ISTORIJA
2024.06.12. LIETUVIAI NEBUVO SVETIMŲ ŽEMIŲ GROBIKAI
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai (XIX šimtmetyje pradėti vadinti baltais) buvo sėsliausi Didžiosios girios gyventojai. Šios girios likutis yra Beloviežo sengirė. Šios baltų gentys pasižymėjo ypatingu sėslumu, anot Vaižganto – „glūdėjimu“. Tautų kraustymosi bangos ritosi per senąjį žemyną viena po kitos, o čia, girios glūdumoje, tvyrojo prietema ir romá. Lietuvių juodintojams nepatinka ši visų pripažinta lietuvių (aisčių arba baltų) kilmės teorija, tad jie apie lietuvių ir rusų santykius mieliau pradeda kalbėti nuo antrojo tūkstantmečio, primindami, kad ir Algirdas, ir Vytautas, o ir kiti Lietuvos valdovai, buvo rusų žemių grobikai. Bet M. Gimbutienės žemėlapis „Baltų protautės plotas“ patvirtina, jog tose žemėse, kuriose šiandien stovi Varšuva, Kijevas, Maskva, Peterburgas, Helsinkis, nuo 1500 m. prieš Kr. iki 500 m. po Kr. gyveno mūsų protėviai – baltai.
Ne vien mūsų, lietuvių, mokslininkai kalba, kad Volgos aukštupyje kadaise gyveno mūsų protėviai (aisčiai, XX amžiaus pabaigoje pradėti vadinti baltais). Garsūs Rusijos mokslų akademijos akademikai Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas teigia, kad šiandieninės Maskvos srities gyventojai prieš porą tūkstantmečių dar tebebuvo galindai, rusiškai vadinami goliadj. Lietuvių kalboje šiuo žodžiu vadinami tie, kurie gyvena gale. Pavyzdžiui, pravarde, vėliau tapusia pavarde – Galinis, būdavo vadinami tie kaimo gyventojai, kurie gyveno pačiame kaimo gale. Ir galindais baltai vadindavo tas savo gentis, kurios gyveno baltų apgyvendintų teritorijų pakraštyje – gale. Todėl galindų vardu vadintų genčių, gyvenusių baltų teritorijų pakraščiuose, būta ir daugiau. Žymiausias XX a. antrosios pusės baltistas-slavistas, Maskvos akademikas Vladimiras Toporovas sutinka su galindų kildinimu iš žodžio „galas“. Straipsnyje „Etnoniminis pagrindas Galind – kaip baltų periferijos ženklas“ Toporovas teigia, kad galindais, „galiniais“ buvo vadinamos pakraštinės baltų gentys, kur jos begyventų – rytuose, pietuose ar vakaruose. Taigi, migravo tik vakariniai galindai, o rytiniai galindai nuo amžių gyveno šiandieninėje Maskvos srityje. Vladimiro Toporovo teigimu, XI amžiuje Maskvos gyvenvietėje jau buvo kalbama slaviškai, bet apylinkėse – dar galindiškai. Iki Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antpuolių, tai yra baltiškosios rekonkistos pradžios (litovščinos) tebuvo šimtas metų.
Baltai 6–7 amžiuje. Petras Gaučas, Aleksiejus Luchtanas. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvas
Lietuvos juodintojai įrodinėja, kad Algirdas, Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai buvo agresoriai, puldinėję rusų žemes. Aišku, tuo metu pilyse ir miesteliuose, prie pravoslaviškų cerkvių, gyvenusiems rusams lietuviai buvo agresoriai. Bet miškuose, kaimuose, paežerėse ir paupiuose gyvenusiems Maskvos kunigaikštystės gyventojams, dar tebekalbėjusiems viena iš savo senųjų baltiškųjų kalbų ir susikalbėdavusiais su lietuvių kariais be vertėjo, lietuvių kariai neatrodė okupantai. Maskvos kunigaikštystėje gyvenusiems baltams (aisčiams) lietuvių kariai buvo saviškiai. Prisiminkim, kad dar praėjusiame šimtmetyje ne tik Baltrusioje, bet netgi Smolensko srityje, tekdavo sutikti vieną kitą vietos gyventoją, kurių senoliai dar mokėdavo lietuviškai. Be galindų, gyvenusių šiandieninėje Maskvos srityje, dar buvo vakariniai galindai, gyvenę šiandieninėje šiaurės rytų Lenkijoje, Prūsų (dabar Mozūrų) ežeryne. Vakarinių galindų klestėjimo laikais – pirmaisiais amžiais po Kristaus, Galindos centras buvo netoli Alnaštyno (vokiškai – Alenštein, lenkiškai – Olštyn). VII–XII amžiais – į galindų žemes ėmė veržtis mozūrai. Mozūrams sunkiai sekėsi kovoti su galindais, tad jie į pagalbą pasikvietė kryžiuočius, kurie vėliau pavergė ir pačius mozūrus. Istorikai jau prieš šimtą metų sutarė, kad šiandien Ispanijos žemėje Galisijoje gyvenančių žmonių protėviai dar Romos imperijos laikais pajudėjo nuo Baltijos jūros, pro šiandieninę Rumuniją.
Rusijos akademikas Vladimiras Toporovas rašo, kad „galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo „didžiajame tautų kraustymesi“. Vladimiras Toporovas rašo: „galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje“. Galindai kartu su sudinais yra paminėti ir Ptolemajaus II amžiuje. Juos pradėjus puldinėti mozūrams, jie ilgainiui migravo į pietus, kurį laiką įsigalėjo Romos imperijoje, bet netrukus patraukė dar toliau. Galiausiai, atsirėmę į Atlantą, galindai apsigyveno pietvakariniame Europos pakraštyje – šiandieninės Ispanijos šiaurės vakarų krašte Galisijoje. Čia 415 metais galindai įkūrė Galijos karalystę, šiandien vadinamą Galisija, kurioje gyvena iki šiol. Jų gyvenamos žemės vardas Galisija stebėtinai sutampa su jų tautos senoviniu pavadinimu – galindai. Tad neatsitiktinai netgi Atlanto vandenyne esančios Biskajos įlankos pakrantėje, šiandieninėje Ispanijoje, pasienyje su Portugalija, esanti teritorija taip pat vadinasi labai jau lietuviškai skambančiu vardu – Galisija.
Šiandieninių Galisijos gyventojų kilmė ilgą laiką buvo siejama su germanais, nes jie buvo vadinami germaniškai skambančiu žodžiu „gotai“. Bet vis labiau ima aiškėti, jog žodis „gotas“ yra pritemptas prie vokiško žodžio, nes senuose tekstuose rašoma, ne „gotas“, bet „gudas“. Šiuo požiūriu persilaužimą moksle padarė Jūratės Statkutės-de Rosales moksliniai darbai. Ši lietuvė istorikė, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Venesueloje, tyrinėjo Galicijos gyventojų kilmę. Ji pateikia stebėtinai lietuviškai skambančius jų vardus ir daugybę faktų, liudijančių lietuvišką jų kilmę. Mums, lietuviams įdomiausi yra Jūratės Statkutės-de Rosales pateikti senovės rašytiniai šaltiniai, įrodantys, kad gotai, tiksliau jų vakarinė šaka vestgotai, senovėje save vadino ir kitų jie buvo vadinami ne gotais, bet lietuviškai skambančiu žodžiu – gudais. Ji pateikė įrodymus, kad antikiniais laikais lietuvių gentis gudai gyveno prie Aistmarių. Už šia tema parašytus mokslinius darbus bei knygas („Europos šaknys ir mes, lietuviai“ bei kitas knygas) Jūratei Statkutei-de Rosales yra įteikti garbingiausi JAV, Venesuelos ir Europos šalių bei jų universitetų apdovanojimai.
XX šimtmečio septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Ispanijos Galisijoje įvyko „naujas“ galindų atradimas. Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje net 16 kartų paminimi Galindai, Galin (tarp 844–1200 metų). Naujai atrasti įrodymai leido E. Gamilšegui rekonstruoti iki tol laikytą gotišku galinds kaip galindas. Nuo tada tapo aišku, kad panašūs pavyzdžiai turi būti laikomi dėsningu liudijimu, jog tarp vestgotų būta vakarų baltų kilmės etninės grupės – galindų, kurie, matyt, turėjo ir savo teritorinius centrus. Nors, Toporovo nuomone, galindų ir vestgotų kalbas užgožė romaninės kilmės kalbos (vulga latina), bet nėra beviltiška ieškoti baltizmų ispanų tarmėse, ypač Galisijoje. Toponimų su Galind-, šiaurės vakaruose tiek gausu, kad galima kalbėti apie „Pirenėjų Galindiją“, panašiai kaip kalbama apie Andalūziją („vandalų šalį“). Aplankius bet kurią Galisijos šventę, krinta į akis, kaip Galisijos muzika ir šokiai nepanašūs į ispaniškuosius. Galisijoje, skirtingai nuo likusios Ispanijos, festivalių metu grojama dūdmaišiais, kokiais grojo ir mūsų protėviai, o senosios muzikos mylėtojai Lietuvoje jais groja ir dabar.
Galindais, „galiniais“ buvo vadinamos baltų gentys, gyvenusios pakraščiuose: rytuose, pietuose ar vakaruose. Ilgainiui mūsų kaimynams atiminėjant lietuviškas (baltiškąsias, aistiškąsias) žemes, lietuviškoms žemėms traukiantis, galindais imtos vadinti gentys, tuo metu tapusios galinėmis. Taip atsirado šiandieninėje Vakarų Ukrainoje esanti Galicija (ukrainietiškai – Галичина, lenkiškai – Galicja), irgi gavusi šį vardą todėl, kad tuo metu dar buvusi lietuviška (baltiška, aistiška), ši teritorija jau buvo atsidūrusi lietuviškų žemių pakraštyje – gale. Tai itin sudėtingos istorijos kraštas, nuolat padalintas tarp kelių valstybių (tame tarpe ir LDK). Jis buvo vadinamas Haličo-Voluinės kunigaikštyste, netgi Galisijos ir Lodomerijos karalyste. Toporovas, kalbėdamas apie „galindiškojo elemento buvimą toli į pietus nuo istorinės Galindijos, šiaurinėse Karpatų priekalnėse“, patvirtina, kad čia gyvenęs etnosas yra aisčių (baltų) kilmės. Europos žemyno viduryje toponimai su gal- reti, bet Europos „galūgaliuose“ turime mažiausiai dvylika kyšulių, įlankų ar upių, įtekančių į įlankas su šaknimi gal-, tad Galisijos „galindiškąjį“ variantą sunku užginčyti. Etnonimų su šaknimi gal- labai daug randama Italijoje ir ypač Graikijoje. Pats tolimiausias, labiausiai į pietryčius nutolęs Europos pusiasalis – tūkstančius metų vadinamas Galipolio vardu. Lietuvio ausimis iš Vilniaus klausant, to toliausiai į pietryčius išsikišusio Europos žemės lopinėlio pavadinti taikliau ir negalima! Tame Galipolio pusiasalyje dar yra miestas, kuris jau ne vieną tūkstantmetį vadinamas taip pat – Galipoliu, o taip pat ir ežeras, kurio vardas – Galo.
Dabar ir miestas, ir pusiasalis priklauso Turkijai ir yra vadinami Gelibolu.
Tiems, kurie mėgsta įrodinėti, kad mes, lietuviai, visada buvome agresyvūs, skriausdavome kaimynus, siūlyčiau susipažinti su Maskvos akademikų Toporovo ir Ivanovo moksliniais darbais, daug prisidėjusiais prie baltistikos plėtotės už Baltijos šalių ribų. Jie teigia, kad Maskvos vardas yra kilęs iš tokio paties baltiško upės pavadinimo, ir kad šis šiandieninis Rusijos sostinės ir joje tekančios upės pavadinimas Maskva yra baltiškos kilmės. Tik, akademikų Toporovo ir Ivanovo nuomone, baltai tardavo ne Maskva, bet Maskava. Latviai ir šiandieną Rusijos sostinę vadina Maskava. Šių akademikų nuomone Maskvoje tekanti upė Jauza, kaip ir daugelis Maskvos srityje išlikusių senųjų pavadinimų, yra baltiškos kilmės. Taigi, mes, lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai ir dar kelios dešimtys mūsų (baltų) genčių gyvenome Dniepro, Dono ir Volgos (Eitilio) aukštupiuose bei Vyslos, Nemuno, Dauguvos ir netgi Kamos upių baseinuose. Ir ne mes, baltai atėmėme tas žemes iš slavų, o priešingai – slavai, įsiveržę į mūsų protėvių žemes, išstūmė juos nuo Vyslos, Pripetės, Dniepro aukštupio arba asimiliavo.
Atgal
