ISTORIJA
2024.06.19. Lietuvių karo žygiai į Lenkiją Mindaugo laikais
Dr. Tomas Baranauskas
Mazovija ir Haličas-Volynė prieš Sūduvą 1248 m.
Nors Konradui Mazoviečiui kovose dėl Krokuvos talkino ne tik lietuviai, bet ir sūduviai-jotvingiai, prieš savo mirtį jis planavo bendrą žygį su Danieliumi ir Vasilka Romanovičiais būtent prieš sūduvius. Tačiau 1245–1246 m. žiemą planuotas jo ir Vasilkos Romanovičiaus bendras žygis buvo atšauktas dėl didelių šalčių.
Ir iš tiesų 1246 m. kovose Konradas, regis, rėmėsi tik lietuviais, bet ne sūduviais. Kas atsitiko Konrado, sūduvių-jotvingių ir Lietuvos santykiuose, lieka neaišku.
Tačiau po Konrado mirties (1247 m.) žygio prieš sūduvius organizavimo idėją perėmė jo sūnus Ziemovitas I. Žygis, kuriame dalyvavo ir Haličo-Volynės kunigaikščiai, įvyko 1248 m. rudenį. Ta proga popiežiaus legatas ir kryžiuočių nepripažintas Prūsijos ir Livonijos vyskupas Albertas Sverberis net nominavo dominikoną Henriką Jotvos (Sūduvos) vyskupu. Didelė Mazovijos ir Volynės kariuomenė sudavė sūduviams stiprų smūgį – šie pralaimėjo du mūšius.
Sunku pasakyti, ar tai reiškia, kad Sūduva tokiu būdu buvo iš Lietuvos įtakos sferos perimta į Mazovijos ir Haličo-Volynės įtakos sferą, bet netrukus, 1249 m. pradžioje, Lietuvoje kilus vidaus karui, sūduviai be didesnio vargo prisijungė prie antimindauginės koalicijos.
Mazovija – antimindauginės koalicijos dalis
Vidaus karas Lietuvoje prasidėjo tuomet, kai Mindaugas pasiuntė link Smolensko kariauti savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą ir jų dėdę Vykintą, o šiems nesusitvarkius su pavesta užduotimi, nusprendė juos nužudyti. Bent jau šie, pasakodami tokią istoriją, rado prieglobstį Volynėje, Danieliaus Romanovičiaus dvare. Pastarasis ne tik sudarė sąjungą prieš Mindaugą su pabėgusiais kunigaikščiais, bet ir įtraukė į ją Mazovijos kunigaikštį Ziemovitą I.
Vykintui grįžus į Lietuvą burti sąjungininkų, sūduviai-jotvingiai ir pusė žemaičių taip pat parėmė šią koaliciją, prie kurios galiausiai prisijungė ir Rygos vyskupas Mikalojus bei Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Andrius fon Štirlandas. Kaip matome, sūduviai prie šios koalicijos prisijungė greitai ir visi, skirtingai nuo žemaičių, kurių prisijungė tik pusė, nepaisant žemaičių kunigaikščio Vykinto agitacijos. Galbūt tam turėjo įtakos 1248 m. žygio pasekmės, dėl kurių sūduviai jau buvo patekę į tam tikrą priklausomybę nuo Volynės ir Mazovijos.
1252 m. Mindaugas, perviliojęs į savo pusę Livonijos magistrą Andrių, išvijęs savo priešus iš Žemaitijos, „daugybe sidabro“ patraukė į savo pusę ir sūduvius. Stekinto tuo metu valdoma Sūduva tapo Lietuvos vasale.
Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas I. Medžio raižinys pagal Jano Mateikos piešinį
Boleslovas Drovusis. Dail. Janas Mateika
Treniota. Dail. Artūras Slapšys
Ziemovito I 1262 m. antspaudas
Istorinis Mazovijos padalijimas XIII–XVIII a. Wikipedia.org pav.
1253 m., išvijęs paskutinius savo priešus ir stabilizavęs padėtį Lietuvoje, Mindaugas ėmė ruoštis karūnacijai, kuri įvyko 1253 m. birželio mėnesį. Tuo metu buvo sutarta ir dėl pirmojo Lietuvos vyskupo Kristijono išrinkimo – jį popiežius Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 21 d.
Netrukus po to sūduviai ir lietuviai smogė antimindauginės koalicijos dalyvio Mazovijos kunigaikščio Ziemovito I valdoms. Didžiosios Lenkijos kronika, kalbėdama apie 1253 m. balandžio – liepos mėnesiais Lenkijai daug žalos padariusias liūtis, pažymi, kad tuo metu Viznos žemė dar buvo nuniokota ir dėl pagonių antpuolio. Jonas Dlugošas patikslina, kad tie pagonys buvę lietuviai. Turint galvoje, kad Vizna – Mazovijos vartai į Sūduvą, o sūduviai jau buvo perėję į Mindaugo pusę, labai tikėtina, kad 1253 m. vasaros antpuolį surengė bendromis jėgomis sūduviai ir lietuviai. Bet net jei tai būtų vienų sūduvių išpuolis, tai buvo jų, kaip Mindaugo valdinių, veiksmai prieš antimindauginės koalicijos kontroliuojamą teritoriją.
Ziemovito Mazoviečio atsakymas į šį antpuolį buvo antimindauginės koalicijos remiamo Lietuvos vyskupo įšventinimas Mazovijos teritorijoje, Kozlove (dab. Kozłów Biskupi, prie Sochačevo). Tai turėjo įvykti pačioje 1253 m. pabaigoje, nes tuo pačiu Gniezno arkivyskupas Pelka įšventino ir Poznanės vyskupą Petrą, kuris dar 1253 m. lapkričio 1 d. minimas tik kaip elektas. Šis tariamas „pirmasis Lietuvos vyskupas“ niekada nebuvo pripažintas Mindaugo ir neįžengė į savo vyskupystę, o 1255 m. ir visai atsisakė Lietuvos vyskupo pareigų (popiežius Aleksandras IV patvirtino tai 1255 m. kovo 1 d., palikdamas Vitui tik titulą).
1253 m. pabaigoje Sūduva sulaukė ir Haličo-Volynės kariuomenės keršto žygio, matyt, suderinto su minėto vyskupo Vito paskyrimu. Stekintas žuvo mūšyje, nukautas paties Danieliaus sūnaus Levo (jo vardu pavadintas Lvovo miestas Ukrainoje).
1254 m. Mindaugo karas su paskutiniais antimindauginės koalicijos nariais, Volynės ir Mazovijos kunigaikščiais, užsibaigė taikos sutartimi su Haliču-Volyne. Mindaugas vardan taikos ryžosi tam tikroms nuolaidoms. Danieliaus sūnui Romanui jis perdavė valdyti Naugarduką (vasalo teisėmis), ir galbūt atsisakė pretenzijų ir į Sūduvą ar jos dalį ar rado kokį nors sprendimą dėl kondominiumo, panašiai kaip Naugarduko atveju.
1255–1256 m. Danielius trečią kartą žygiavo į Sūduvą, sumušė mūšyje sūduvių-jotvingių kariuomenę, nusiaubė kraštą ir privertė sūduvių-jotvingių kunigaikštį Jundilą įsipareigoti mokėti jam duoklę. Tai nebuvo laikoma taikos sutarties su Mindaugu pažeidimu.
Lietuvių žygis į Liubliną 1255 m. – kova prieš tamplierius?
Jono Dlugošo kronikoje fiksuojama žinia, kad pats Mindaugas 1255 m. sudegino Liublino miestą, nusiaubė jo apylinkes ir išsivedė iš jų daug belaisvių.
Istorikai yra reiškę abejonių dėl šios žinios, o labiausia dėl Mindaugo ar jam pavaldžių lietuvių dalyvavimo. Bandyta aiškinti, kad tai galėjęs būti kokių nors Mindaugo valdžios nepripažinusių lietuvių darbas. Tačiau, sekant šaltinio tekstu, Mindaugo valdžią Liubliną puolusiems lietuviams nėra pagrindo neigti, nes vargu ar pakankamu argumentu galėtume laikyti paprasčiausią pareiškimą „o aš netikiu“.
Liublinas tuo metu buvo Krokuvos ir Sandomiero kunigaikščio Boleslovo Droviojo valdžioje. Pastarasis tuo metu buvo ėmęsis aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą. Tuo tikslu jis užmezgė ryšius su Tamplierių ordinu, jam aktyviai talkino ir pranciškonas Baltramiejus Prahiškis, ėmęsis organizuoti nuo Vokiečių ordino nepriklausomą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir sūduvius.
Jau 1254 m. kalbėta apie poreikį arčiau Lietuvos įkurti Lukovo vyskupystę, kurios vyskupu taikėsi tapti tas pats Baltramiejus. 1255 m. rugpjūčio 6 d. kryžiaus žygio skelbimui Lenkijoje, Čekijoje ir Austrijoje Baltramiejus Prahiškis gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą. Tuo buvo siekiama užbėgti už akių Vokiečių ordinui ir užgrobti dalį Lietuvos žemių Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Droviojo naudai.
Tokiomis aplinkybėmis Mindaugo smūgis Boleslovo Droviojo valdoms – visai suprantamas. Tiesa, jis dar nesulaikė Baltramiejaus Prahiškio planų, kuriems kelią užkirto tik kryžiuočiai.
1257 m. vasario 1 d. popiežius, atsižvelgdamas į Boleslovo Droviojo ir Tamplierių ordino Vokietijos magistro prašymą, pavedė organizuoti Lukovo vyskupystę ir jos vyskupu paskirti Baltramiejų Prahiškį. Popiežiaus bulėje teigiama, kad Lukovo pilis, kuri „yra lietuvių ir kitų netikinčiųjų kaimynystėje“, Boleslovo Droviojo yra atiduota Tamplierių ordinui.
Tačiau Vokiečių ordinui 1257 m. rugpjūčio 8 d. pavyko pasiekti, kad popiežius Aleksandras IV Baltramiejaus Prahiškio organizuojamą kryžiaus žygį uždraustų, net jei jis būtų skelbiamas „remiantis kokiais nors raštais, išsirūpintais ar ateityje išsirūpinsimais iš apaštalų sosto ar iš jo legatų“. Netrukus po to ir tamplieriai, matyt, paliko Lukovą.
1262 m. lietuvių žygis į Mazoviją
Paskutinis Mindaugo laikų Lietuvos žygis į Lenkiją buvo Treniotos sutelktos ir vadovaujamos didžiulės kariuomenės įsiveržimas į Mazoviją 1262 m. birželį.
Tai įvyko po Mindaugo atsimetimo nuo krikščionybės ir sąjungos su Vokiečių ordinu, kurio išreikalavo žemaičiai, pasiekę ne vieną įspūdingą pergalę, įskaitant 1260 m. liepos 13 d. įvykusį Durbės mūšį. 1261 m. II pusėje jie kartu su įtakingu Mindaugo seserėnu Treniota privertė Mindaugą prisijungti prie žemaičių kovos. Tačiau iškart po to įvykdytas Mindaugo ir Treniotos žygis į Livoniją, prieš Vendeno (Cėsių) pilį, nebuvo sėkmingas. Dėl to Treniota neteko aktyvios Mindaugo paramos, nors ir liko pajėgus toliau vadovauti Lietuvos kovai prieš kryžiuočius.
Šiame kontekste Treniota ir ėmėsi organizuoti 1262 m. žygį į Mazoviją ir Prūsijos kryžiuočių valdas. Kaip rašo Prūsijos kronikininkas Petras Dusburgietis, Treniota subūrė iki 30 tūkstančių vyrų. Šią didžiulę kariuomenę jis padalijo į tris dalis, kurių vieną pasiuntė į Mazoviją, o kitas dvi – atitinkamai į Prūsijos kryžiuočių valdomas Pamedės ir Kulmo žemes (Kulmo žemėje lietuviams pavyko paimti ir sugriauti Birgelavos pilį).
Daugelis lenkų analų ir Haličo-Volynės metraštis tuo tarpu kalba apie Mazoviją puolusios kariuomenės dalies pasiekimus. Plačiausiai juos aprašiusi Didžiosios Lenkijos kronika sudvejino žygį, aprašydama jį ties 1260 ir 1262 m. (Jonas Dlugošas vėliau net sutrejino – aprašė jį ties 1258, 1260 ir 1262 m.). Šitą painiavą istorikams nebuvo lengva atpainioti, bet galiausiai išryškėjo vieno, labai didelio ir reikšmingo, žygio vaizdas.
Didžiosios Lenkijos kronikai taip pat žinoma, kad Mindaugas šiam žygiui surinko iki 30 tūkstančių karių. Jie nusiaubė Plocką ir kitus Plocko žemės miestus, o taip pat jis puolė Prūsiją (tiek papasakota 1260 m. datuotoje žinutėje). 1262 m. birželio 22 d. rusėnų ir lietuvių kariuomenė Mazovijoje nusiaubė Čersko žemę ir Ujazdove (prie Varšuvos, dabar – Varšuvos dalis) aptiko kunigaikštį Ziemovitą I su jo sūnumi Konradu. Švarnas (Mindaugo žentas) „minėtam sučiuptam kunigaikščiui Ziemovitui savo ranka nukirto galvą, o jo sūnų Konradą išsivedė į nelaisvę“. Tuo tarpu kitas šaltinis, „Krokuvos vyskupų katalogai“, pateikia visai kitokią Ziemovito mirties versiją: „1262 metais Ujazdove lietuvių išdavikiškai nužudomas Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas; tai padarė jo artimiausias raštininkas, vardu Gostekas, papirktas už pinigus“.
Ziemovito Mazoviečio mirtį Ujazdove liudija daugelis šaltinių, o kai kurie dar prideda, kad jo kūnas buvo sudegintas. Tuo tarpu Konradas, J. Dlugošo teigimu, dar tais pačiais metais buvo išpirktas už pinigus.
Jonas Dlugošas taip pat rašo, kad mazoviečiai bandė atsikeršyti rusėnams ir lietuviams: prie Dlugosiodlo kaimo (netoli Drohičino) rugpjūčio 5 d. puolė juos ir stojo į mūšį, kuriame vis dėlto patys patyrė dar vieną pralaimėjimą (apie šį mūšį panašiai kalba ir Didžiosios Lenkijos kronika, bet sako, kad jis neva buvęs su „prūsais“). Galima manyti (priešingai Dlugošo interpretacijai), kad tai buvo baigiamasis Mazovijos niokojimo veiksmas, kuomet lenkai bandė pastoti kelią iš Mazovijos jau grįžtantiems namo lietuviams.
Lenkų istoriografijoje galima užtikti hipotezę, kad to žygio metu lietuviai neva pagrobę meniškai apkaustytas Plocko katedros duris, dabar esančias Naugarde. Ši versija savo laiku darė didelį įspūdį rašytojui Kaziui Almenui, kuris su nuostaba svarstė, kokiu būdu lietuviai gabenosi namo tokį didelį ir sunkų krovinį... Tačiau minėta hipotezė yra labai spekuliatyvi ir neturi pagrindo šaltiniuose. Bet kuriuo atveju, šios durys, net jei tikrai būtų pagrobtos to žygio metu, galėjo būti nesunkiai pergabentos, nes jos susideda iš atskirų vario plokščių, kurios gali būti išardytos.
Apibendrinant Mindaugo laikų lietuvių žygius į Lenkiją, galima sakyti, kad Lenkija nubuvo svarbi tų žygių kryptis. Kartais lietuviai čia vyko tiesiog kaip samdiniai ar paprašyti Haličo-Volynės kunigaikščių. Kartais tokius žygius provokavo didesnį pavojų keliantys ir atsako reikalaujantys priešiški Lenkijos kunigaikščių veiksmai.
Tuo, beje, paaiškinamas ir didžiausias 1262 m. žygis į Mazoviją: jis buvo nukreiptas prieš Ziemovitą I, kaip kryžiuočių rėmėją, ir buvo didesnio žygio, nukreipto visų pirma prieš Prūsijos kryžiuočių valdas, dalis. Lenkija netraukė lietuvių ar Mindaugo dėmesio kaip savaime patrauklus grobimo ar užkariavimų objektas.
Atgal
