ISTORIJA
2024.10.03.Nesugniuždytas tėvynės patriotas Petras Šiaudinis
Vytautas Indrašius
Rašytojas, kraštotyrininkas
Sukanka 130 metų, kai 1894 m. spalio 13 d. Švenčionių apskrityje, Daugėliškio valsčiuje, Pajurgiškės kaime (dabar Ignalinos rajonas) gimė nepriklausomybės kovų dalyvis, legendinis partizanų būrio vadas kovų su lenkais 1919 – 1923 m. Daugėliškio ir Salako apylinkėse Petras Šiaudinis (1894-1942). Apie šį narsų vyrą dažniau buvo rašoma prieškario spaudoje negu dabar. O jeigu dabar minimas, tai klaidingai rašomi 1890 m. gimimo metai, matomai, paimti iš Lietuvos gyventojų genocido knygos (I tomas, Vilnius, 1999 m, psl. 806). Mano tikslas išsamiau supažindinti skaitytojus, ypač zarasiečius, plačiau nušviesti ir dokumentų pagrindu atskleisti Tėvynės patrioto gyvenimą ir veiklą.
Salako šaulių būrio vadas Petras Šiaudinis 1935 m.
Gimė Petras Šiaudinis 1894 m. spalio 13 d. Pajurgiškės kaime, valstiečių Martyno Šiaudinio ir Salomėjos Čibiraitės šeimoje. 1897 m. vargų iškankintas mirė tėvas, 1906 m. liepos 21 d. – motina Salomėja, vos 40 metų moteris nuo pūlinio, palikusi našlaičiais keturis sūnus: Aleksandrą, Povilą, Petrą ir Kazį (LVIA, Daugėliškio bažnyčios metrikų įrašai). Vyriausiam Povilui buvo penkiolika, jauniausiam Kaziui – dešimt. Visi vaikai kiek beįmanydami, kaimynų ir giminių padėdami šeimininkavo nedideliame tėvų ūkyje, išsimokslinimą tegaudami Daugėliškio pradžios mokykloje. Po to visus, vienas paskui kitą pašaukė į carinę kariuomenę. Aleksandras po tarnybos pasiliko Rusijoje, Povilas sugrįžęs į Pajurgiškes, ūkininkavo ir ten gyvendamas mirė. Kazys su Petru nenorėdami likti lenkų užgrobtame krašte, pasirinko kovos kelius; Kazys (1896-1985) slapčia perėjęs fronto liniją, savanoriu 1919 m. gegužės 3 d. įstojo į IV-ąjį kunigaikščio Mindaugo pulką ir dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais. 1923 m. spalio 26 d. paleistas į atsargą, apsigyveno Zarasų krašte, tarnavo viešoje policijoje Salake ir Dusetose, nuo 1935 m. – vyresniu policininku Trakuose. 1941 m. birželio mėn. dalyvavo antisovietiniame sukilime Dusetų valsčiuje, vėliau – Degučių policijos nuovados viršininkas. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, gyveno ir mirė Argentinoje (LCVA, f. 394, ap. 16, b. 249, lap. 1-9 ir J. Juodvalkis „Švenčionių krašto savanoriai 1918-1920“, Vilnius, 2005. Psl. 209).
Petras Šiaudinis, kurį laiką gyvendamas tėviškėje, negalėjo taikytis su lenkų grobuoniškais užmojais, kai lėbaudami pas dvarininkus tyčiodavosi iš lietuvių, ne kartą jį su broliu Povilu apdaužė vien už jų lietuviškas pavardes ir vengimą tarnauti Pilsudskio kariuomenėje.
.jpg)
Petras Šiaudinis su būrio partizanais 1920 m.
Anelė ir Kazys Šiaudiniai su sūneliu Vytuku, dešinėje Anelės sesuo
„Mūsų žmonės pavojuje, – kalbėdavo Petras Šiaudinis Daugėliškio vyrams, – apginti niekas jų negali, nes Lietuvos kariuomenė dar silpna ir išvarginta kovų. Mums patiems reikia apsiginkluoti ir pasipriešinti lenkų rekvizitoriams, neatiduoti jiems mūsų prakaitu išaugintos duonos ir mėsos“. Vyrai neliko abejingi Petro Šiaudinio kalboms, rinko nuo Didžiojo karo užsilikusius ginklus, juos taisė, slaptai prisipirko šovinių ir 1920 m. rugsėjo mėn. susitelkė į partizanų būrį, kuriame greitai buvo apie 50 kovotojų.
„Dieną ūkio darbai, naktį šautuvai ir partizano dalia – po 15 metų rašė šio būrio vadas Petras Šiaudinis „Žalgiris“, - miškas ir tamsa slėpdavo mus nuo okupantų akių, o rudens lietus užplaudavo pėdsakus. Sprogdavo tiltai, sustodavo traukiniai, dingdavo okupantų žandarai, suliepsnodavo išgamų dvarai, ir kaskart mūsų ginklai modernėdavo. Belaisvius perduodavome į Lietuvą, ginklus pasilikdavome sau. Siuto okupantai nerasdami kaltininkų – baisi jiems buvo partizanų ranka“ („Zarasų kraštas“, 1936 m. gruodžio 5 d.).
Lenkai pradėjo ieškoti slaptųjų kovotojų, įtariamuosius įkalindavo iki gyvos galvos. Tuomet Petro Šiaudinio būrys pasislėpė miškuose, iš čia eidavo į žvalgybas, puldinėdavo lenkų rekvizitorius. Kai lenkai okupuotame Ignalinos ir Švenčionių krašte galutinai įsitvirtino, kai kovoti tapo neįmanoma, 1921 m. balandžio mėn. Petras Šiaudinis su dalimi savo kovotojų atvyko į Nepriklausomą Lietuvą ir apsigyveno Salake. 1921 m. birželio 9 d. drauge su kitais organizavo Salako valsčiaus šaulių būrį ir buvo jo vadu.
„1921 m. rudenį mane pasikvietė III-os partizanų grupės štabas stovėjęs Tauragnuose ir pasiūlė sudaryti naują partizanų būrį iš lietuvių pabėgėlių iš lenkų armijos ir gyvenusių lenkų užgrobtoje teritorijoje. Šis mano būrys veikė iki 1923 metų ir jame buvo apie 100 žmonių“ – vėliau atsakys Petras Šiaudinis sovietiniam tardytojui ir patikslino, kad steigiamojo partizanų būrio branduolį sudarė apie 20 Salako šaulių, kurį papildė patriotiškai nusiteikę apylinkės gyventojai. Petro Šiaudinio partizanai veikė Ginučių, Palūšės, Meironių, Linkmenų, Vyžių, Laukstenių, Vardžiukiemio, Žagarinės ir kitų pasienio kaimų vietovėse. „Mūsų tikslas buvo atvaduoti pavergtuosius brolius, sesutes, tėvus ir savo sodybas – kitoje vietoje rašė vadas Petras Šiaudinis, - Dar nebuvo išsisėmusios mūsų jėgos, kai Santarvė sustabdė ginkų kovą ir išvedė kruviną juostą per Lietuvos žemę. Skaudėjo mums širdis, nepasiekus galutinio tikslo. Tačiau nerūdijo mūsų ginklai, netirpo pasiryžimas“
1922-1923 m. Petro Šiaudinio partizanai sėkmingai sužlugdė ne vieną lenkų pasikėsinimą užgrobti Linkmenis, Gubavą, Aštriakalnį. 1922 m. lenkams pavyko įsiveržti į Didžiasalį, kur nukovė E. Labuckaitę, mėginusią perduoti žinią partizanams, o kitus iškankintus gyventojus nusivarė į Dūkštą. 1923 m. balandžio 13 d. mėgindami užimti Gubavą, lenkai nuo Petro Šiaudinio partizanų gavo tokį atkirtį, kad prarado savo kapitoną ir keturis karius, o dar keturi lenkai pateko į nelaisvę. Be to, iš lenkų paimta trys arkliai, kulkosvaidis, daug šautuvų ir šovinių. Ypač narsūs vyrai buvo K. Labuckas, Širinskas, A. Vadeiša, J. Kavoliukas ir kiti.
Petras Šiaudinis į lenkų terorą ir žudynes atsakė griežtu įspėjimu: „Už vieną lietuvį penki lenkai miriop“. Toks įspėjimas labai paveikė vietos dvarininkus ir aršius lenkus. Ypač išsigando Dūkšto dvaro savininkas Zanas ir bijodamas partizanų keršto išsikėlė į Vilnių. Šiaudinis su savo vyrais likvidavo plėšikų gaują, kuriai vadovavo rusas Makarovas, buvęs Zarasų kalėjimo viršininkas („Karys“, (Brūklinas), 1969, Nr. 2, psl. 42)
Gyvendamas Salake Petras Šiaudinis pagarsėjo kaip sumanus ir nesugaunamas žvalgas, žinių tiekėjas, už kurio galvą lenkai buvo pažadėję 10.000 zlotų premiją. Dar nuo partizanavimo laikų turėdamas ryšius su lenkų užgrobtame krašte gyvenančiais bendraminčiais, jis sudarė platų agentūrinį tinklą, kurį koordinavo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo II žvalgybos skyrius. Turėdamas apie dvidešimt patikimų agentų Dūkšte, Ignalinoje, Švenčionyse, Breslaujoje ir Lydoje, jis pateikdavo štabui gana vertingų pranešimų. Apie šią veiklą išsamiau pasakojo ir pats Petras Šiaudinis 1940 m. apklausoje: „Žvalgų skyriuje pradėjau dirbti 1927 m. Pradžioje žinios buvo nereikšmingos. 1928 m., kai aš pateikiau žinias apie plečkaitininkų organizacijos vadovą Juozą Kedį (pats Petras Šiaudinis maiše, jam vienam žinomais keliais pernešė per sieną į Lietuvos pusę), tai pulkininkas Matusaitis, pasakė, kad tai svarbu ne tik mums, bet ir saugumo policijai. Mane įpareigojo suteikti išsamesnių žinių apie plečkaitininkų organizacijas esančias Vilniuje ir Lydoje. Per patikimus asmenis man pavyko nustatyti ir atskleisti šių organizacijų vadovų planus, kai jie kartu su lenkų armijos 77 ir 85 pulkais planavo įsiveržti į Lietuvą ir nuversti prezidento Smetonos valdžią. Aš rinkau duomenis apie lenkų kariuomenės dislokavimo vietas Vilniaus krašte ir Lietuvos pasienyje, jų skaitlingumą, apsiginklavimą ir karininkus, apie lenkų ginkluotas organizacijas „Ščelbcy“ ir „Krakusi“.
Petras Šiaudinis išvardino aktyviausius 1928-1935 m. savo pagalbininkus, gyvenusius ir dirbusius lenkų okupuotame krašte: mokytoją Antaną Baniulį „Rublį“ iš Lydos miesto, 1935 m. lenkų nuteistą 10-čiai metų, ūkininką Jurgį Černiauską „Beržą“ iš Sviliškių kaimo Dūkšto valsčiuje, Vilniaus universiteto studentą Lukianskį „Deblą“, lenkų nuteistą 10-čiai metų, ūkininką Kazimierą Purvinį iš Dūkšto valsčiaus, lenkų pasieniečius Zentaką, Turskį, Kučera ir kitus, įvardintus tik slapyvardžiais, bet suteikusius Lietuvai vertingų žinių.
Pasibaigus kovoms, Petras Šiaudinis aktyviai reiškėsi Salako kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Jo rūpesčiu ir lėšomis pastatytas paminklas žuvusiems šauliams ir partizanams, nupirkti muzikos instrumentai pučiamųjų orkestrui, aktyviai talkino Salako Šaulių namų statyboje. 1925 m. Salake įsteigė Vilniui vaduoti sąjungos skyrių, o 1928 m. sausio mėn. – Tautininkų sąjungos Salako skyrių ir 1932-1936 m. buvo to skyriaus pirmininku. 1928 m. pavasarį kartu su mokytoju K. Rūku, J. Žeimiu ir kitais įsteigė „Jaunosios Lietuvos“ Salako apylinkės skyrių. Jaunimo tautiškas judėjimas greitai plėtėsi ir 1933 m. Salako apylinkėje jau veikė šie skyriai: Gubavoje (vad. P. Maskoliūnas), Ažėnuose (vad. V. Aidukas), Aželiuose (vad. J. Samulis), Paluodėje (vad. J. Kazlauskas), Švedriškėse (vad. A. Aidukas), Vajasiškyje (vad. P. Dudėnas).
Už aktyvią veiklą ir pasišventimą Lietuvai Petras Šiaudinis 1929 m. išrenkama Salako šaulių būrio Garbės nariu, 1931 m. apdovanojamas „Šaulių žvaigždės“ ordinu, 1939 m. vasario 16 d. aktu jam įteikiamas DLK Gedimino II laipsnio medalis (LCVA, f. 1116, ap. 1, byla 1656)
Kai 1940 m. rugpjūčio 2 d. Zarasų saugumiečiai Petrą Šiaudinį areštavo, tardytojas žydas Jakovas Skolskis iš kailio nėrėsi, geruoju ir piktuoju versdamas buvusį žvalgą prisipažinti, kad jis rinkęs žinias apie raudonosios armijos dislokacijos vietas ir jos skaitlingumą, siuntęs Lietuvos žvalgus į Baltarusiją rinkti žinių. Petras Šiaudinis atkakliai kartojo, kad, „kai 1938 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus kraštą užėmė raudonoji armija, mano agentūriniai ryšiai nutrūko, be to, mane iškvietė į Kauną ir įspėjo; agentūrinės veiklos prieš raudonąją armiją nevesti“. Tuomet įsiutęs Skolskis, daužydamas surakintą suimtąjį, šaukė: „Baikite ožiuotis! Jūs sakote netiesą. Mes turime duomenų, kad jūs šnipinėjote prieš tarybų sąjungą ir raudonąją armiją!“
„Jeigu tokius įrodymus turite, tai parodykite man, bet aš tokia veikla neužsiminėjau“ – atsakė suimtasis.
Petro Šiaudinio moralinės ir dvasinės tvirtybės įrodymas yra 1940 m. rugsėjo 21 d. kvotos protokolas. Skolskis su įniršiu reikalauja: Ar prisipažįstate kaltu, kad būdamas partizanų būrio vadu nuo 1920 iki 1923 d. užsiiminėjote gyventojų plėšimu?“
P. Šiaudinis: „Kaltu neprisipažįstu. Aš buvau partizanų būryje dėl to, kad troškau išlaisvinti savo tėvynę Lietuvą nuo lenkiškųjų okupantų“.
Skolskis: „Ar prisipažįstate kaltu, kad rinkote duomenis apie raudonąją armiją?“
P. Šiaudinis: „Kaltu neprisipažįstu, nes jokios veiklos prieš raudonąją armiją nevykdžiau“
Skolskis: „Ar prisipažįstate kaltu, kad per provokatorių Petrą Šileikį išdavėte saugumui Salako komunistus?“
P. Šiaudinis: „Aš kaltu neprisipažįstu. Jų neišdaviau. Ar tai kaltė, kad kovojau partizanų būryje prieš Tėvynės okupantus, kad buvau Generalinio štabo agentu ir rinkau duomenis apie lenkų kariuomenę? Ar tai kaltė, kad nuo 1928 m. priklausiau Tautininkų sąjungai ir buvau jų vadovu? Ar tai kaltė, kad nuo 1920 m. priklausiau Šaulių sąjungai ir buvau jos vadu?“
Negalėdamas palaužti buvusio partizano, tardytojas Skolskis, prie visų primetamų kaltinimų prirašė, „kad su provokatoriaus pagalba Petras Šiaudinis 1939 m. kovo mėn. Zarasų saugumui išdavė 12 Salako, Palivarko ir Žagarinės komunistų“. Taip sukurpęs bylą, 1941 m. kovo 14 d. pateikė Petrui Šiaudiniui tokius kaltinimus: „Nuo 1920 m. iki 1940 m. birželio mėn. priklausė Šaulių organizacijai, nuo 1928 m. iki 1940 m. birželio mėn. fašistinei Tautininkų partijai. Vadovaudamas šaulių būriui ir būdamas Salako tautininkų organizacijos pirmininku, jis aktyviai kovojo prieš darbo žmonių ir komunistų partijos interesus. Nuo 1927 m. iki 1940 m. būdamas Generalinio štabo II-jo skyriaus agentu, turėjo ryšius su politine policija ir 1939 m. kovo mėn. per provokatorių Petrą Šileikį išdavė politinei policijai Salako, Palivarko, Žagarinės ir Zarasų miesto komunistus“ (Lietuvos Ypatingasis archyvas, P. Šiaudinio b/byla P – 14220).
1941 m. balandžio 19 d. NKVD dalinių Ypatingasis pasitarimas Petrą Šiaudinį nuteisė 8 metams ir prasidėjus karui iš Lukiškių kalėjimo Vilniuje, drauge su kitais kaliniais išvežė į Vorkutą.
Byloje nėra žinių apie Petro Šiaudinio tragišką žūtį Sibire, netgi reabilitacinėje pažymoje bandoma melagingai įtikinti, kad iš Vorkutos kalėjimo paleistas 1948 m. rugpjūčio 2 d. Bet iš tikrųjų buvo kitaip. Kartu su juo iš Utenos kalėjimo pradėjęs mirtininko kelią ir likęs gyvas antazaviškis Bronius Vasiliauskas (1900-1985) atsiminimuose rašo: „1941 m. spalio 30 d. Usoje (60 km. nuo Vorkutos) nepaprastai daug prisnigo, visi darbai aerodrome nutrūko. Rytojaus dieną gydytojų komisija patikrino visų aerodrome dirbusių kalinių sveikatą ir stipresnius išsiuntė į Vorkutos anglies kasyklas. 1941 m. gruodžio 24 d. Kūčių vakare, viename barake, vadovaujant daugiausia mokytojui P. Kuzmickui, buvo organizuotos tradicinės katalikų Kūčios, kuriose dalyvavo virš poros šimtų keleto tautybių katalikų. Tų Kūčių minėjimas neapsėjo be provokatoriaus, nemalonu, kad jis buvo lietuvis, koks tai Bujanauskas, kuris organizatorius išdavė. Visi tų Kūčių minėjimo dalyviai, tarp jų mokytojai Petras Kuzmickas, Jonas Triponis ir partizanų būrio vadas Petras Šiaudinis, tuojau buvo suimti ir patalpinti į lagerio kalėjimą. Ten sąlygos buvo klaikios. Praslinkus keletui savaičių, didelė dauguma tame kalėjime esančių kalinių mirė, tarp jų – J. Triponis ir P. Šiaudinis. Tai buvo 1942 m. sausio apie 20 d.“
Nepriklausomybės kovų partizanas Petras Šiaudinis turėjo šeimą. Žmona Veronika su sūneliais Algirdu (mirė būdamas gimnazistu Zarasuose) ir Gediminu gyveno netoli Suvieko, Astraučiznos dvare, kurį Petras Šiaudinis pirko 1934 m. vasario 8 d. iš Jono Jakučio. Antrą kartą Lietuvoje įsitvirtinę sovietiniai okupantai „stambaus buožės ir darbo liaudies priešo“ P. Šiaudinio žmoną Veroniką Bikulčiūtę (1907-1988), kilusią nuo Dūkšto, iš Plavėjų kaimo, su sūnumi Gediminu 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą. Pradžioje abu kankinosi Krasnojarsko krašte Jazajevkos kaime, vėliau perkėlė į Uderėjaus rajono Razdolinsko kaimą. Į Lietuvą Gediminas Šiaudinis grįžęs 1967 m. gyveno ir mirė 2004 m. liepos 8 d. Zarasuose, o motina Veronika, grįžusi 1970 m. gyveno Astraučiznoje. Čia ir mirė 1988 m. gegužės 12 d.
Atgal
