ISTORIJA
2024.09.18.KITATIKIŲ TEISIŲ SRITYJE LIETUVIAI LENKĖ EUROPĄ TŪKSTANTMEČIAIS
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Lietuvių tauta bei Lietuvos valstybė, vadinta ir Lietuvos Karalyste, ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ryškiai skiriasi nuo daugumos tuometinių Europos valstybių religinio pakantumo srityje. Kryžiuočių ordino brovimasis į prūsų bei lietuvių žemes ir Livonijos ordino brovimasis į lyvių bei estų žemes buvo vaizduojamas, kaip katalikybės nešimas pagonims. Bet netikėkit tais, kurie sako, kad kryžiuočiai platino krikščionybę, o baltai jai priešinosi. Juk lietuvių genčių kunigaikščiai neprieštaravo, kad būtų statomos katalikų bažnyčios. Lietuvos valdovai norėjo palaikyti draugiškus santykius su krikščioniškomis valstybėmis, rasti tarp jų sąjungininkų. Kaip ir visi valdovai, jie norėjo sąjungas su krikščioniškomis valstybėmis sutvirtinti vedybiniais ryšiais, imdami į žmonas vakariečių dukras – krikščiones. Na, o krikščioniškų nuotakų vaikai, kaip ir kitose valstybėse, aišku, būdavo jau krikščionys. Taip buvo apkrikštyta dauguma Europos karalysčių. Ne išimtis būtų buvusi ir Lietuva. Juk Lietuvos valdovų – karštų senosios baltų tikybos mylėtojų Algirdo ir Kęstučio sūnūs Jogaila ir Vytautas priėmė krikščionybę. Taikiam Prūsijos bei Lietuvos krikštui būtų užtekę poros kunigaikščių kartų pasikeitimo, o krikštijant Lietuvą kardu ir ugnimi, prireikė poros šimtmečių.
Mums kalama į galvą, kad lietuviai priešinosi krikščionybei, tad peršama išvada, jog mes patys ir esame kalti dėl iš to išplaukiančių savo nelaimių. Atseit, reikėjo priimti krikščionybę ir viskas būtų gerai. Bet taip samprotaujant arklys pastatomas prieš vežimą, budelis išteisinamas, o kaltininku pripažįstama jo auka. Deja, viduramžiais Europoje buvo tokie laikai, kai europiečiai tiesiog žudydavo kitatikius. Ypatingai dažnai europiečių neapykanta nukrypdavo į žydus, apsigyvenusius Europos miestuose. Angliją, Prancūziją, Ispaniją bei Portugaliją nusiaubus baisioms maro epidemijoms, dėl masinių mirčių būdavo kaltinami žydai: esą žmonės masiškai mirdavo dėl to, kad žydai užnuodydavo šulinių vandenį. Žydai būdavo išvaromi iš šių valstybių, ar, tiesiog neapsikentę persekiojimų, patys bėgdavo iš jų į Lenkiją bei Lietuvą. Lietuvos Karalystė (kurią rusai ir lenkai vadino Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) buvo vienintelė Europos valstybė, kurioje niekada nebuvo žydų persekiojimų, kuri ištisus šimtmečius užjausdavo, priglausdavo persekiojamus, pogromais terorizuojamus, valdovų iš savo valstybių išvaromus žydus.
Kad Lietuvoje nebuvo religinės neapykantos, patvirtino ir popiežiaus legatų pasiuntiniai, 1324 metais apsilankę pas Lietuvos karalių Gediminą. Jie bandė įtikinti Gediminą paversti Lietuvą katalikiška karalyste. Popiežiaus legatų pasiuntiniams Gediminas atsakė, esą, „krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Šis vizitas paliudijo tuo metu egzistavusią pasaulėžiūrų prarają tarp Lietuvos ir likusios Europos. Šiandien šiuo požiūriu Europa mus pasivijo ir mąsto taip, kaip Gediminas mąstė 1324 metais, ir kaip lietuviai mąstė nuo neatmenamų laikų. Šiandien europiečiai gerbia įvairias religijas, įvairias pažiūras, tačiau viduramžių Europos tautos, religinio pakantumo požiūriu, deja, buvo atsilikusios nuo lietuvių tūkstantmečiais.
Ištisus šimtmečius Europoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje liepsnojo neapykanta kitatikiams, jų persekiojimas ir žudynės. O Lietuvos žemėje visos religijos ir visos tautinės mažumos buvo gerbiamos. Nuo tautinės ir religinės neapykantos, žudynių, inkvizicijos laužų, Lietuvoje rado prieglobstį karaitų tikybos karaimai, musulmonų tikybos totoriai, judėjų tikybos žydai. Bet kryžiuočių bandymas pavergti Lietuvą ir šiandieną bandomas pristatyti, kaip bandymas platinti krikščionybę pagoniškose Lietuvos žemėse ir kaip Lietuvos priešinimasis krikščionybei. Kad tai yra akivaizdus melas, rodo prūsų istorija. Po to, kai Prūsijoje buvo įvesta krikščionybė, prūsai, iki tol buvę laisvais žmonėmis, tapo ateivių kryžiuočių baudžiauninkais, o jų šeimininkais – dvarininkais, tapo ateiviai kryžiuočiai. Dalis prūsų išsigelbėjo nuo baudžiavos, atbėgdami į Lietuvą. Taip lietuviai savo akimis pamatė ir suprato, kad krikščionybės priėmimas iš kryžiuočių rankų reiškia lietuvių pavertimą kryžiuočių baudžiauninkais. Todėl mums patiems Lietuvoje, reikėtų liautis pliaukšti niekus apie lietuvių priešinimąsi krikščionybei. Toks teiginys prieštarauja logikai. Juk lietuviai nesipriešino stačiatikybei (pravoslavybei), kuri taip pat yra krikščionybė, tik kita jos šaka. Tai kodėl jie turėjo priešintis kitai krikščionybės šakai – katalikybei. Juk, kai Vilniuje pastatė pirmąją katalikų bažnyčią, tai jame jau stovėjo dvi ar trys stačiatikių cerkvės.
Bet nepaisant to, net ir šiandien platinami neatitinkantys tikrovės gandai, kad lietuvių valdovai, esą, priešinosi krikštui. Dar vaikystėje man buvo pasakojama, kad Vytautas Didysis pritarė krikštui, o jo tėvas pagonis Kęstutis, gindamas pagonių religiją, jam priešinosi. Aš tuo tikėjau. Bet dabar Lietuvos istorikai jau pripažįsta, kad tai irgi yra kaimyninių šalių istorikų fantazijos. Dabar jau istorikai taip pat teigia, kad Kęstutis buvo išmintingas politikas, gerai susigaudęs tarptautiniuose santykiuose ir supratęs, kad tik Lietuvos kunigaikščių ir bajorų krikštas galėjo baigti tą pragaištingą Lietuvai karą su Kryžiuočių ordinu. Ir Lietuvos kunigaikštis Kęstutis siekė Lietuvos krikšto kaip jo sūnus Vytautas. Iš tikrųjų lietuviai priešinosi kryžiuočiams ne todėl, kad jie nešė krikščionybę, o todėl, kad jie nešė baudžiavą. O jei kryžiuočiai būtų nešę mums krikščionybę, tai dėl to ir konflikto neturėjo būti, nes lietuviai buvo labai pakanti tauta. Lietuvos Karalystėje (vadintoje ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) visada galiojo religinio pakantumo principai. Lietuvos Karalystė buvo Europos išimtis. Net ir jau apkrikštytoje Lietuvos Karalystėje musulmonai totoriai statė savo mečetes, karaimai – keneses, žydai – sinagogas, liuteronai – kirches, pravoslavai – cerkves, o katalikai – bažnyčias. Lietuva buvo išimtis tarp Europos valstybių, kuriose religinės skerdynės būdavo įprastas dalykas.
Lietuva yra vienintelė Europos valstybė, kurioje niekada nebuvo žydų pogromų. Na o už tai, ką mūsų žemėje išdarinėjo įvairūs okupantai, pretenzijas reikia reikšti į mūsų šalį įsibrovusiems kryžiuočiams, Rusijos carams, Hitleriui, Stalinui. Bet mes už tai neatsakome, nes tuo metu mūsų žemėje šeimininkavo kitataučiai, o mes patys buvome šių įsibrovėlių aukos. Jei kryžiuočiai būtų platinę krikščionybę mūsų žemėje statydami katalikų bažnyčias (kaip tai buvo daroma Švedijoje ar Lenkijoje), tai katalikybė būtų plitusi daug greičiau. O kryžiuočiai, brukdami krikščionybę per kraują tik sulėtino šį procesą. Ir tai galima suprasti. Kaip gali pamilti nukryžiuotąjį lietuvis, kaip gali jis bučiuoti kryžių, kai tik ką, pasidabinęs tuo kryžiumi, kryžiuotis tik ką nužudė to lietuvio tėvą?
Priekaištaujama, kad lietuviai ilgiausiai išliko pagonimis. Lietuvos niekintojai šį faktą panaudoja, kaip „eilinį“ lietuvių „atsilikimo“ įrodymą. Bet ar galėjo būti kitaip? Juk krikštas ėjo eilės tvarka: iš pietų į šiaurę ir iš vakarų į rytus. Visos tautos ir buvo tokia tvarka apkrikštytos. Juk negalėjo krikštą priimti pirma lietuviai, perlipdami per lenkų galvas, o po to jau lenkai. Lygiai taip pat būtų keista, jei krikštą pirmiau būtų priėmę švedai, o vėliau – danai. Galėjo lietuviai krikštą priimti ir anksčiau. Taip, be abejo, būtų ir įvykę, jei nebūtų buvę tokio agresyvaus kryžiuočių „krikštijimo“. Galima tik stebėtis, kad kryžiuočiams ėmus lietuvius ir kitas baltų tautas „krikštyti“, lietuvių krikštas užsitęsė net pusantro šimtmečio. Juk mūsų kaimynai lenkai, švedai buvo apkrikštyti labai greitai. Jų valdovai būdavo įtikinami, kad su turtinga, klestinčia krikščioniška Europa eiti išvien yra geriau, negu su ja konfrontuoti. Apsikrikštijus valdovams ir didikams, valstybė jau buvo laikoma krikščioniška. Vėliau, be smurto ir be kraujo, krikščionimis tapdavo bajorai ir eiliniai dvarininkai. Krikščionybė imdavo plisti dvaruose, pavaldiniai vis dažniau ir dažniau priimdavo krikščionybę. Krikštas plisdavo į žemesnius gyventojų sluoksnius, kol apimdavo visą šalį. Taip buvo apkrikštyta Švedija ir Lenkija. Bet kryžiuočiams rūpėjo ne tiek krikščionybė, kiek rūpėjo lietuvius paversti savo baudžiauninkais. Tai ir yra priežastis, dėl kurios jie nestatė Lietuvoje bažnyčių. Yra žinomi keli atvejai, kai kryžiuočiai, įsiveržę į lietuvių miestą, netgi sudegindavo jame lietuvių pastatytą katalikų bažnyčią.
XV–XVII amžiuose Vakarų Europos valstybės apsikrikštijusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (popiežių raštuose vadintą Lietuvos Karalyste) jau ėmė laikyti sava krikščioniška valstybe. Tiesa, didelė Lietuvos bajorų dalis buvo stačiatikiai, tačiau tarp Lietuvos katalikų ir stačiatikių neprasidėjo pjautynės, kaip Vakarų ir Vidurio Europoje tarp katalikų ir protestantų. 1563 metais, paskelbus Žygimanto Augusto privilegiją, buvo sulygintos visų krikščioniškų konfesijų asmenų teisės ir LDK visiems laikams įsivyravo religinė santarvė. O 1572 metais šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje, o vėliau ir visoje Prancūzijoje vyko protestantų žudynės. Gi Lietuvoje religinė įtampa tarp įvairių krikščioniškų konfesijų buvo sprendžiama religiniuose disputuose bei spausdinant religinę poleminę literatūrą. Tuo metu, kai Europoje vyko katalikų ir liuteronų tarpusavio skerdynės, Abiejų Tautų Respublikoje 1573 metais buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, įsipareigojantis saugoti taiką tarp skirtingų tikybų žmonių. Tokį LDK įnašą keliant Europos pagarbą kitatikiams, tokią religinę toleranciją daugelis Vakarų intelektualų vertina kaip pasididžiavimo vertą reiškinį, kaip „Aukso amžių“, ir ne tik LDK, bet netgi visoje Europoje.
Tokie pavyzdžiai liudija milžinišką pažiūrų skirtumą, buvusį tarp to meto Europos valstybių ir Abiejų Tautų Respublikos, ir ypatingai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tokio kardinalaus pažiūrų skirtumo, tokio lietuviško religinio pakantumo niekaip kitaip negalima paaiškinti, kaip tik ateinančiomis iš amžių glūdumos mūsų lietuviškomis tradicijomis, mūsų lietuviška pasaulėžiūra, pasižyminčia lietuvišku pakantumu.
Dar viena gėdos dėmė Europai – tai 1618-1648 metais vykęs Trisdešimties metų karas, į istoriją įėjęs, kaip vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje. Į šį baisų karą buvo įtraukta dauguma Vakarų ir Vidurio Europos valstybių. Laimei Abiejų Tautų Respublikai pavyko neįsivelti į tas religiniu pagrindu vykusias skerdynes. Dėl šio karo pietų Vokietija neteko apie trečdalio gyventojų, o protestantiškos šiaurės Vokietijos žemės neteko net dviejų trečdalių gyventojų. Karo veiksmus dažnai lydėjo masiniai kitatikių korimai, o raganų medžioklės įgavo iki tol neregėtą mastą. To karo metu žuvo net 8 milijonai gyventojų! Atsižvelgiant į tai, kad tada Europoje nebuvo nei automatinių ginklų, nei kitų masinio naikinimo priemonių šis skaičius yra stebėtinai didelis. Tai sudaro 1,4 % to meto visų pasaulio gyventojų. Palyginkime: per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo 1,7 % pasaulio gyventojų. Šiandien yra visuotinai pripažįstama, jog lietuvių sukurta Lietuvos Karalystė (Lenkijos ir Rusijos vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) išsiskyrė savo pakantumu įvairiems tikėjimams, tuo tūkstantmečiais lenkdama kitas Viduramžių valstybes. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (popiežių vadinama Lietuvos Karalyste) religinio pakantumo požiūriu buvo pasiekusi šiandieninį Europos religinio pakantumo lygį. Iš to peršasi išvada, kad religinio pakantumo požiūriu Europa nuo Lietuvos buvo atsilikusi puse tūkstantmečio. Bet įvertinus dar ir tai, kad ir prieš tūkstantį metų, ir Kristaus laikais, o ir dar ankstesniais laikais, lietuvių tautoje buvo toks pats religinis pakantumas, tai peršasi vienintelė galima išvada, jog religinio pakantumo požiūriu lietuviai lenkė Europą ne keliais šimtais, o keliais tūkstančiais metų! Bet mūsų istorinių knygų autoriai tai kukliai nutyli.
Visi mėgsta pabrėžti savo pasiekimus. Kodėl gi mes, lietuviai, privalom nusižeminusiai tylėti ir nekalbėti apie savo pasiekimus? Su tokiu baudžiauninko požiūriu nesutinku. Daugybę šimtmečių Lenkijos, Vokietijos, Rusijos valstybės diegė mūsų vaikams baudžiauninko kompleksą. Bet mes turime auklėti savo vaikus laisvais, save ir savo tautą gerbiančiais žmonėmis. Tad kviečiu mokytojus ir tėvelius aiškinti jaunuoliams ir vaikams, kad religinio pakantumo požiūriu lietuviai lenkė Europą keliais tūkstančiais metų!
Atgal
.jpg)
.jpg)
