ISTORIJA
2024.08.01.LIETUVIAI SUPYLĖ 1500 PILIAKALNIŲ
Rimvydas Žiliukas,
Istorikas
Lietuviams antikiniais laikais nelabai buvo kada statyti didingus statinius. Pirmame tūkstantmetyje į mūsų, lietuvių ir mūsų brolių, kitų baltų genčių žemes ėmė veržtis slavai, o prieš tūkstantį metų dar ir Kryžiuočių ordinas bei Livonijos ordinas. Mes išlikome tik todėl, kad buvome neįveikiami netgi geriausiai ginkluotai pasaulio kariuomenei – kryžiuočiams. Vienas iš mūsų stiprybės įrodymų – iki šiol šiandieninės Lietuvos teritorijoje išlikę beveik tūkstantis mūsų protėvių piliakalnių. Jų skaičius vis dar didėja, nes vis dar atrandami iki tol nežinoti piliakalniai. Dar įvertinus ir šiandieninės Karaliaučiaus srities, Lenkijos, Baltrusios teritorijose išlikusius mūsų protėvių įrengtus piliakalnius, jų priskaičiuotume pusantro tūkstančio. Jau pats žodis piliakalnis sako, kad tai yra žmonių supiltas kalnas piliai stovėti. Aišku, tie piliakalniai nebuvo supilami lygioje vietoje. Aišku, kad būdavo susirandamos natūralios kalvos su stačiais šlaitais. Bet lygiai taip aišku, ir daugumos esamų piliakalnių reljefas tai patvirtina, kad būdavo mažai tokių, natūraliai iškilusių piliakalnių, kurių visi keturi šlaitai į visas keturias pasaulio šalis būtų pakankamai aukšti ir pakankamai statūs. Beveik visi būsimi piliakalniai būdavo į žemumą išsikišusios aukštumos dalis – iškyšulys, kurio trys šlaitai būdavo natūraliai aukšti ir statūs, iš žemumos pusės priešui sunkiai įveikiami. Bet iš ketvirtosios pusės reljefas buvo beveik lygus. Norint tokį kalną paversti neprieinamu iš visų keturių pusių, lietuviai privalėjo šitą lygią vietą, panaikinti. Tam reikėjo iškasti milžiniško gylio ir milžiniško pločio griovį, Tad pabandykim įsivaizduoti, kiek vien tik žemės darbų reikėjo atlikti, kad šie piliakalniai taptų neprieinami. Didžiulius žemės darbus reikėdavo atlikti, kalno viršuje įrengiant plačią aikštelę piliai, bei įrengiant kelią, kalno šlaitais spirale vedantį aukštyn į piliakalnio viršūnę. Ant piliakalnių reikėjo pastatyti dar ir pilis, o aikštelės pakraščiais – dar ir gynybinę sieną.
Merkinės piliakalnis
Ginučių piliakalnis
Lietuviai ne tik supylė pusantro tūkstančio piliakalnių, bet ant jų pasistatė dar ir pusantro tūkstančio pilių. Tą galima suprasti apžiūrėjus mums visiems gerai žinomą Vilniaus Gedimino pilies kalną. Trys jo šlaitai yra daugmaž natūralūs. Nežinančiam atrodo, kad ir ketvirtasis, rytinis šlaitas, atsisukęs į Vilnelę, irgi yra natūralus. Šiandieną rytinio jo šlaito papėdėje teka Vilnelė, pilies puolėjams sudarydavusi dar vieną, papildomą, kliūtį. Bet senovėje šios Vilnelės vagos nebuvo, o natūrali Vilnelės vaga tada juosė šiandieninį Gedimino pilies kalną ir šiandieninę Katedros aikštę iš pietų ir vakarų, tekėdama šiandieninėmis Barboros Radvilaitės, Šventaragio ir Vrublevskio gatvėmis ir įtekėdavo į Nerį ten, kur dabar stovi Karaliaus Mindaugo tiltas.
Milžiniškus žemės darbus atliko Gedimino pilies statytojai, gilindami Vilnelės vagas, kad Gedimino pilies kalnas atsidurtų saloje, iš rytų, pietų ir vakarų juosiamoje Vilnelės, o iš šiaurės – Neries. Senoji Vilnelės vaga, juosusi Gedimino pilies kalną iš pietų ir vakarų prieš porą šimtmečių buvo užpilta, tad dabar yra likusi tik viena, rytinė, Vilnelės vaga. Vilniaus Gedimino pilies kalno, o ir kiekvieno kito piliakalnio viršuje lietuviai suformavo plokščias aikšteles, kuriose stovėjo medinės pilys (vėliau imtos keisti mūrinėmis). Tik tokių milžiniškų žemės darbų dėka šios, ant Gedimino kalno stovinčios pilies joks viduramžių priešas niekada nepaėmė. Tie pusantro tūkstančio supiltų piliakalnių ir ant jų pastatytos pilys suvaidino esminį vaidmenį lietuvių tautos išlikimui. Pasirodžius priešams, ant piliakalnių stovinčių pilių viršūnėse būdavo uždegami laužai, įspėjantys apie priešų pasirodymą. Atstumai nuo vienos pilies iki kitos pilies buvo tokie, kad vienoje pilyje uždegus laužą, artimiausios pilies sargyba pastebėdavo laužo ugnį arba dūmus ir uždegdavo savo laužą. Taip pavojaus žinia per Lietuvą sklisdavo greičiau už priešo raitelius. Vyrai išslapstydavo turtą, moteris, vaikus, o patys pasirengdavo pasitikti priešą pilyse.
Lietuvoje tokių piliakalnių su ant jų stovinčiomis pilimis buvo daugiau, negu lenkų, baltarusių ir rusų teritorijose kartu sudėjus. O Lietuvos niekintojai mus, lietuvius, vaizduoja kaip miškuose gyvenusius laukinius. Prisimenu jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistą Lietuvos istorijos vadovėlį, skirtą vidurinėms mokykloms. Tame vadovėlyje Lietuvos istorijos periodui nuo seniausių laikų iki pirmojo tūkstantmečio pabaigos, tėra skirta vos keli puslapiai ir vienintelis paveikslėlis. Šiame paveikslėlyje vaizduojamas į medį kopiantis bitininkas. Visos mūsų, vienos iš seniausių Europos tautų istorijos, prasidėjusios net keli tūkstantmečiai iki Kristaus, pavaizdavimui nerasta nieko geresnio, kaip gūdžiame miške kopiantis į medį bitininkas.Jeigu lietuviai būtų buvę miškuose gyvenantys laukiniai, tai argi jie būtų galėję atlikti tokius milžiniškus žemės darbus, įrengiant pusantro tūkstančio piliakalnių? O ant jų dar reikėjo pastatyti pusantro tūkstančio pilių. Tegul jos ir nebuvo tokios, kaip Gedimino pilis Vilniuje, buvo mažesnės, iš pradžių tik medinės. Tokiems milžiniškiems darbams atlikti Lietuvoje būtinai turėjo būti išsivysčiusi visuomenė, kurioje turėjo būti visuomenės sluoksniai (valstiečiai, amatininkai, kariai, bajorai, didikai, kunigaikščiai). Turėjo būti atskirų Lietuvos žemių kunigaikštystės, vėliau susijungusios į Lietuvos Karalystę, vėliau imta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Atgal
.jpg)
.jpg)
