ISTORIJA
2024.10.17. LIETUVIŲ RAŠTUI – 5 TŪKSTANČIAI METŲ
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Mums jau kelis šimtmečius kalama į galvą, kad lietuviai neturėjo rašto. Bet kartas nuo karto vis pasigirsta įrodymų, kad tas mūsų raštas vis tik buvo. Ir taip teigia ne kokie nors išsišokėliai, bet visų mūsų gerbiami, tautai daug nusipelnę žmonės. Vienas iš tokių yra mūsų mokslininkė, istorijos tyrinėtoja, Marija Gimbutienė. Visą savo gyvenimą ji paskyrė Senosios Europos istorijos tyrinėjimams, tad ji dažnai vadinama proistorės tyrinėtoja. Ji sukūrė ir pagrindė teoriją, apie 7 tūkstančius metų prieš Kristų gyvavusios senosios Europos kultūros susidūrimą su 5 tūkstančius metų prieš Kristų į Rytų Europą įsiveržusiais pilkapių kultūros žmonėmis. Daugiau apie tai rašoma kituose šios knygos skyriuose. Bulgarijoje, Balkanuose, Turkijoje Marijos Gimbutienės rastos auksinės moteriškos veido kaukės, statulėlės. Ant šių statulėlių buvo užrašyti jų vardai, buvo rasta užrašų ir ant kitų archeologinių radinių. Marija Gimbutienė atskleidė, kad Senoji Rytų Europa turėjo savo šventą apeiginį raštą, kuriuo ženklindavo aukojamus dalykus, dievų atvaizdus. Ši Marijos Gimbutienės teorija tapo neginčijamai pripažinta visame pasaulyje. 1993 metais už tai jai buvo paskirta JAV Enisfildo-Vulfo premija, nuo 1935 metų skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Tai buvo pasaulinis Marijos Gimbutienės pripažinimas!
.jpg)
Marija Gimbutienė Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. V. Urbono nuotr.
Tačiau archeologinių radinių buvo rasta pernelyg mažai, kad galima būtų atkurti tą Senosios Rytų Europos raštą. Marija Gimbutienė tikėjo ir laukė, kad anksčiau ar vėliau vis vien bus rasti archeologiniai radiniai su gausesniais tekstais, pagal kuriuos tą raštą bus galima atkurti. Deja, Marija Gimbutienė to jau nesulaukė. Matyt, tuos atradimus padarys ateinančios kartos. Bet Marija Gimbutienė įrodė, kad 5 tūkstančius metų prieš Kristų mūsų protėviai turėjo raštą, šventą raštą. Aišku, tas raštas nebuvo plačiai naudojamas, bet jis buvo. Tačiau į mūsų galvas kelis šimtmečius mums buvo kalamas mus užvaldžiusios Lenkijos ir vėliau mus pavergusios Rusijos teiginys, jog lietuviai neturėjo rašto. Rusiškieji okupantai mums bruko savo rusiškąjį raštą, už rastas lietuviškąsias knygas sodindami net į kalėjimą. Save lietuvių broliais vadinę lenkai už lietuviškas knygas į kalėjimą lietuvių nesodino, bet lietuvišką raštą iš viešojo gyvenimo bei iš mokyklų jį stūmė kaip ir rusai.
Mokslininkas baltistas, laisvai kalbantis lietuviškai, čekas Ilja Lemeškinas lydėjo lietuvių Nacionalinę ekspediciją Dunojumi. Jis pasakojo, kad yra radęs ne vieną baltišką intarpą senuosiuose lotynų kalba rašytuose raštuose. Atsakymo, kaip ši seniausia, jau išnykusi, kalba atsirado prieš šešis šimtus metų lotynų kalba rašytų rankraščių paraštėse, reikia ieškoti Karolio IV-ojo dvare, kuriame 1368 metais gyveno lietuvis Butautas su gausia svita, kurioje buvo raštingų prūsų. Butautas turėjo dvarą, kuris buvo reikalingas reprezentacijai ir kitiems tikslams. Lemeškinas pasakojo apie karaliaus Karolio IV-ojo dvare veikusį įtakingą lietuvį – Kęstučio sūnų Butautą, neseniai priėmusį krikščionybę. Butautas lankėsi 1348 metais įkurtame Prahos Karolio universitete. 1368 metais Karolis IV-asis įžygiuoja į Romą, kad popiežius Karolio IV-ojo žmonai, Gedimino anūkei Elžbietai, uždėtų imperatorienės karūną. Iškilmingoje svitoje buvo penki tūkstančiai riterių. Žygis truko pusantrų metų. Iškilmingoje svitoje, artimiausioje Karolio IV-ojo aplinkoje, keliavo Elžbietos giminaitis Butautas, kurį lydėjo nemažas būrys saviškių: prūsai, o taip pat ir lietuviai.
Ilja Lemeškinas yra radęs ne vieną įrašą baltų kalba. Seniausias baltų kalbų pavyzdys, parašytas 1369 metais prūsų kalba, rastas Bazelyje, tuo metu, kai Karolis IV-asis dalyvavo šiame žygyje į Romą. Kai kurie žodžiai skamba labai lietuviškai, pavyzdžiui „pinigą duoti“. Aišku šis lietuviškas raštas nebuvo plačiai paplitęs, jis nebuvo plačiai vartojamas susirašinėjimams tarp žmonių. Ankstyvaisiais laikais visų tautų žyniai, šventikai garsėdavo tuo, kad atmintinai mokėdavo daugybę šventų tekstų, giesmių. Logiška manyti, kad šventikai kažkokiais, tik jiems vieniems suprantamais ženklais bandydavo įrėžti būtiniausius atsiminti dalykus. Tais sutartiniais ženklais supažindindavo sau artimus žmones. Ilgainiui tie ženklai tapdavo žinomi vis platesniam šventikų ratui, tapdami būsimojo rašto užuomazga, kurį bendraudami tarpusavyje naudojo šventikai. Bet taip ilgą laiką būdavo su visų tautų raštais. Senovės Europoje rašyti ir skaityti temokėjo irgi gal tik koks vienas žmogus iš tūkstančių. Netgi Gedimino, Vytauto laikais daugelis Europos valstybių valdovų dar nemokėdavo skaityti, o tuo labiau rašyti, laikydami prie savęs šiuos darbus mokančius dirbti raštininkus. Dauguma Europos tautų net ir savo rašto neturėjo. Ilgą laiką Europoje vyravo lotyniškas raštas, o lotynų kalba faktiškai buvo visos Europos bendravimo kalba. Tik Balkanuose, Rusijoje su ja konkuravo graikiškas raštas. Palaipsniui Europos tautos sukūrė savuosius raštus, naudodami lotyniškąją abėcėlę. Baltistikos mokslininko dr. Iljos Lemeškino teigimu sunku pasakyti, kada atsirado lietuviškas raštas, lietuviškoji abėcėlė.
Rusai, lenkai, vokiečiai, siekiantys Lietuvą paversti savo valstybės dalimi, priešinosi lietuviškam raštui. Dėl to šimtmečiams bėgant dėl tokių trukdžių, lietuviškąjį raštą ėmė stelbti lenkiškasis, vokiškasis, lotyniškasis, rusiškasis raštai. Buvo netgi sugalvota teorija, kad esą lietuviai neturėjo rašto. Šią teoriją mums nedraugiški kaimynai ir šiandien platina ne tik savo valstybėse, bet ir Lietuvoje. Tenka apgailestauti, kad jų pastangos nenueina veltui. Daugelio lietuvių galvose ta, nuolat gaunama tokia informacija palieka pėdsaką. Bet tai netiesa! Lietuvių raštas buvo, tik juo naudojosi net vieno procento nesudarantys lietuviai. Senaisiais laikais panaši padėtis buvo visoje Europoje. Antrajame tūkstantmetyje, Lietuvai pradėjus suartėti su Europa, lietuviams teko susirašinėti su europiečiais jų bažnytinėmis kalbomis: su katalikais – lotyniškai, o su pravoslavais – rusėniškai (kirilica). Dar vėliau bažnytinę lotynų kalbą Europoje pradėjus keisti vokiečių, prancūzų, ispanų ir kitos vietinės kalbos. Abiejų Tautų Respublikoje ėmė vis labiau plisti karaliaus rūmų ir katalikų bažnyčios kalba – lenkų kalba, o Prūsijoje ir Latvijoje – vokiečių kalba.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didesnėje dalyje gyveno slavakalbiai pravoslavai (stačiatikiai), kurie raštui naudojo kirilicą. Mūsų Abiejų Tautų Respublikoje vis labiau įsivyravo lenkai. Lietuvių bajorai save laikė lietuviais, bet jie laisvai kalbėjo ir lenkiškai, nes tik lenkiškai galėjai susikalbėti karaliaus rūmuose ir visose bažnytinėse bei valstybinėse institucijose. Taip lenkų kalba vis labiau ėmė tapti valstybine Abiejų Tautų Respublikos kalba. Lietuvos bajorai tapo dvikalbiais. Širdyje jie save laikė lietuviais, bet dauguma jų savo gimtąja kalba vis labiau ėmė laikyti lenkų kalbą. Lietuvoje lietuviškai kalbėjo tik paprasti žmonės, kurių buvo 90 %, bet jų nuomonės niekas nepaisė. Todėl Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo spausdinamos lietuviškos knygos ir nebuvo lietuviškų mokyklų, o Prūsijoje ir lietuviškos knygos, ir lietuviškos mokyklos buvo. 1795 metais, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, mūsų su lenkais bendros valstybės neliko. Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Nuo 1864 metų Rusijoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Už surastas lietuviškas knygas jų savininkai buvo sodinami į kalėjimą arba ištremiami. Tik 1918 m. vasario 16 d., susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, liovėsi ištisus šimtmečius trukęs lietuvių tautos ir lietuvių kalbos niekinimas. Lietuvių tauta atgijo, per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų pasiekė nepaprastai daug laimėjimų pramonės, žemės ūkio, kultūros, meno ir lietuvių kalbos srityse.
Atgal
