ISTORIJA
2024.10.17.ILGAS ATMINTIES KELIAS. Raudonajam Mažosios Lietuvos gyventojų genocidui 80 metų
Vytautas Šilas
Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos garbės pirmininkas
Tie, kurie sako, kad be Mažosios Lietuvos nebūtų Lietuvos yra teisūs. Jūs tai žinote. Juk būtent joje buvo parašytos ir išleistos pirmosios lietuviškos knygos. Joje susiformavo ir įgavo oficialios kalbos statusą literatūrinė lietuvių kalba! Carinio lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu iš čia lietuvišką spaudą slapta į Rusijos okupuotą Lietuvą nešė knygnešiai. Mažoji Lietuva padėjo Didžiajai Lietuvai išlikti lietuvišku kraštu! O kaip klostėsi Mažosios Lietuvos reikalai tuomet kai lietuviai atkūrė savo valstybę?
Po I Pasaulinio karo 1918 m. lapkričio 30 d. testamentinio Tilžės Akto signatarai deklaravo, kad Mažoji Lietuva turi tapti atkurtos Lietuvos valstybės dalimi. 1919 m. sausio 9 d. Rytprūsių lietuvių organizacijų atstovai Prašymu į Santarvės valstybių valdžias ir JAV prezidentą Vilsoną, siūlė lietuviškiausius Rytprūsių kraštus „nuo Vokietijos atskirti ir prie naujosios lietuviškosios valstybės priglausti“. Tačiau tuomet visas Karaliaučiaus kraštas liko Vokietijai, atskirtas buvo tik Klaipėdos kraštas, kuriam tik 1923 metais pavyko įsijungti į Lietuvos valstybę.
Prieš II pasaulinį karą Karaliaučiaus krašte gyveno 940 tūkstančių žmonių. Iš jų beveik 720 tūkstančių buvo civiliai (moterys, mergaitės, ne šaukiamojo amžiaus vyrai). Frontui atėjus prie Karaliaučiaus krašto beveik 40% jų pasisekė evakuotis. Taigi, iki Raudonosios armijos įsiveržimo 1944 m. spalio 16 d. šiame krašte liko dar apie 420 tūkstančių civilių. Raudonarmiečiai įsiveržė žudydami ir prievartaudami civilius, prieš tai gavę 3-iojo Baltarusių fronto propagandisto rašytojo Iljos Erenburgo indulgenciją: „Žudykite! Žudykite! Juk nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų“.
Tilžės akto originalas ir tarpukario Lietuvoje paplitęs plakatas / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Po II pasaulinio karo Vokietija neteko ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir visų turėtų Rytprūsių. Per Stalino ir Čerčilio malonę apie 2/3 jos teritorijos gavo Lenkija (kaip kompensaciją už Vilnių ir Lvivą - koks akibrokštas!). Nacių 1939 m. aneksuotas Klaipėdos kraštas, nors ir praradęs daug savo senųjų gyventojų, grįžo Lietuvai, tiesa tuomet dar sovietinei. O ko sulaukė pagrindinė jos dalis, Karaliaučiaus kraštas? Jį pasiėmė sovietinė Rusija. Jai reikėjo naujų teritorijų (bet ne jose gyvenusių žmonių). Rusija manė – užgrobtų teritorijų įkalčių problemos neliks, jei neliks ir vietinių gyventojų. Primenu girdėtą stalinistinio režimo veiklos receptą: „Mirtis išsprendžia visas problemas – nėra žmogaus – nėra problemos“. Ji į XX amžiaus tirono Josifo Stalino lūpas romane „Arbato vaikai“ įdėjo žydo šeimoje gimęs rusų rašytojas Anatolijus Rybakovas. Iš tokio matymo taško galima vertinti ir sovietinį Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą.
Pasibaigus karinėms operacijoms, 1945 m. rugsėjo 1 d. čia buvo suregistruota dar išlikusių 130 tūkst. Vokietijos piliečių. Po to jie buvo išvežti. Vieni į sovietinį Vokietijos sektorių, kiti į Sibirą. Skelbiama, kad iki 1948 m. lapkričio 30 d. į Vokietiją 48 ešelonais buvo deportuoti 102 tūkstančiai žmonių. Tiesa, beveik 7 tūkstančiams „vilko vaikų“, daugiausia suvokietėjusių lietuvių atžalų, pavyko perbėgti į Lietuvą. O kas atsitiko su „dingusiais“ beveik 320 tūkstančiais vietos gyventojų? Aritmetika pribloškianti: jie buvo išžudyti ar mirę nuo ligų ar bado. Jų vietas Karaliaučiaus krašte užėmė Rusijos kolonistai.
Kiek tarp 320 tūkstančių žuvusiųjų buvo lietuvių? Pagal Vydūną, prieškariniame Karaliaučiaus krašte būta beveik 40 % lietuvių kilmės gyventojų. Išeitų, kad raudonasis sovietinis genocidas sunaikino beveik 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių! Tačiau, 2006 metais, LRS kultūros komiteto posėdyje svarstant Mažosios Lietuvos gyventojų genocido klausimą, istorikas A. Nikžentaitis demagogiškai tvirtino, kad tai kas įvyko Rytprūsiuose yra esą visai ne lietuvių, o tik rusų-vokiečių problema, nes rusai neturėję tikslo naikinti Mažosios Lietuvos lietuvius, o be to, genocido aukos nebuvo Lietuvos piliečiai (nors, beje, pasitaikė ir tokių!). Taigi, laikantis nikžentaičių logikos, Lietuvoje neturėtume minėti ir kasmet minimo holokausto - nacistinio žydų genocido. Juk holokausto aukos buvo laikomos Sovietų Sąjungos piliečiais ir patyrė prievartą ne kaip Lietuvos piliečiai.
1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) patvirtino „Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį“. Joje „genocidu yra laikomi veiksmai, vykdomi turint tikslą visiškai arba iš dalies sunaikinti kurią nors tautinę, etninę, rasinę arba religinę grupę“. Mažojoje Lietuvoje siautėję, prievartavę ir žudę raudonarmiečiai, nesiteiravo savo aukų nei tautybės nei religinių įsitikinimų. Tiesa, skaičiau vienos vokietaitės pasakojimą, kad nuo pristojusių raudonarmiečių ją išgelbėjo jos draugė lietuvaitė pasakiusi, kad jos abi yra ne vokietės, o lietuvės. Matyt, tarp tų raudonarmiečių pasitaikė vieno ar kelių mobilizuotų lietuvių. Tačiau mažai kam taip pasisekė, kaip toms dvejoms merginoms. Pateiksiu dar vieną lietuvišką pavyzdį. Žurnalistė Aušra Kalinauskienė, kūrusi laidas apie Mažąją Lietuvą, bene 1991 metų LRT laidoje kalbino Karaliaučiaus krašto organizacijos „Birutė“ vadovės Danutės Norušaitės motiną Helgą Norušienę-Strėkaitę. Ši papasakojo, kad 1944 m. spalio mėnesį jos 11 metų vaiko akivaizdoje 18-a raudonarmiečių prie Ragainės išprievartavo motiną, o po to, apipylę benzinu, padegė...
Vokietijoje atsikūrusios Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas 1947 m. sausio 15 d. pareiškė Protestą „Dėl Mažosios Lietuvos [...] autochtonų - lietuvių naikinimą ir kolonizavimą rusais“. Jame sakė: „susibūrę į Mažosios Lietuvos Tarybą, reiškiame griežčiausią protestą prieš rusų elgesį su mūsų broliais, tėvais, vaikais ir žeme mūsų iš amžių gyventoje šalyje ir kviečiame visą demokratinį pasaulį išgirsti žiauriai naikinamos tautos balsą“. Išeivijos istorikas ir teisininkas Jonas Dainauskas, per 80 straipsnių Mažosios Lietuvos tema autorius, konstatavo: “Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karo veiksmams užsibaigus”.
Karo pabaigos įvykius Mažojoje Lietuvoje akademikas lituanistas dr. Zigmas Zinkevičius ir vydūnistas filosofas dr. Vaclovas Bagdonavičius įvertino taip: „1944 m. spalį prasidėję ir vėlesni raudonosios armijos ir sovietinės valdžios veiksmai Mažosios Lietuvos gyventojų atžvilgiu traktuojami kaip to krašto genocidas, etninis valymas – kaip ypatingas nusikaltimas žmoniškumui“. 1968 m. vasario 26 d. JTO Generalinė asamblėja priėmė Konvenciją „Dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“. Taigi, Sovietinis Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas yra smerktinas senaties termino neturintis nusikaltimas!
Pokarinėje Lietuvoje apie sovietų įvykdytas žudynes pirmasis garsiai prakalbo disidentas Petras Cidzikas. Jis, įtarus Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką platinimu, 1973 metais buvo įkalintas specialiajame psichiatriniame Įsruties miesto (rus. Černiachovsk) kalėjime. O ten jis iš to kalėjimo prižiūrėtojų ir sužinojo apie 1945 m. vykdytus susidorojimus su civiliniais Karaliaučiaus krašto gyventojais. Paleistas iš šio kalėjimo jis dar 6 kartus buvo areštuotas ir 5 kartus teistas. Pagaliau, 1988-1989 metais P. Cidzikas surengė tris didelio atgarsio sulaukusias Pasninko akcijas su politiniais reikalavimais to meto sovietinei Lietuvos valdžiai. Per trečiąją 50 dienų trukusią Pasninko akciją jis 1989 m. vasario 16 dieną paviešino Mažosios Lietuvos gyventojų sovietinio genocido faktą, o 1989 m. gegužės pabaigoje pareikalavo, kad šis genocidas būtų viešai pasmerktas. Buvo sudarytas LTSR AT pirmininko L. Šepečio vadovaujama deputatų komisija, kuri patenkino P. Cidziko reikalavimą dėl politinių kalinių paleidimo, bet sovietinio genocido nepasmerkė, teisindamasi, kad tam trūksta įrodymų. Reaguodami į tai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistai 1989 m. rugsėjo mėnesį sukvietė Mažosios Lietuvos istorijos žinovus, kurie susibūrė į Mažosios Lietuvos genocido ir kultūrinio palikimo klausimų komisiją. Jos pagrindu 1989 m. gruodžio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimu buvo įsteigta iki šiol veikianti Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT).
MLRT, kurios nariu tapo ir P. Cidzikas, 1994 metais, artėjant sovietinio genocido Mažojoje Lietuvoje 50-mečiui, kreipėsi į LR Seimą siūlydama „pasmerkti iki šiol nutylimą Mažosios Lietuvos bolševikinį gyventojų genocidą ir pavesti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui jį tirti ir kasmet spalio mėnesį minėti Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną“. LRS pirmininku tuomet buvo socdemas Česlovas Juršėnas. Vėl reikalaudama pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą, o jos pradžios dieną paskelbti atmintina, į Seimą, kuriam jau vadovavo konservatorius Vytautas. Landsbergis, MLRT kreipėsi dar 1997, 1998 ir 1999 metais. Deja, į Seimą teko kreiptis ir vėliau. Pagaliau, tik 2006 metais LR Seimas spalio 16-ąją paskelbė atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Tuomet jos pirmininku buvo darbietis Vydas Gedvilas.
Putino Rusija, dar iš carų Rusijos paveldėjusi besaikį troškimą plėstis ir senąją Donelaičio žemę pavertusi grėsmingu karinių pajėgų forpostu,vengia pripažinti Mažosios Lietuvos gyventojų genocido faktą. Laikydama save Lenininės-Stalininės Rusijos teisių ir pareigų perėmėja, ji nei savų nei pirmtakės nuodėmių nepripažįsta ir nesigaili. Ji negali susitaikyti su tuo, kad beveik viskas ką jos pirmtakė užgrobė jau išslydo ar slysta iš jos godžių rankų. Pastarųjų dešimtmečių įvykiai atidengė jos, tautų draugystės ir taikos sargo kauke dengtą, veidą. Akivaizdu, kad, užvaldžiusi Pietų Osetiją ir Abchaziją, užgrobusi Krymą, ji savo vasale paversti panoro ir Ukrainą. Tai ką Rusija padarė Ukrainos Bučoje ir kitose Ukrainos vietovėse mums primena jos kruvinus darbelius Mažojoje Lietuvoje.
Mes su didele pagarba prisimename Mažosios Lietuvos raštijos didžiavyrius Martyną Mažvydą, Joną Bretkūną, Kristijoną Donelaitį, Liudviką Gediminą Rėzą, skelbusius lietuvišką Dievo žodį šio krašto žmonėms. Tai pagerbkime ir tų žmonių palikuonius, tapusius sovietinio genocido aukomis, prisiminkime Mažąją Lietuvą, jos autochtonų paliktą testamentą – Tilžės Aktą!
Atgal
