ISTORIJA
2024.06.12.Lietuvių karo žygiai į Lenkiją Mindaugo laikais
.jpg)
Dr. Tomas Baranauskas
Mindaugo laikais ir vėliau pagrindinės Lietuvos užsienio politikos, diplomatinės veiklos ir karinės ekspansijos kryptys buvo Vokiečių ordino valdos, o per jas – santykiai su Vakarų Europos šalimis ir Romos popiežiumi, o taip pat Rusios žemės. Abiem šiomis kryptimis Mindaugas savo valdymo pradžioje bandė plėsti savo valdas, nors vėliau kaip perspektyvi Lietuvos valstybės teritorinės plėtros kryptis liko tik Rusia. Vokiečių ordinas užkirto kelią Lietuvai plėstis į baltų žemes ir sujungti jas į vieną valstybę.
Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys
Tačiau stebėdami Mindaugo laikų Lietuvos karinę veiklą mes galime pastebėti ir dar vieną lietuvių karo žygių kryptį – tuo metu susiskaldžiusios Lenkijos žemes. Jokių teritorinių laimėjimų Lietuva čia nepasiekė, o gal ir nesiekė. Tad kyla klausimas – koks buvo šių žygių tikslas?
1219 metai
Mindaugas, kaip žinia, pirmą kartą paminėtas 1219 m. Lietuvos ir Volynės kunigaikščių taikos sutartyje, kaip vienas iš jaunesnių kunigaikščių, buvusių šalia vyriausiojo Živinbuto. Volynę atstovavo broliai Danielius ir Vasilkas Romanovičiai ir jų motina, kunigaikštienė Romanova, kurios vardas nežinomas, gal Ona ar Marija, kaip spėlioja istorikai.
1205 m., būdami atitinkamai 4 ir 2 metų amžiaus, Danielius ir Vasilkas neteko tėvo Romano, Haličo-Volynės kunigaikščio, kuris žuvo Zavichosto mūšyje Lenkijoje, besikaudamas su Krokuvos kunigaikščiu Lešeku Baltuoju ir jo broliu Konradu Mazoviečiu. Nepaisydami Rusioje galiojančios senjoratinės paveldėjimo tvarkos, neleidusios sosto paveldėti mažamečiams vaikams, Haličo bajorai prisiekė mažamečiui Danieliui, o jo motina tapo regente. Pastaroji, matydama besitelkiančius priešus, skubiai su sūnumis pasidavė Vengrijos karaliaus Andriaus II globai, kuris ta proga savo titulą papildė Haličo ir Vladimiro žemėmis („...Galiciae, Lodomeriaeque rex“), o šio titulo neatsisakė ir vėlesni Vengrijos karaliai, nors realiai ir nevaldę šių žemių. Andrius II padėjo apginti Haličą nuo Smolensko ir Kijevo kunigaikščio Riuriko Rostislavičiaus ir Černigovo Olegovičių koalicijos antpuolio.
Greitai vis dėlto Romano našlė su sūnumis turėjo palikti Haličo-Volynės kunigaikštystę: 1206 m. – Haličą, o 1207 m. pradžioje – ir Volynės Vladimirą, į kurį kėsinosi ir Krokuvos kunigaikštis Lešekas Baltasis. Pastarasis galiausiai susitarė su karaliumi Andriumi II: Volynė ir kunigaikštienė Romanova su sūnumi Vasilku liko Lešeko globoje, o Danielius iškeliavo į Andriaus II dvarą ir buvo auklėjamas su jo sūnumis. Romanova su Vasilku 1208 m. iš Lešeko gavo valdyti iš pradžių Brestą, o paskui, atidavę pastarąjį tiesioginei Lešeko valdžiai, gavo svarbesnę Belzo kunigaikštystę, bet ir jos galiausiai neteko. Į daugelį kunigaikštysčių suskilusiose Haličo ir Volynės žemėse vyko įvairių Rusios kunigaikščių kovos dėl valdžios, kurias savo įtakos sferose kartais sėkmingiau, kartais – nesėkmingai bandė reguliuoti atitinkamai Andrius II ir Lešekas Baltasis.
Konradas Mazovietis. Dail. Janas Mateika, 1890–1892 m.
Šių kovų sūkuryje, apie 1209–1210 m., didelė jotvingių (sūduvių) ir lietuvių kariuomenė niokojo Volynės Vladimiro žemę: Turijską, Kumovą (prie Chelmo), Uchanes ir Čermną (Červenę). Kai kurie istorikai šį žygį laiko ir pirmuoju lietuvių kariniu susidūrimu su Lenkija, kadangi Volynės reikalus tuo metu tvarkė Lešekas Baltasis, tačiau apie kokį nors tiesioginį lietuvių susidūrimą su lenkais žinių nėra. Tiesa, jeigu tikėsime Jono Dlugošo užuomina (ties 1211 m.), lietuviai apie tą laiką talkindavo rusėnų kunigaikščių karo žygiams į Lenkiją, bet šia bendra žinia nežinia, ar galima pasitikėti.
Andrius II Haliče 1211–1212 m. vėl buvo pasodinęs savo globojamą Danielių Romanovčių, bet jis ir jo motina ilgai neišsilaikė šiame soste, į kurį daugelis pretendentų tiesė savo rankas. Tuomet Andrius II bandė čia pasodinti mažametį savo sūnų Kolomaną (1214–1219), bet irgi be didesnės sėkmės. Tik 1215 m. Danieliui ir Vasilkai Romanovičiams bei jų motinai pavyko tvirčiau įsitvirtinti Volynės Vladimire. Čia jie netrukus užmezgė santykius su Lietuva, kurie bus svarbūs, nors ir permainingi, visą jų gyvenimą. 1219 m. pabaigoje šie ryšiai buvo įteisinti Lietuvos ir Volynės kunigaikščių taikos ir karinės sąjungos sutartyje.
Pirmasis neabejotinas lietuvių žygis į Lenkiją įvyko 1220 m. ir buvo tiesioginė 1219 m. Lietuvos ir Volynės kunigaikščių sutarties pasekmė. Tai liudija 1219 m. sutarties atpasakojimo tekstas Haličo-Volynės metraštyje, kuris užbaigiamas žodžiais: „Šie visi davė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Vasilkai, ir buvo žemė rami. O kadangi lenkai nesiliovė plėšikauti, [jis] atvedė prieš juos lietuvius. Ir nusiaubė [jie] Lenkiją, ir daug žudynių joje surengė“.
Tad pirmasis lietuvių susidūrimas su lenkais buvo susijęs su lietuvių bendradarbiavimu su Volynės kunigaikščiais.
Žygis prieš Konradą Mazovietį ir... žygiai su Konradu Mazoviečiu
Antrasis lietuvių žygis į Lenkiją irgi susijęs su tomis pačiomis grupuotėmis Volynėje ir Lenkijoje. Tai, beje, buvo pirmas žinomas Mindaugo, kaip Lietuvos valdovo veiksmas. XIX a. lenkų istorikas Juliušas Liatkovskis datavo šį žygį 1236 m. ir nuo jo skaičiavo Mindaugo valdymo metus (tai tapo netgi stereotipine vadovėline Mindaugo valdymo „pradžios“ data), bet ukrainiečių istorikas Michailas Hruševskis įtikinamai parodė, kad šis žygis iš tiesų yra vėlesnis – pagal jo datavimą, 1238 m. Pastaruoju metu lenkų istorikas Adrianas Jusupovičius pasiūlė jį datuoti 1237 m.
Kas gi įvyko? Haličio-Volynės metraščio žinutė lakoniška: „Paskui tais pačiais metais Danielius prieš Konradą nukreipė Mindaugo lietuvius, Iziaslavą Naugardietį [ar Naugardukietį]“. Tad, kaip ir 1219 m., Mindaugo Lietuva veikė Romanovičių naudai. Šiuo atveju pultos Lešeko Baltojo brolio, Mazovijos kunigaikščio Konrado valdos.
Konradas Mazovietis – tas pats kunigaikštis, kuris neseniai buvo pakvietęs kryžiuočius į Prūsiją. Be kita ko po Lešeko Baltojo mirties (1227 m.) Konradas ne kartą kovojo dėl Krokuvos sosto.
Atrodytų, kryžiuočius pakvietęs kunigaikštis turėtų būti natūralus Lietuvos valdovo Mindaugo priešas, juo labiau, kad XIII a. 5 dešimtmetyje Mindaugas aktyviai kovojo su Livonijos kryžiuočiais. Bet jeigu tikėsime Jono Dlugošo informacija, viskas buvo atvirkščiai. Net keturiuose Konrado Mazoviečio žygiuose į Krokuvą, kurie įvyko 1241, 1243, 1244 ir 1246 m., dalyvavo lietuviai ir prūsai. Pirmojo 1241 m. žygio metu su lietuvių ir prūsų pagalba Konradas buvo net trumpam užėmęs Krokuvą.
Tuo tarpu 1243 m. gegužės 25 d. Konradas, remiamas, be kita ko, lietuvių ir jotvingių, pralaimėjo mūšį prie Suchodolės.
Apie lietuvių, prūsų ir jotvingių dalyvavimą 1244 m. Konrado Mazoviečio antpuolyje į Kielcus Sandomiero žemėje ir Krokuvos vyskupo valdų apiplėšime rašė ne tik Jonas Dlugošas, bet ir Didžiosios Lenkijos kronika. Pastaroji, tiesa, rašė apibendrintai ir ta proga išvardijo nemažai baltiškų etnonimų: „Taigi, Konradas, siekdamas sūnėno valdų ir laikydamas savo išvijimą gėdingu, dažnai vesdavo jotvingius, skovitus [skalvius ar sūduvius?], prūsus, lietuvius, žemaičius, pasamdytus už pinigus, į savo sūnėno Sandomiero žemes, [norėdamas] jas nuniokoti. Jie slapta puola žemes, jas apiplėšia ir nuniokoja, o taip pat puola Kielcus, vyskupo miestą, ir daugelį kaimų, esančių greta šio miesto. (...) To Konrado laikais jo kvietimu, apie ką mes kalbėjome aukščiau, pagonių tauta pirmą kartą pradėjo niokoti Lenkijos karalystę. Juk minėtasis Konradas, pamokytas savo žmonos, surinko didelius turtus, iš kurių dosniai apdovanojo pagonis, talkinusius jam“.
Paskutiniame Konrado Mazoviečio žygyje į Krokuvą 1246 m., kurio metu buvo nesėkmingai puolama Krokuva, vėl minimi lietuviai. Čia buvo pasiekta pergalė mūšyje prie Zaryšovo (gal Jarošino?), bet Krokuvos užimti nepavyko. Didžiosios Lenkijos kronika čia irgi rašo: „Surinkęs daugybę lietuvių, jis įsiveržia į sūnėno žemę ir ja plėšia. Boleslovas eina jam priešpriešiais ir prie Zaryšovo jie susidūrė dideliame mūšyje. Boleslovas, deja, priverstas bėgti, lietuviai ir mazoviečiai sumušė sandomieriečius ir krokuviečius ir daugelį paėmė į nelaisvę“.
Kitais metais, 1247 m. rugpjūčio 31 d., Konradas Mazovietis, vienas prieštaringiausiai vertinamų lenkų kunigaikščių, mirė.
Iš aptartų žinių apie Konrado ryšius su lietuviais galima spręsti, kad lietuviai buvo ne jo sąjungininkai, o greičiau tiesiog samdiniai, kurie tarnavo jam už pinigus ne Mindaugo, o savo vadų ar asmenine valia. Įdomu vis dėlto, kad būtent ryšium su Konrado veikla pirmą kartą lenkų šaltiniuose buvo paminėti žemaičiai.
Atgal
