ISTORIJA
2024.07.04. Už pinigus ar iš kvailumo?
Rimvydas Žiliukas,Istorikas
Kokie gi mes, lietuviai, esam: geraširdžiai ar pikčiurnos? Pakantūs, ar žiaurūs? Visko dabar mes girdim. Tai suprasti galim tik pateikdami faktus, tik palyginę lietuvius su kitomis tautomis. Na tai palyginkim. Ne tik Kaukaze, bet ir Balkanuose, ir Ispanijoje, ir Italijoje, ir dar daug kur kitur atsirado tradicija aiškintis tarpusavio santykius išsitraukus peilius. Pasiskaitykime „Odisėją“, „Iliadą“, „Romeo ir Džiuljetą“, „Karmen“, „Šventąjį raštą“, pasidomėkime antikinės Graikijos papročiais, susipažinkime su tuo, ką išdarinėjo Neronas ir kiti Romos imperatoriai, kai žmonės būdavo žudomi pramogai. O Lietuvoje, kol ją valdė patys lietuviai, nieko panašaus niekada nebuvo. Beje, niekas neklijuoja italams ar kitoms tautoms užgaulių etikečių dėl, pavyzdžiui, susirinkdavusių į Romos koliziejų džiūgaujančių minių, mėgautis tuo, kaip gladiatoriai žudo vieni kitus, ar kitokių panašių siaubingų dalykų. Lietuvoje nebūdavo tokio sadistinio mėgavimosi žmogžudystėmis.
Būdavo, kad ir lietuviai nužudydavo belaisvį – kaip auką savo dievams už pergalę. Bet šie aukojimai būdavo pavieniai, o ne masiniai, kaip tai būdavo daugelyje Europos šalių. Būdavo, kad lietuviai nužudydavo atvykusį jų krikštyti misionierių. Bet nutylima, kad misionieriai juos priėmusiems Lietuvos kriviams, kunigaikščiams aiškindavo, jog lietuvių tikėjimas yra klaidatikystė, o šie ramiai išklausydavo tokias kalbas. Bet misionieriai vis įžūlėdavo. Jiems drausdavo eiti į lietuvių šventavietes, bet jie neklausydavo, vis vien ten eidavo, niekindavo lietuvių dievus, vadino juos šėtono tarnais. Tad nėra nieko keisto, kad toks jų elgesys kartais baigdavosi ir mirtimi. Bet ir tai tėra tik pavieniai atvejai, kurių negalima lyginti su Europoje vykusiomis masinėmis kitatikių žudynėmis. Štai ant Mechiko mieste stovėjusių piramidžių laiptų stovėdavo tūkstantinės belaisvių eilės. Belaisviai surištomis rankomis buvo verčiami kopti laiptais į piramidės viršų. Piramidės viršuje besidarbuojantys budeliai perskrosdavo belaisviams krūtines ir išplėšdavo jų širdis.
.jpg)
Ant Mechiko mieste stovėjusių piramidžių laiptų stovėdavo tūkstantinės belaisvių eilės
Pasiskaitykime apie Ivaną Rūstųjį ar apie Anglijos karalius, turėjusius iki dešimties žmonų, o senąsias žmonas prieš naująsias vedybas nužudydavusius. Arba prisiminkime lenkus, kurie save dorais katalikais laiko, bet, va, nukirtusius galvą vyskupui, šiam katedroje mišias belaikant. O kur dar nuodijimo „meistrai“ Bordžijos, Aleksandras Makedonietis ir jo iškrypėlė motina, kurie, bijodami pasikėsinimų, išžudė visus galimus paveldėtojus, tad po Aleksandro Makedoniečio mirties subyrėjo ir jo sukurta imperija, nes nebuvo kam jos paveldėti. Visi mokėmės mokykloje, kaip Baltramiejaus naktį vien Paryžiuje katalikai nužudė tūkstančius hugenotų. O kiek jų dar buvo nužudyta visoje Prancūzijoje?
Vokietijoje, 1618–1648 metais, vykusio Trisdešimties metų karo metu, kai vokiečiai katalikai ir vokiečiai protestantai žudė vieni kitus, buvo išnaikinta (dažniausiai pakariant) ketvirtadalis vokiečių tautos. Dar tiek pat mirė badu, kuris kilo dėl tris dešimtmečius trukusio vidinio karo. To, ką hitlerininkai išdarinėjo konclageriuose Antrojo pasaulinio karo metu, žmonija irgi neužmiršo. Beje, niekas šių aukščiau paminėtų tautų, dėl šios gėdingos jų praeities, žmogžudžių ar sadistų tautomis nevadina. Ir dėl holokausto kaltinami Hitleris bei Hitlerio tiesioginiai talkininkai – naciai, o vokiečių ir austrų tautų niekas žydšaudžiais nevadina, nors holokausto juk niekas jiems neatnešė, kadangi jis gimė pačioje Vokietijoje.
Bet Lietuvoje mes nuolatos girdime paniekinančius, visą lietuvių tautą kaltinančius žodžius „lietuviai šaudė žydus“, „lietuviai – žydšaudžiai“, nors mes, lietuviai, nebuvom nei to holokausto autoriai, nei holokausto vykdytojai. Priešingai, nei vienoje tautoje nėra tokio didelio žydų gelbėtojų procento, kaip lietuvių tautoje. Tai kas gi platina tuos šlykščius šmeižtus apie lietuvių tautą? Šis siaubingas „išradimas“ naikinti žydų tautą buvo sugalvotas ne Lietuvoje. Holokaustas buvo į mūsų žemę „importuotas“ iš hitlerinės Vokietijos. Tačiau mes nuolatos girdime, kad „holokaustas vyko Lietuvoje“ ir kad „žydus šaudė lietuviai“. Bet tai netiesa, nes holokaustas Lietuvoje nevyko, kadangi holokaustą vykdant Lietuvos valstybė neegzistavo. Iš buvusių Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybių, dalies Baltrusios ir dalies Lenkijos teritorijų Hitleris įsteigė hitlerinei Vokietijai pavaldų valstybinį darinį – Ostlando reichskomisariatą. Ostlando sostine Hitleris paskelbė Rygą, kurioje rezidavo Ostlando vadovas – reichskomisaras A. Rozenbergas. Jokių lietuvių, latvių ar estų renkamų atstovų nebuvo, nes juos skirdavo Berlynas. Ikikarinių Baltijos šalių įstatymai buvo paskelbti negaliojančiais, nes Baltijos šalys privalėjo gyventi pagal Berlyno įstatymus. Tad kaltinimas, kad Lietuvoje buvo žudomi žydai ir kad lietuviai žudė žydus yra šmeižtas, nes 1941–1944 metais, hitlerinės okupacijos metu, Lietuvos valstybė neegzistavo.
Panašiai prieš keletą metų buvo kaltinami lenkai, kai netgi Jungtinių Valstijų prezidentas pareiškė, kad „Lenkijos konclageriuose buvo žudomi žydai“. Lenkijos vadovai pareikalavo paneigti tokį pareiškimą, teigdami, kad žydai buvo žudomi ne „Lenkijos konclageriuose“, bet Lenkijos žemėje buvusiuose „hitlerinės Vokietijos konclageriuose“. Ir Jungtinių Valstijų prezidentūra oficialiai atsiprašė Lenkijos, apgailestaudami už šį netikslumą. Tad aš siūlau nepakliūti ant Lietuvai priešiškų propagandistų „kabliuko“ ir nevartoti jų sugalvoto dviprasmiškų teiginių, jog „Lietuvoje vyko holokaustas“ ir kad „lietuviai šaudė žydus“. Mums būtina reikalauti, kad kalbant apie Lietuvos žemėje vykusį holokaustą būtinai būtų nurodomas jo sumanytojas ir vykdytojas. Pavyzdžiui:
– Hitleriniai okupantai vykdė holokaustą Lietuvos žemėje.
Vakarų Europos ir Vidurio Europos valstybės Olandija, Danija, Vengrija, Rumunija ir daugelis kitų egzistavo, net ir jas okupavus Vokietijos kariuomenei. Hitleris sutiko išsaugoti šių šalių valstybingumą, paliekant joms teisę ir toliau pačioms priiminėti savo įstatymus, turėti savo išrinktus parlamentus, savo ministrus pirmininkus ir ministrus, jų karaliai ir toliau buvo pripažįstami ir jie buvo gerbiami. Šios šalys turėjo savo policiją ir netgi savo kariuomenę. Savo ruožtu, tos Vokietijos okupuotos valstybės įsipareigojo tol, kol vyks karo veiksmai, leisti Hitlerio karinėms pajėgoms netrukdomai važinėti po jų teritorijas, naudotis jų keliais, geležinkeliais, jūrų uostais, oro uostais.
Reikia paminėti tai, kad Vidurio ir Vakarų Europos šalių gyventojai nebuvo šaudomi už bandymus slėpti žydus, taip juos mėginant išgelbėti nuo holokausto. O lenkai, lietuviai, latviai, estai, baltrusiai ir ukrainiečiai už bandymus slėpti žydus būdavo sušaudomi. Izraelio valstybė jau septynis dešimtmečius skaičiuoja žydus gelbėjusiųjų skaičių, suteikdama jiems garbingą „Pasaulio teisuolio“ vardą. Bet Lietuvoje „Pasaulio teisuoliai“ pradėti skaičiuoti tik po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai žmonės jau išdrįso susirašinėti su Izraelio įstaigomis. Deja, tada didžioji dauguma lietuvių ar žydų, galinčių paliudyti žydų gelbėjimo faktą, jau buvo mirę. Nepaisant to, o taip pat nepaisant milžiniškos žydų gelbėtojams grėsusios grėsmės – sušaudymo, Izraelio Jad Vašemas daugiausiai žydų gelbėtojų (skaičiuojant proporcingai valstybės gyventojų skaičiui), priskaičiavo lietuvių. Ir Izraelyje dar vis atsiranda išgelbėtųjų senukų žydų, o Lietuvoje, kad ir labai pavėluotai, dar vis atrandama žydus gelbėjusių senukų lietuvių. Todėl atotrūkis tarp pirmoje vietoje esančios Lietuvos ir antroje vietoje esančios Olandijos vis dar tebedidėja.
Galima paminėti, kaip Europoje ant inkvizicijos laužų buvo sudeginta ar kitaip nukankinta šimtai tūkstančių žmonių. Beje, tada „civilizuotoji“ Europa mums priekaištavo, kad mes esame atsilikę, nes per keletą šimtmečių Lietuvoje buvo sudeginta vos šimtas su trupučiu eretikų. Na, o apie mongolų, turkų ar kitų rytų kaimynų „geraširdiškumą“ turbūt ir šnekėti neverta. Štai Derbente ekskursijos metu teko išgirsti pasakojimą apie Derbento chaną, kuris supykęs įsakė visiems vyriškos lyties pavaldiniams, net seneliams ir vaikams, išlupti po vieną akį. Ir atnešė chanui milžinišką dubenį, prikrautą prilupinėtų akių. Sakysite, kad tai buvo seniai? Tuomet grįžkime į mūsų laikus. Štai serbai ir chorvatai žudė vieni kitus, o po to susivienijo ir drauge ėmė žudyti bosnius. Dabar ten vis atkasamos civilių žmonių, moterų ir vaikų, kapavietės. Panašiai vyko ir Albanijos–Juodkalnijos konflikte. O Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kol jas valdė jie patys, nieko panašaus niekada nebuvo.
Lenino ir Stalino vadovaujami „geraširdžiai“ rusai nužudė dešimtis milijonų žmonių. Kultūrinės revoliucijos metu maoistų vadovaujami kinai irgi nukankino dešimtis milijonų savo tautiečių. „Geraširdžiai“ turkai nužudė 2 milijonus armėnų. Dar galima prisiminti, kaip anglai, ispanai ir portugalai „padėjo“ pasitraukti iš gyvenimo milijonams Amerikos indėnų, Australijos čiabuviams... Centrinėje bei Pietų Amerikoje gyvi liko tik tie indėnai, kurie nuo „civilizacijos nešėjų“ ispanų bei portugalų sugebėjo pasislėpti neįžengiamuose kalnuose ar džiunglėse. O Lietuvos valstybėje, kol ją valdė patys lietuviai, taikiai sugyveno įvairių tautybių bei įvairių tikybų žmonės. Lietuvos žemėje stovėjo bažnyčios ir cerkvės, sinagogos ir kirchės, mečetės ir kenesės, ir niekam neatėjo į galvą jas griauti. Dar ir dabar ukrainiečiai gražiai atsiliepia apie lietuvius:
– Kad visi okupantai būtų tokie, kaip lietuviai!
O kodėl apie lenkus jie taip nekalba, gali paaiškinti tie, kurie dar nepamiršo Pilsudskio ir Želigovskio laikų, kai galėjai būti sumuštas ar įkalintas už tai, kad bažnyčioje nori melstis lietuviškai, ar kad nori leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. O anais laikais buvo ir taip, kad lietuvis kunigas pagrobiamas, o po kelių dienų randamas jo lavonas. Lietuvos niekintojai mėgsta prikišti, kad abu kartus krikštijant Lietuvą buvo nužudyti Mindaugas ir Kęstutis su keliasdešimčia savo šalininkų, tačiau nutyli, kad Europos valstybėse religinių kovų metu žūdavo tūkstančiai ir net milijonai žmonių. Jie kala žmonėms į galvas, kad buvo nužudyti du krikščionių misionieriai, atvykę į baltų šalis krikštyti pagonių. Tačiau lietuvių juodintojai nutyli, kad baltai pagarbiai atsiliepdavo apie krikščionių dievus, o misionieriai – pagonių dievus ir jų religiją niekino, lietuvius pagonis viešai įžeidinėjo.
O juk tiek gražių dalykų slypi mūsų lietuvių (dar vadintų ir baltais arba aisčiais) senojoje istorijoje, trukusioje kelis tūkstančius metų iki antrojo tūkstantmečio pradžios, kai lietuvius, prūsus, kuršius, lyvius pradėjo puldinėti grobikiški Kryžiuočių ir Livonijos ordinai. Juk to meto Europoje nebuvo pagarbos žmogui, joje vyravo vergija. Tik po kelių tūkstantmečių vergija ėmė nykti, bet ją pakeitusi baudžiava baudžiauninkų irgi nelaikė žmonėmis. O kelis tūkstančius metų trukusioje savitoje Lietuvos istorijoje (iki Kryžiuočių ir Livonijos ordinų atsikraustymo į baltų žemes) nebuvo ne tik vergijos, bet net ir baudžiavos. Mūsų žemėje moterys ir vyrai buvo lygiateisiai, buvo gerbiamos visos religijos, visos tautos. Drįstu teigti, jog ne graikai yra demokratijos pradininkai. Mūsų protėviai, lietuviai, keliais tūkstantmečiais anksčiau jau gyveno pagal demokratijos principus.
Kelis tūkstantmečius siekiančius lietuviškos demokratijos principus, išdėstytus „Lietuvos statute“, lietuviai iš pradžių atnešė į Lenkiją, o dar vėliau ir į likusias Europos valstybes. Remdamiesi „Lietuvos statutu“ lietuviai ir lenkai bendroje Abiejų Tautų Respublikoje plėtojo demokratiją. O Europoje tais laikais vykdavo skerdynės tautiniu ir religiniu pagrindu, kuriose būdavo nužudoma milijonai vyrų ir moterų, vaikų ir senelių. Tik praėjus dar trims šimtmečiams Europos valstybės atsisakė absoliutinių monarchijų ir pradėjo kurti respublikas. Savąsias konstitucijas jos ėmė rašyti remdamosios „Lietuvos statutu“. 1795 metais šiuo demokratijos keliu pasuko Prancūzija, o po jos tuo keliu pasuko ir kitos Europos valstybės. Taigi, lietuviai atnešė europiečiams pagarbą žmogaus teisėms, demokratiją, vyrų ir moterų lygybę, pagarbą kitatikiams, kitakalbiams, kitaminčiams. Suartėję su europiečiais, mes iš europiečių gavom žinių apie mokslo bei technologijų pasiekimus. Bet europiečiai mums diegė ir savo kraugeriškos civilizacijos elementus: baudžiavą, neapykantą kitatikiams, kitaminčiams ir kitataučiams, masines jų skerdynes, panieką moterims.
Čia aš paminėjau tik dalį gražių dalykų apie Lietuvą ir lietuvius, kuriuos galima ir reikia pasakoti mokiniams bei jų tėveliams. Bet Lietuvos radijas ir televizija tokių gražių dalykų apie lietuvius neakcentuoja. Purvasklaidininkai mėgina prikelti iš nebūties kažkada vartotas lenkų, vokiečių ir rusų teorijas, kad lietuviai, esą, buvo iš kaimynų apiplėšinėjimų gyvenanti galvažudžių tauta, todėl tokių galvažudžių naikinimas – nebuvo nuodėmė. Bet iš tikrųjų, lenkai ir rusai pirmi ėmė puldinėti ir plėšti baltus, nes 3 tūkstančius metų prieš Kristų baltai dar gyveno ten, kur šiandien stovi Varšuva, Kijevas, Maskva, Peterburgas. Buvo laikai, kai baltų gyvenamas Baltijos pakrantes siaubė vikingai, kol kuršiai ėmė atsakyti tuo pačiu ir, galiausiai, kuršiai tapo Baltijos jūros šeimininkais. Tai ko gi čia piktintis? Juk ir patarlė sako „kaip šauksi, taip atsilieps!“ O jau pirmojo ir antrojo tūkstantmečio sandūroje baltus pradėjo puldinėti vokiški Livonijos ir Kryžiuočių ordinai.
Kad baltai nerengė karo žygių į kaimynų žemes patvirtina dar ir tai, kad tais Senosios Europos laikais, 3 tūkstančiai metų prieš Kristų ir dar pora tūkstantmečių vėliau, baltai dar neturėjo valstybių. Valstybes jie ėmė kurti paskutiniai Rytų Europoje, tik pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus. Priežastis lietuviams kurti savo valstybes visada būdavo ta pati: siekimas apsiginti nuo iš kažkur atkeliavusių naujų kaimynų, siekiančių savo valstybes dar išplėsti, prisijungiant baltų žemes. O apsiginti nuo besiveržiančių naujų kaimynų lietuviai tegalėjo tik įkūrę savo valstybę, nes tik įkūrus savo valstybę galima buvo likti neužkariautiems svetimųjų. Tad visai juokingai skamba kaltinimai apie baltų, kurie neturėjo savo valstybių, rengiamus antpuolius prieš slavų valstybes. Juk prieš 3 tūkstančius metų prieš Kristų begaliniuose Rytų Europos miškuose tegyveno tik koks vienas ar du žmonės viename kvadratiniame kilometre. Tai kiek gi tuose „antpuoliuose“ prieš slavų valstybes galėjo dalyvauti tų lietuviškų kaimų karių: 10, 20, o gal net 50?
Visi istorikai sutinka, jog Lietuvos valstybė negalėjo pradėti puldinėti rusų, lenkų ar vokiečių valstybių dėl to, kad Lietuvos valstybės nebuvo. Aišku, kažkokie pavieniai kaimai, dėl kažko susipykę, galėjo tarpusavio santykius pradėti aiškintis kuokomis, bet tokius veiksmus vadinti karais būtų nerimta. Taigi, labai nerimtai skamba agresorių bandymai pateisinti savo agresiją tuo, kad jie, esą, gynėsi nuo „agresorių“ baltų. Juokingai skamba pasiteisinimai Kryžiuočių ordino ar Livonijos ordino metraštininkų, kurie atsikraustė į prūsų ir lyvių žemes, ten gyvenančius prūsus ir lyvius paversdami savo baudžiauninkais.
Pavergę prūsus ir lyvius užkariautojai, priversdavo pavergtąsias tautas eiti kartu su savo pavergėjais puldinėti sekančias savo aukas žemaičius, aukštaičius. Taip visi užkariautojai elgdavosi ir Antrajame pasauliniame kare, ir carų laikais, ir prieš tūkstančius metų. Juk efektyviausias būdas sukiršinti broliškas tautas buvo: tegul tie broliai grumiasi tarpusavyje. Tiesa, agresoriams ne visada tai pavykdavo. Žinomas ne vienas atvejis, kai pavergtosios baltų gentys mūšio metu perbėgdavo į lietuvių pusę, taip nulemdamos kryžiuočių ar livoniečių ordinų pralaimėjimą. Bet pavergėjų metraštininkai apie tai rašyti nelinkę, savo karinius susidūrimus su baltais aiškindami baltų agresyvumu. O juk vien pažiūrėjus į žemėlapius, rodančius, kaip augo tos kryžiuočių ir livoniečių ordinų teritorijos prūsų ir lyvių žemių sąskaita, yra aišku, kas šiame konflikte yra agresorius, o kas auka.
Ir jau visai liūdna, kai panašius paistalus, paremtus tokiais istoriniais rašytiniais šaltiniais, girdi mūsų pačių Lietuvos televizijoje. Jei jau lietuvis negali pasitikėti savo pačių valstybine televizija, tai kuo tada tikėti lietuviui? Štai 2020 m. birželio 22 d. Lietuvos televizijos laidoje „Nacionalinė ekspedicija“ Edmundas Jakilaitis pasakė:
- Lietuviai buvo agresyvūs, gerai organizuoti, pikti šių kraštų plėšikai ir turto grobėjai. Lietuvių kariai ir, apskritai, lietuviai yra apibūdinami kaip ypač vikrūs ir patys žiauriausi iš visų tautų aplinkui. Taip apie lietuvius XIII amžiaus pradžioje (dar iki Mindaugo) kalba Livonijos kronika. Galima aiškiai suvokti, kad lietuviai šiuose kraštuose dominavo. Mes labai mėgstam romantizuoti tą priešmindauginį laikotarpį. Kunigaikščiai kovojo už tėvynės laisvę, ar ten už teisę tautai spręsti savo likimą... Jokių čia laisvių, ir jokių čia teisių. Tuo metu buvo barbariška valstybė, kuri didžia dalim gyveno iš karo meno.
Keista klausyti iš tokio patyrusio televizijos komentatoriaus lūpų sklindančius tokius nusišnekėjimus. Jis remiasi mūsų žemių grobikų rašytais Livonijos kronikos žodžiais. Juk tiek Livonijos ordino, tiek ir Kryžiuočių ordino tikslas buvo užkariauti pagonių žemes ir įkurti jose savo valstybes, kuriose jie bus šeimininkai, o pagonys (lietuviai, kuršiai, latgaliai, lyviai) bus jų valdomi baudžiauninkai. Nejaugi toks išsilavinęs žmogus Edmundas Jakilaitis tiki pavergėjų metraštininkų skundais, kad „blogiečiai“ lietuviai juos skriaudžia, puldinėja lyvių žemes. Bet juk tos žemės jau nebepriklausė lyviams, nes jų šeimininkais jau buvo Livonijos ordino žmonės. O tūkstančius metų čia buvę šių žemių šeimininkais lyviai buvo verčiami livoniečių baudžiauninkais. Tai patvirtina ir tai, kad kai lietuviai puldinėjo lyvių ar prūsų žemes, lyviai ar prūsai prisijungdavo prie „užpuolikų“ lietuvių, atsukdami savo kalavijus prieš savo pavergėjus – kalavijuočius ar kryžiuočius.
Tad tikėti Livonijos ordino vokiečių metraštininkų rašiniais, kurie dabar jau yra šių žemių dvarininkai ir lyvių pavergėjai, yra tas pats, kaip tikėti rašliavomis apie tai, kaip Stalinas atnešė laimę ir laisvę buržujų pavergtiems lietuviams, o lietuviškieji „buržuaziniai nacionalistai“, susibūrę miškuose į „banditų“ gaujas, žudydavo Lietuvos kaimiečius. Jeigu būtų sudarytas žiauriausių, sadistiškiausių, nepakančiausių tautų sąrašas, tai mes, lietuviai, drauge su latviais, estais, suomiais, švedais ar danais šiame sąraše užimtume garbingas vietas greta kitų padoriausių pasaulio tautų. Bet kodėl, prasilenkiant su istorine tiesa, atkakliai kuriamas išgamos lietuvio įvaizdis? Pikta, bet galima suprasti, kai tai daro mūsų priešai. Tačiau kai savo tautą, savoje lietuviškoje valstybinėje televizijoje niekina savi, lietuviai, tai jau ne tik pikta, bet ir šlykštu. Taip ir knieti tokio paklausti:
– Žmogau, ar tu tai darai už pinigus, ar iš kvailumo?
Atgal
