VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2024.10.17.Dingusio poeto Antano Ilčiuko pėdsakais

Vytautas Indrašius

Rašytojas, kraštotyrininkas

Kai žiniasklaidoje ar internetinėje erdvėje ieškosite poeto Antano Ilčiuko, jums pasiūlys chorvedį, dirigentą, kompozitorių Antaną Ilčiuką (1902 – 1990), uteniškį iš Veleikių kaimo. Tai ne mūsų ieškomas poetas Antanas Ilčiukas, kurį Utenos krašto enciklopedijos Personalijų skyriuje klaidingai įrašė, kad gimė 1913 m. liepos 16 (29) d. Bajoriškių kaime. Daugailių bažnyčios naujagimių krikšto knygoje iš tiesų yra Antanas Ilčiukas, gimęs 1913 m. liepos 16 d. Bajoriškių kaime, valstiečių Kazimiero Ilčiuko ir Liudvikos Bartašytės šeimoje. (LVIA, f. 1496, apr. 1, byla 9. lap 108). Tačiau šis pilietis buvo mažamokslis 1940 - 1941 m. Daugailių komjaunuolis ir prasidėjus karui pasitraukė į Rusiją.

                      Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad Antanas Ilčiukas buvo studentas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų 1931 m. sąraše randu Antano Ilčiuko pavardę ir bylą (LCVA, f. 631, apr. 7, byla 8914). Prašyme priimti į universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių, nurodo, kad 1931 m. yra baigęs Utenos valdišką gimnaziją. Studijuodamas gyveno Kaune, dirbo Žemės ūkio rūmų spaudos skyriuje. Nėra žinių, kodėl iš universiteto išstojo ir 1935 m. lapkričio 26 d. atsiėmė brandos atestatą. Byloje yra studijų knygelė su nuotrauka ir įrašas, kad gimė 1912 m. liepos 26 d. Rusijoje, Petrapilio mieste.

Antano Ilčiuko, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune studijų  knygelė

 Antano Ilčiuko eilėraščių knygos "Dūšia ant popierio" (1932) viršelis

     

Utenos gimnazijos jaunalietuvių būrelio valdyba ir steigėjai 1930 m.

tėjo iš Kiburių kaimo (netoli Spitrėnųbažnytkaimio). „Buvo neišnašaus ūgio juodbruvas gimnazistas. Vieno literatūrinio vakaro metu – gal 1930-aisiais skaitė ne eilėraščius, o apsakymą „Muilas „Žuvelė“. Skaitė raiškiai net pavaidindamas. Apsakymas publiką labai sudomino, mat veiksmo vieta buvo Utenos turgavietė, o apsakymo herojė – varginga kaimietė, ieškojusi savo sergantiems vaikams medicinos pagalbos, bet jos neradusi ir, turgavietės ūpo pagauta, už varganus grašius nupirkusi tada labai madingo skalbiamojo muilo „Žuvelė“. Tuo muilu vieną po kito ir prausė savo vaikelius prieš juos atiduodama giltinei“. (J. Šiožinys „Sartų – Tauragno žvaigždynas“, Literatūra ir menas, 1984 12 01).

                      Kad tai tiesa patvirtina ir pats Antanas Ilčiukas vėlesnių metų anketoje, pildytoje 1941 m. vasario mėn. dirbant Vilniuje Vaikų namuose Nr. 19 auklėtoju: „Gimiau 1912 m. liepos 26d. Rusijoje, Peterburgo mieste. 1919 m. su tėvais grįžęs į Lietuvą, apsigyvenau Kiburių kaime, Utenos valsčiuje. 1931 m. baigiau Utenos valdžios gimnaziją. Mano socialinė padėtis iki tarnybos – žemės ūkiodarbininkas. Tėvas turėjo 1,5 ha žemės Kiburių kaime. Aš buvau vienas vaikas šeimoje, tėvui mirus aš tą žemę pardaviau ir išėjau gimnazijos mokslus. Motina ištekėjusi už antro vyro gyveno Jasonių kaime, Utenos valsčiuje“. (LCVA, f. R-762, ap. 2, byla 668, lap. 173 – 174 (A. Ilčiuko 1941 m. anketa).

                                           1931 m. baigęs Utenos gimnaziją, Antanas Ilčiukas išvyko į Kauną, 1931 12 03 – 1935 12 03 dirbo Žemės ūkio rūmuose Spaudos skyriaus ekspeditoriumi  ir „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje, tuo pačiu laiku

Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką Teisių fakultete, priklausėLietuvių Studentų Tautininkų korporacijai „Neo Lithuania“. Nutraukęs studijas, nuo 1935 iki 1936 m. vasario 6 d. dirbo Tauragės apskrities mokyklų inspekcijoje. 1937 – 1939 m. mokėsi ir baigė Dotnuvos Žemės ūkio akademijos agronomijos skyrių. 1939 m. dirbo Šakių – Vilkaviškio apskrities Žemės ir Turtų valdyboje, 1940 m. mokytojavo Aukštadvario gimnazijoje, 1940 – 1941 m. Vilniaus vaikų namų auklėtojas (LCVA, f. R-762, ap. 2, byla 668, lap. 173 –174, A. Ilčiuko 1941 m. anketa).

                                            Nuo 1941 m. spalio 19 d. iki 1943 m. kovo mėn. Antanas Ilčiukas dirbo Tauragės apskrities, Naumiesčio rajono ir Kauno apskrities rajono agronomu (žurnalas „Žemės ūkis“, 1941 m. Nr. 1, 1943 m. Nr. 4, įsakymų skyrius)

                                           Atleistas iš šiųpareigų pačiam prašant, su šeima persikėlė į Vilnių ir įsidarbino Bendrųjų reikalų

valdyboje tiekimo agentu. Iš čia, 1944 m. tikriausiai, buvo išvežtas darbams į Vokietiją, nes viename

vokiškai rašytame pranešime Vilniaus įdarbinimo (darbo biuro) biržos policijai rašoma: „Įdarbinimo

biuras 1944 m. birželio 16 d. laišku praneša, kad Ilčiukas Antanas, gyvenantisVilniuje, Universiteto g. 7 -3,

už darbo sutarties pažeidimą turi būti suimtas“.  (LCVA, f- R 1474, ap. 1,byla 69, lap. 57 išvežtųjų į Vokietiją

piliečių sąrašai). Tolimesnis likimas lieka nežinomas. Spėjama, kad galėjo žūti sovietinei aviacijai bombarduojant Vokietijos miestus.

Antanas Ilčiukas turėjo šeimą. 1933 m. vasario 28 d. Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje susituokė su odontologe Antanina Lingyte (1905 – 1978), suvalkiete iš Gyliškių kaimo, Sintautų valsčiaus, Šakių apskrities, augino dukrą Vidą Liuciją. Deja, jos pakalbinti man nebuvo lemta. Kai archyvuose surinkau žinias, kai tikslas buvo ranka pasiekiamas, sužinojau, kad Vida Liucija Ilčiukaitė - Kaunienė (1940 08 07 – 2024 07 11) ilsisi  Ginkūnų kapinėse, Šiaulių rajone, šalia motinos Antaninos ir vyro Danieliaus Kauno (1939 – 2020). Poeto anūkas Audrius Kaunas gyvena Vilniuje, tačiau surasti jo nepavyko.

Pirmieji Antano Ilčiuko eilėraščiai spaudoje pasirodė 1931 - 1933 m. žurnale „Jaunoji karta“, „Jaunųjų pasaulis“, 1934 – 1935 „Studentų balsas“ „Akademikas“, „Laiko žodis“ ir kitur. 1932 m. Kaune išleido eilėraščių knygelę „Dūšia ant popierio“, buvo parengęs rinkinį „Raudoni paukščiai skrenda“ (1940), tačiau išleisti sutrukdė politinės permainos.

                      Apie eilėraščių knygelę „Dūšia ant popierio“ (lyrika žaliam kaimui 1932) būta keleto atsiliepimų. Jaunalietuvių žurnalas „Jaunoji karta“ (1932 m. Nr. 12), kuriame daugiausia randame Antano Ilčiuko eilėraščių, rašė: „A. Ilčiukas mūsų periodinėje spaudoje nebe naujokas; prieš kiek laiko jo eilėraščių užtikdavome „Jaunime“, „Jaunųjų pasaulyje“, „Jaunojoje kartoje“ ir kitur. Kai kurie eilėraščiai, nors ir ne labai vykę būdavo, bet vis dėlto galima buvo pastebėti, kad Ilčiukas kūryboje poetinę gyslelę turi. Jo išleistoje knygoje nors taip pat nieko naujo nėra, daugelis eilėraščių surinkta jau iš spausdintų laikraščiuose. Blogiau tame, kad Ilčiukas daugel eilėraščių yra pasekęs kitais mūsų jaunaisiais poetais. Nenorint išlenda Boruta, Cvirka, Šimkus, Miškinis.

                      Bendrai imant, Ilčiukas su savo lengvu ketureiliu eiliavimu ir paprastų gyvenimo temų apdainuoti yra įdomus. Pasakyti, kad už šį eilėraščių rinkinį galima būtų suteikti kūrėjo poeto vardą, dar per anksti, kada padirbęs ir pasiskaitys stipresnių talentų ir pames aklą sekimą kitų kūryba. Ilčiukui galima palinkėti, kad su kita knyga išeitų stipresnė kūryba, nes talentas neabejotinas“ (Xenė Žlabytė).

                      Jeigu čia Antano Ilčiuko kūryba buvo pristatyta su moterišku jautrumu, tai užgrūdintų vyrų žurnalas „Karys“, (1932 m. rugsėjo 22 d. Nr. 39) sudavė poetui į paširdžius: „Bet vargas bus lyrikai nutolusiai nuo gyvenimo, apsiribojusiai savo sielos asmeniškuose rėmeliuose, rasti skaitytoją, nes kantrusis lietuviškos lyrikos mylėtojas taps labai ir labai apviltas. Negi bus žmogus patenkintas, nekalbant jau apie inteligentą nusipirkęs už 1 litą 32 pusl. knygutę, kurioje jis nieko jo meniškos dūšios reikalavimui neranda, bet kurios ir norėdamas negali suprasti.

                      Šitokios liūdnokos mintys lenda galvon perskaičius Antano Ilčiuko lyriką žaliajam kaimui „Dūšia ant popieros“. Šitoje knygutėje autorius sušilęs stengiasi parodyti savo „dūšią“, bet tas jam labai nesiseka, nors gerų norų, kaip matyti, turi nemaža. Ilčiukas apdainavo savo mylimąją nuo kojų iki galvos, jos juodas akis, visą laiką matydamas tik juodas spalvas ir mirties šmėklą.

                       Autorius visą laiką terorizuoja skaitytoją, kad nusižudysiąs: „Gal ryt į šaltą Nemuną nušokt nuo tilto teks“ (psl.10), arba „Aš paspausiu plieną šaltą (psl. 27). Ir kai autorius įtraukia į tą nusižudymo verpetą net savo motiną, tai jau tiesiog koktu ir gaila, kad motinos vardą valkioja be reikalo (ir labai dažnai).

                      Dainuoti apie savo vargus, apie juodus šešėlius, kiekvienam leista, ištenkančiam savo lėšomis išleisti eilėraščių knygutę, bet... kam tai įdomu? (Ant. Gulkis).

                      Jonas Šiožinys Antano Ilčiuko eilėraščius ir poetinį talentąįvertino labai šiltai tokiais sakiniais: „gerai valdė žodį, gebėjo jį padėti į tinkamą vietą, lengvai eiliavo, jo eilėraščiai buvo artimi liaudies dainoms. Netruko meilės motyvų, susitikimų džiaugsmo ir atsiskyrimo graudulio, sentimentalumu nuspalvintų romansų.

                      Neabejotina, Antanas Ilčiukas buvo perspektyvus poetas. Tačiau nežinia dėl kokių priežasčių, po pirmosios knygos ėmė ir nutilo. Tik praėjus keleriems metams Justo Paleckio redaguotame „Laiko žodyje“ (1935 . Nr. 16) pamatėme neilgą šio poeto eilėraštį skirtą jaunystės meilei – Liucijai.“ (J. Šiožinys „Sartų – Tauragno žvaigždynas“, Literatūra ir menas, 1984 12 01).

       Poeto giminaitė muzikologė, teatro istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Vida Bakutytė-Jauniškienė iš Vilniaus papildė, kad Antanas Ilčiukasrašė ne tik eilėraščius, bet ir apsakymus. 1932 m. buvo baigiama ruošti spaudai apsakymų knyga „Nuogas gyvenimas“, tačiau ji, kaip ir eilėraščių rinktinė „Raudoni paukščiai skrenda“, nebuvo išleista. Trumpą Ilčiuko kūrybos charakteristiką yra pateikęs rašytojas tekstologas Vytautas Rakauskas (1929 – 2019). [...] „Poezijoje hiperbolizuotais vaizdais reiškiamos besiblaškančio mieste vienišo jaunuolio nuoskaudos, apsakymuose vyrauja socialinio protesto tema. Kūryba artima „Keturių vėjų“ bei „Trečio fronto“ poezijos ir prozos stilistikai [...]“.

                      Bandžiau ir aš, atkakliai versdamas tarpukario spaudą, rasti vėlyvesnio laikmečio Antano Ilčiuko  kūrybos. Veltui. Paskutiniai trys eilėraščiai: „Tarp 13 žvaigždžių“, „Nebegrįš“ ir „Romansas“ puikavosi  dvisavaitiniame kultūros žurnale „Akademikas“ (1935 m. Nr. 2) ir laikraštyje „Diena“ – „Paplentėj vėjas dūksta“ (1935 08 18).

                      Paieškas galėčiau baigti Utenos krašto poeto Jono Šiožinio sakiniu iš minėto straipsnio: „Gyvenimo nesėkmės iš aukštaitiškos poezijos kūrėjų gretų negailestingai „iškirpo“ gražiai pasireiškusį jauną poetą“. Tačiau lieka neatsakyta; kas gi pirmasis spaudoje paskleidė klaidingas poeto Antano Ilčiuko biografines žinias? Uteniškis Vytautas Kaziela sudarė ir 1993 m. išleido Utenos krašto poetų almanachą „Po Aukštaitijos pilnatim“. Bet ne jis buvo pirmasis; A. Ilčiuko biografiją V. Kaziela perrašė iš literatūros istoriko Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvado“ (I laida, 1987 m., psl. 265), o eilėraščius - Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje iš  A. Ilčiuko knygelės „Dūšia ant popierio“. Pasitikslinau, šioje knygelėje nėra jokių poeto biografinių duomenų. Kas suklaidino Vytautą Vanagą, - vargu ar pavyks atsekti? Taip klaidinga poeto Antano Ilčiuko atsirado ir almanache „Po Aukštaitijos pilnatim“ (1993), ir „Utenos krašto enciklopedijoje“ (2001), galiausiai rašytojas kraštotyrininkas Benjaminas Kondratas knygoje „Kūrėjų pėdsakais Utenos krašte“, I dalis, (2024).

 

                  

 

 

 

 

 

 

 

Atgal