ISTORIJA
2024.08.01.Ar prezidentas Antanas Smetona „pabėgo“ ar „pasitraukė“ iš Lietuvos? (1) Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 150-osioms gimimo metinėms paminėti
Prof. Aleksandras Vitkus, dr. Raimundas Kaminskas
Šiandien kartais viešoje erdvėje diskutuojama apie tai, ką reikėjo daryti pirmajam Lietuvos valstybės prezidentui Antanui Smetonai pirmosios sovietų okupacijos metu? Būti ar nebūti – hamletišką atsakymą gali pasirinkti kiekvienas. Prezidentas A. Smetona pasitraukė, „pabėgo“ iš Lietuvos, o Latvijos ir Estijos prezidentai pasiliko savo šalyje su tauta. Kokias dabar galime padaryti išvadas/apibendrinimus?
Galime rasti pirmuosius šaltinius spaudoje kaip atsirado šis „terminas“, kad Lietuvos prezidentas „pabėgo“. Labai gaila, bet jo autorius – vienas krikdemų lyderių, diplomatas, ragavęs teisę, Lietuvos Nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Akto signataras Kazimieras Bizauskas (1893-1941). Panašu, kad jis 1940 m. birželio 16-osios rytą SSSR pasiuntinybei Kaune pateikė versiją, kad A.Smetona „pabėgo" ir Lietuva „liko be valdžios", todėl reikia skubiai formuoti „naująją valdžią". Žinoma, taip veikdamas krikdemų veikėjas negalvojo esąs kolaborantas, o tik vylėsi, kad okupantas kvies krikdemus – didžiausią opozicinę jėgą A.Smetonai – naujai vyriausybei sudaryti ir ši partija pagaliau susigrąžins turėtą valdžią ir autoritetą. Deja, jis smarkiai klydo.
A.Smetonos „pabėgimo" naratyvas labai patiko sovietams ir jau birželio, regis, birželio 17-19 d. Maskvos spauda mirgėjo apie tai atitinkamomis antraštėmis ir komentarais. Maskva A.Smetonos „pabėgimą" pateikė kaip visos „lietuvių liaudies" istorinį nuosprendį prezidentui.
Šis A. Smetonos „pabėgimo“ mito naratyvas išsilaikė ne tik per visą sovietinį laikotarpį, bet ir Nepriklausomybės, atgimimo metu jis buvo gajus. Ir dar šiandien dalis mūsų galvoja, kad taip ir įvyko – paliko šalį be valdžios.
1940/41 metų šaržinis atvirukas, pajuokiantis A. Smetonos pabėgimą
Antanas Smetona su šeima
Antanas Smetona
SSRS ultimatumo Lietuvai esmė glūdėjo trijuose reikalavimuose, žlugdančiuose valstybės nepriklausomybę. Prezidentas A. Smetona aiškiai pasisakė, kad sovietų ultimatumą reikia atmesti. Prezidentas sutinka daryti sovietams tik vieną nuolaidą, sudaryti naują vyriausybę, kuri būtų ne tik sovietams, bet ir Lietuvai priimtina, bet jokiu būdu nesutinka išduoti Skučą ir Povilaitį, nesutinka priimti ir trečiojo punkto, kuriuo sovietai reikalauja įsileisti į Lietuvą jų kariuomenės neribotą skaičių [Šv, 368-369].
Dalis tuometinės Lietuvos Vyriausybės narių sutiko, kad reikia priimti Maskvos ultimatumą, tuo būdu būtų pakeistas neva autoritarinis prezidentas. Opozicijai atrodė, kad seniai laukiama valanda išmušė ir susidariusią padėtį reikia išnaudoti [Šv, 372]. Visi posėdžio dalyviai pasisakė už tai, kad prezidentas ne atsistatydintų, o tik kurį laiką paimtų atostogų. Dabar paklauskim kur tie opozicijos vyriausybės vadovai ir kokios malonės jie sulaukė iš sovietų?
Kariuomenės vadui gen. Vitkauskui, buvusiam vadui Raštikiui pritariant, kad nereikia priešintis, o reikia sutikti su ultimatumu prezidentas apsisprendė palikti šalį.
Pažvelkime į tuometinę Lietuvos Konstituciją
A. Smetona, būdamas prezidentas, turėjo teisę pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją įsakyti kariuomenei priešintis. Tačiau nereikia užmiršti fakto, kad didžioji dalis šalies politinio ir karinio elito situaciją vertino kitaip – manė, kad A.Smetona pernelyg dramatizuoja situaciją. Matyt, tai ir kitos aplinkybės privertė prezidentą sudvejoti dėl įsakymo priešintis. Todėl tokio įsakymo nebuvo.
A.Smetonos politinė emigracija iš Lietuvos 1940 m. birželio 15-osios popietę buvo prasminga mažiausiai trimis aspektais: tai buvo akivaizdus politinis demaršas SSSR atžvilgiu; savo išvykimą iš Lietuvos jis motyvavo „sunegalavimu" ir prezidento pareigas laikinai pavedė eiti premjerui Antanui Merkiui, puikiai suprasdamas faktą, kad pagal veikiančią Lietuvos Konstituciją, kol prezidentas gyvas, šių pareigų premjeras niekam nebegali perleisti. Šis juridinis slenkstis turėjo stabdyti Lietuvos okupaciją, juridiškai nepriekaištingą mūsų šalies politinės sistemos demontavimą pagal SSSR scenarijų; tai buvo pasauliui gana gerai suprantama politinio protesto forma.
Nors Ministras pirmininkas Antanas Merkys bandė sutrukdyti Lietuvos prezidentui A. Smetonai pasitraukti iš Lietuvos teritorijos, tačiau tai jam nepavyko įkalbėti prezidentą grįžti ir pasiduoti sovietų malonei. Dr. J.Mačiulis apie prezidento pasitraukimą taip aiškina: „Sužinojusi apie valstybės galvos pasišalinimą į užsienį, Lietuvos visuomenė pirmomis dienomis buvo labai nusivylusi, perblokšta, todėl daug kartėlio parodė A. Smetonos adresu. Tik vėliau ėmėm suprasti, kad prezidento pasilikimas krašte nieko nebūtų pakeitęs, kaip nieko nepakeitė Latvijoje pasilikęs Ulmanis ir Estijoje – Paetsas“.
Kaip rašo J. Švoba: „Toks opozicijos žmonių prezidento A. Smetonos smerkimas dėl jo pasišalinimo ir apskritai dėl jo valdymo būdo labai didelė pagalba rusų propagandai, okupuojant Lietuvai. Rusiai ir jų tarnai komunistai galėjo skelbtis ir skelbėsi, kad jie vaduoją Lietuvą iš Smetonos vergijos“.
A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos reikšmės
1. A.Smetonos išvykimas į užsienį sukėlė sovietams faktiškai neįveikiamų teorinių juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą.
2. Kremlius viešai bandė apsimesti, kad nieko neįvyko, išties J. Stalinas buvo įsiutęs.
3. Ir dar neaišku, kaip ši byla galutinai būtų pasibaigusi, jei ne netikėta ir paslaptinga A.Smetonos mirtis 1944-ųjų sausį per gaisrą savo namuose Klivlande.
„Prezident in exile“
Taip istorikas A. Eidintas aprašydamas knygoje „Antanas Smetona“ prezidento pasitraukimą iš Lietuvos ir atvykimą į JAV išsireiškė „Prezident in exile“. Šis pavadinimas turėjo gilią prasmę. Jis vykdamas į JAV, kaip rašo A. Eidintas: „ A. Smetona turėjo aiškių politinių tikslų“. Pats A. Smetona sakė: „Aš manau, kad mano buvimas Amerikoje tautiečių tarpe būtų naudingas Lietuvai gaivinti... Aš tam tikslui turiu programą. Nuvykęs užjūrin, turėčiau progos ją išdėstyti plačiai ir įmanomai“.
A. Smetona Čikagoje savo kalboje, kurią transliavo NBC (NatiobnalBroadcastingCimpany) radijas pabrėžė būtinybę išlaikyti Lietuvos Vyriausybės tęstinumą užsienyje, kad, karui pasibaigus, ji „galėtų spręsti savo likimą“. A. Smetona, žinodamas dalies JAV lietuvių antipatiją jo režimui, dar kartą pabrėžė, kad „pokarinė Lietuva turėsianti būti įsteigta tik 1918 m. sukurtomis demokratinės Lietuvos pagrindais. Jos vadovybės klausimo sprendimas priklausys visai tautai“.
Pastebėtina, kad JAV lietuvių bendruomenės ir jų spauda sutiko A. Smetoną įvairiai. Net sudarytas specialus prezidentui priimti komitetas nebuvo vieningas. Tokiu būdu JAV lietuviai patys išsirinkti apjungiantį visas partijas vadą nesugebėjo, bet ir nesibūrę apie A. Smetoną. Tai Lietuvai buvo pražūtinga, kad sovietų okupacijos metu, karo metu nesugebėjo visi apsijungti, o po karo spręsti prezidento likimą. Vietoj to, kad kurti emigracinę vyriausybę, nemaža dalis JAV lietuvių ignoravo prezidentą.
Kas yra emigracinė vyriausybė?
Emigracinių vyriausybių veiksmai
Emigracinė vyriausybė arba vyriausybė tremtyje – politinė grupė, teigianti, kad yra teisėta atitinkamos valstybės vyriausybė, kuri dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, okupacijos) negali vykdyti savo įgaliojimų, ir reziduoja kitoje valstybėje (tremtyje).
Tarptautinė teisė teigia, kad emigracinės vyriausybės gali imtis įvairių veiksmų, tvarkant kasdieninius reikalus. Štai jie:
- tapti dvišalės ar tarptautinės sutarties nare;
- taisyti ar persvarstyti savo konstituciją;
- išlaikyti karines pajėgas;
- įgyti diplomatinį suverenių valstybių pripažinimą;
- leisti kurtis naujoms politinėms partijoms;
- taikyti demokratines reformas;
- rengti rinkimus;
Užsienio lietuvių požiūris į A. Smetonos „pasitraukimą“
Reikia pripažinti, kad ir lietuvių išeivija nesulaukė deramo palaikymo iš JAV vyriausybės, nors privačioje rezidencijoje jį priėmė JAV prezidentas F. D. Ruzveltas ir laikinai ėjęs valstybės sekretoriaus pareigas S. Velius (Welles) JAV vyriausybės vardu paskelbė, kad Amerikos administracija nepripažįsta sovietų okupuotų Lietuvos, Latvijos ir Estijos Respublikų.
Dar nežinia, ar be šio A.Smetonos politinio žingsnio į Lietuvos aneksiją 1940 m. vasarą būtų sureagavęs JAV Valstybės departamentas, ar jo laikinasis sekretorius Sumneris Wellesas būtų taip ryžtingai paskelbęs apie Baltijos šalių sovietinės aneksijos nepripažinimo politikos pradžią.
Karlis Ulmanis – latviškasis Smetona?
O koks mūsų kaimynų latvių požiūris lyginant du prezidentus, kurie lemtingaisiais 1940-aisis pasirinko labai skirtingus kelius. Jei A. Smetona kaltinamas palikus Lietuvą likimo valiai, tai gal K. Ulmanis Latvijoje aukštinamas kaip didvyris, nes pasiliko?
2024 m. balandžio 25 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune vyko paskaita-diskusija „Karlis Ulmanis – latviškasis Smetona?“
Paskaitos-diskusijos „Karlis Ulmanis – latviškasis Smetona?“ dalyviai
2024 m. balandžio 25 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune vyko paskaita-diskusija „Karlis Ulmanis – latviškasis Smetona?“ Apie Latvijos Prezidento Karlio Ulmanio palikimą, vertinimą ir įamžinimą bei apie paraleles tarp dviejų beveik vienmečių kaimyninių valstybių prezidentus kalbėjosi du istorikai: dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, 1918-1940 metų Lietuvos istorijos žinovė, parlamentarizmo istorijos tyrinėtoja ir svečias iš Latvijos – dr. Toms Kikuts, Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas mokslinei veiklai.
Lietuvos istorijos pasakojime turime „Smetonos laikus“, o ar latviai turi „Ulmanio laikus“? Koks buvo Karlio Ulmanio indėlis į Latvijos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m.? Kas lėmė jo atėjimą į valdžią? Jo valstybės postų kraitis yra išties įspūdingas: Valstybės Tarybos narys (signataras), Latvijos Steigiamojo Seimo narys ir vėlesnio Seimo narys, Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras, gynybos ministras, aprūpinimo ministras, žemės ūkio ministras.
Šiemet minime 150-ąsias Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos gimimo metines. Ši sukaktis Lietuvos atminties kultūros politikoje sukėlė tam tikros sumaišties ir iššūkių. Latvijos Respublikos Prezidento Karlio Ulmanio 150-asis jubiliejus bus 2027 metais. Ar Latvija ruošiasi jo minėjimui? Kaip šiandien Latvijoje įpaminklintas Karlis Ulmanis? Kokių jo atminimo ženklų esama, kas rūpinasi atminimo įamžinimu? Ar apskritai K. Ulmanio atminimo įamžinimas kelia diskusijų? Ar jo vertinimas keitėsi po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą?
Jei lietuvių, taip pat ir kai kurių lietuvių istorikų požiūris yra diskusinis dėl A. Smetonos „pasitraukimo“ iš Lietuvos, tai dr. Tomo Kikuts taip pat nurodo, kad ir latvių požiūris yra nevienareikšmiškas. Tačiau jis pripažįsta, kad dauguma latvių gėrisi A. Smetonos poelgiu, o Latvijos prezidento poelgį laiko netinkamu.
Jei dar šiemet vykstant diskusijoms tarp kandidatų į prezidentus Edmundo Jakilaičio buvo paklausti, kaip jie elgtųsi, jei priešas ateis į Vilnių, tai visi atsakė, kad nepaliks šalies, nepaliks tautos. Ir visi nurodė Ukrainos prezidento poelgį, kai jis pasiliko Kijeve, kai priešas jau buvo prie jos prieigų.
Klausimas lieka atviras ir gal reikia atvirai turėti aiškų dabar sprendimą, o ne laukti paskutinės valandos. Susimąstykimeǃ
Atgal
