gyventojai 1941 m. birželio 22 d. nesipriešino vokiečių kariuomenei ir dėl to kariuomenė nepaėmė į nelaisvę nė vieno gyventojo. Tai, kad Gargždų lietuviai komunistai ir žydai 1941 m. birželio 23 d. naktį buvo paimti į Memelio policininkų nelaisvę, tik paslėpti vokiečių kariuomenės per didelį žuvusiųjų skaičių ir atlikti „valymo“ operaciją.

Tačiau du kaltinamieji Böhme ir Hersmann pareiškė, kad suimtieji vis tiek būtų sušaudyti dėl jiems duoto nurodymo atlikti „valymo operaciją“ 25 km pasienio juostoje, net jei jie nebūtų nurodę, kad jie pasipriešino vokiečių kariuomenei.

Jei žydų populiacija būtų tokiu mastu priešinusi vokiečių kariuomenei, tai būtų plačiai išnaudota propagandos tikslais visuose Vokietijos laikraščiuose, atsižvelgiant į tuometinę NSDAP poziciją prieš žydus. Vermachtas taip pat būtų pasinaudojęs šiuo incidentu, kad gautų nurodymus kariams.

Sovietai savo 1941 m. liepos 6 d. ataskaitoje pateikė neteisingą informaciją apie Gargždų gyventojų pasipriešinimą: „Gargžduose žydai gyventojai palaikė Rusijos pasienio apsaugą atremti vokiečių puolimus“.

IV. „Tilsit grupės“ kruvinas žygis (kelias) per Lietuvą

Pačios pirmosios civilinių žmonių žudynės Lietuvoje vyko vokiečių kariuomenei užėmus Gargždus. Naciai žudynės vykdė vadovaudamiesi Stachleckerio neteisėtu „valymo“ įsakymu. Ulmo teismo metu buvo įrodyta, kad naciai sąmoningai vykdė komunistų ir žydų žudynes. Gargždų moterys ir vaikai uždaryti tuščiuose Aneliškės dvaro sandėliuose išbuvo iki 1941 m. rugsėjo mėn., kai buvo nužudyti aktyviai dalyvaujant vietos policininkams ir baltaraiščiams.

Sekančios žudynės persikėlė į Kretingą. Po Kretingoje įvykdytų žudynių (Kretinga I), naciai pradėjo vykdyti „valymo“ operaciją per visą 25 km pasienio zoną, įtraukdavo ir Lietuvos policiją bei policijos aktyvistus (baltaraiščius).

Jei būtų įvykdyta žydų egzekucija tik Gargžduose, mes tai pažymėtume tik kaip faktinį, atsitiktinį kerštą už vokiečių armijos karininkų ir kareivių žūtį, tačiau įsigilinus į visą Ulmo bylos procesą, jis parodė, kad tai buvo dėsningos žydų žudynės Lietuvos teritorijoje.

Galima teigti, kad „valymo“ operacija buvo vykdoma nuo pajūrio (Žemaitijos) iki Jurbarko (pirma grupė), ir kita, antra grupė – vykdė žudynes Sudūvos krašte. Viso nacių nagrinėtos Ulmo teisme bylos apėmė 22 Lietuvos vietovių:

Nacių žudynės nuo pajūrio iki Jurbarko

Pirmai grupei, kuriai Tilsit komanda surengė žudynes vyko pradedant Gargždais ir toliau tęsiant nuo Kretingos I-VIII, Palangos, Švėkšnos, Šilalės, Vainuto, Skaudvilės, Tauragės, Eržvilko, Smalininkų. Jurbarko I-II ir užbaigiant Batakiais buvo žudynių turas.

Visa Sūduva

Masines žydų žudynes naciai vykdė ne tik Žemaitijoje, bet ir Užnemunėje. Šį kartą savo pastovų buvimą perkėlė į Vilkaviškį. Iš čia jie vykdavo į valsčiaus miestelius atlikti „valymą“ 25-erių kilometrų atstumu nuo Vokietijos-Lietuvos sienos: Pilviškius, Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Virbalį, Marijampolę ir Kalvariją.

Atgal

ISTORIJA

2024.10.30.Holokausto pradžia Lietuvoje

Reklama