ISTORIJA
2024.08.01. Laisvės kovos karžygiai ir svarbiausi Lietuvos partizanų politiniai dokumentai
Rita Pauliukaitienė
1944 m. vasarą prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Lietuvoje, kilo atkaklus partizaninis pasipriešinimas siekiant atkurti šalies nepriklausomybę.
Tik praėjus beveik penkeriems metams, patyrus daugybę netekčių ir žiauriausių represijų, susivieniję visos Lietuvos partizanų vadai suvažiavime paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją, pagal kurią buvo numatoma kurti laisvos demokratinės Tėvynės ateitį.
Kaip pabrėžia istorikas Darius Juodis, ši Deklaracija buvo ketvirtasis Lietuvos laisvės kovotojų politinis dokumentas, įvardijantis jų tikslą.
Dokumentą pasirašė LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei nariai: Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesis-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Suvažiavime taip pat buvo aptartas ir suderintas Prisikėlimo apygardos štabo viršininko B. Liesio-Nakties parengtas statuto projektas, už kokius nuopelnus ir kaip Lietuvos laisvės kovotojai bus apdovanojami.
Lietuvos partizanų politiniai dokumentai | punskas.pl nuotr.
Lietuvos partizanų politiniai dokumentai | punskas.pl nuotr.
Nuspręsta, jog aukščiausias LLKS kovinis apdovanojimas – Laisvės kovos karžygio garbės vardas. Šiuo aukščiausiu žymeniu iš viso buvo apdovanoti tik 8 Lietuvos laisvės kovotojai iš daugiau kaip 20000 žuvusiųjų.
Juozas Vitkus-Kazimieraitis (Pietų Lietuvos partizanų srities vadas) ir Juozas Kasperavičius-Visvydas (Jungtinės Kęstučio apygardos vadas) šiuo garbingu žymeniu apdovanoti pirmieji – 1949 m. vasario 16 dieną.
Kitiems šešiems – Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui, Vaclovui Voveriui-Žaibui, Petrui Bartkui- Žadgailai, Kazimierui Pypliui-Mažyčiui, Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui, Juozui Lukšai-Daumantui Laisvės kovos karžygio vardas suteiktas 1950 metais.
Apžvelgus Laisvės kovos karžygių kovinius ir rengimo nuopelnus, išryškėja ir jų indėlis kuriant pagrindinius politinius partizanų dokumentus, patvirtinant savo parašu, prisidedant prie turinio sklaidos.
Pirmosios partizanų deklaracijos autorius buvo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, ją su kitais Pietų Lietuvos vadais 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė ir Konstantinas Bajerčius-Garibaldis.
„Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija“ apie Lietuvos valstybės atkūrimo principus ir išliko žinoma tik iš 1946 m. gegužės 5 d. publikacijos A apygardos (vadas J. Vitkus-Kazimieraitis) štabo laikraštyje „Laisvės varpas“.
Antrosios politinės – Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto deklaracijos sukūrimui didesnę įtaką turėjo išeivijos politiniai veikėjai. Vis dėlto ji (1946 m. birželio 11 d.) patvirtinta ir Laisvės kovos karžygio Juozo Lukšos-Vyčio parašu.
Vėliau J. Lukša turėjo įdėti daug pastangų, kad Lietuvos laisvės kovotojai kuo mažiau nukentėtų nuo sovietinių represinių struktūrų bei įvairiais būdais užverbuotų agentų.
Trečioji Lietuvos partizanų politinė deklaracija, sukurta 1947 m. gegužės 28 d., BDPS Deklaracija Nr. 2, partizanų vėliau vadinama BDPS Prezidiumo deklaracija Nr. 2, tikriausiai irgi buvo žinoma Juozui Lukšai, nes su šiuo dokumentu (jį sukūrė teisinį išsilavinimą Sorbonos universitete įgijęs Alfonsas Vabalas-Gediminas) turėjo galimybę susipažinti tik aukštesnieji partizanų vadai.
Be abejo, trečiosios deklaracijos teiginius buvo giliai išstudijavęs ne tik Jonas Žemaitis-Vytautas, ruošdamasis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui, bet ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei kiti LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaraciją pasirašę prezidiumo nariai, tarp jų ir Laisvės kovos karžygys, prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.
Ar LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos kopiją tų pačių metų balandį A. Ramanauskas-Vanagas įpareigojo išgabenti į Vakarus, nėra išsiaiškinta, nes LLKS įgaliotinio užsieniui Jurgio Krikščiūno-Rimvydo į Lenkiją išneštų dokumentų sąrašo nepavyko rasti.
Didelė tikimybė, kad Laisvės kovos karžygys Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas buvo gavęs ne tik žodines A. Ramanausko-Vanago žinias apie šį svarbiausią LLKS politinį dokumentą.
Vakaruose lietuviai išeiviai gana aktyviai domėjosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), tai atsispindi ir Algirdo Juliaus Greimo iš Paryžiaus rašytame laiške Stasiui Žymantui į Stokholmą 1949 m. birželio 29 dieną.
A. J. Greimas klausia: „2. Kas tau žinoma apie Laisvės Kovų Sąjungą, pakeitusią BDPS?/ 3. Ar tau žinotina, kad siunta (labai svarbi) medžiagos iš Krašto neseniai dingo pakeliui?“
Trečiame klausime minima siunta yra J. Krikščiūno-Rimvydo į Lenkiją per „geležinę uždangą“ – SSRS sieną – atgabenti partizanų dokumentai 1949 m. balandį, kurie siunčiant į Varšuvą dingo.
Vis dėlto dalis žinių (pvz., 1948 m. trėmimų mastas, pluoštelis partizanų dainų, informacija apie LLKS susikūrimą) pasiekė Vakarus Jurgio Krikščiūno-Rimvydo dėka.
Atgal
