ISTORIJA
2024.06.12.Klaipėdos atvadavimo karžygis Povilas Ušackas
Vytautas Indrašius
Rašytojas, kraštotyrininkas
Kai 2008 – 2015 m. iškilus respublikos žurnalistas ir kolekcionierius Vilius Kavaliauskas atkaklių paieškų archyvuose surastas žinias apie Vyčio kryžiaus ordininkus, dėliojo į septynių tomų monografiją „Lietuvos karžygiai“, tuomet nepavyko rasti jokių biografinių žinių apie Klaipėdos vadavimo karžygį Povilą Ušacką. Nepilnai išlikusiose 5 – jo pėst. pulko bylose Lietuvos centriniame valstybės archyve biografinių žinių neradome.
Žurnalas „Karys“ 1925 m. Nr. 25 rašė: „5 – jo pėstininkų DLK Kęstučio pulko Mokomosios kuopos vyresnysis puskarininkis Adolfas Eigelis, jaunesnieji puskarininkiai Povilas Trinkūnas, Adolfas Vilūnas ir 8 – os kuopos eilinis Povilas Ušackas visuomet mūšiuose atsižymėjo kaip drąsiausi. Nepaisant šautuvų bei kulkosvaidžių ugnies pirmieji puldavo priešininką, o susidūrus arti su priešu, pirmieji puldavo į kautynes durtuvų atakon. Kiti kariai, matydami tokią jų drąsą ir atkaklumą, taip pat ėmė iš jų pavyzdį. Kapitono Strelniko vadovaujama kuopa nugalėdavo priešą ir užimdavo pozicijas, pridarydama priešui didžiausių nuostolių nukautais bei sužeistais.
Vyr. puskarininkis Adolfas Eigelis ir eilinis Povilas Ušackas atakos metu (užimant Althofo (Sendvario) dvarą – V.I) buvo sužeisti. Bet nepasitraukė iš pozicijos kol priešininkas nebuvo nugalėtas. Tuo tarpu jo draugai jaunesnysis puskarininkis Povilas Trinkūnas ir jaunesnysis puskarininkis Adolfas Vilūnas jų akyse buvo nukauti)…”
Visi išvardinti narsuoliai buvo uteniškiai, duomenys apie juos sudėlioti į Viliaus Kavaliausko monografiją “Lietuvos karžygiai”, išskyrus Povilą Ušacką. Taip ir liko apie jį tik tiek, kiek rašoma pristatant apdovanojimui.
Tačiau vilties nepraradome ir gyvenome tikėjimu, kad karžygis Povilas Ušackas negalėjo pradingti be pėdsakų. Visai nesenai, tikslindamas žinias rašomai knygai “Negrįžusių tėviškėnų švytėjimas”, vartydamas archyve Dusetų bažnyčios metrikas, kartas nuo karto žvilgterėdavau ir kitų bažnyčių įrašus. Ir staiga Zarasų dekanato Imbrado bažnyčios metrikoje švysteli toks įrašas: “1921 m. gegužės 15 d. Imbrado Romos katalikų bažnyčioje, po trijų užsakų paskelbimo, klebonas Gendrėnas sutuokė Imbrado valsčiaus valstietį Ušacką Povilą, - 21 metų, nevedusį, valstiečių Dovydo Ušacko ir Emilijos Ignatavičiūtės sūnų iš Meiriškėlių kaimo su Veronika Kuzmickaite – 18 metų mergina, valstiečių Juozapo Kuzmicko ir Cecilijos Šaduikytės dukra iš Vaidminių sodžiaus, Imbrado valsčiaus. Liudininkai Ignotas Buičenka, Alfonsas Misiūnas ir Juozapas Dirvelis”(LCVA, f. 669, ap. 15, byla 178. Lap 55 ap).
Ušackų kapas Stelmužėje, Zarasų rajone 2024 m. balandis
.jpg)
Povilas Ušackas (dešinėje) su vaikais: I eilė:Anelė, Ona, Veronika, II eilė: Elena, Povilas ir Jonas 1973 m.
.jpg)
Klaipėdos atvadavimo karžygis Povilas Ušackas 1972 m.
Ušackas - pavardė reta, tad be abejonės gali būti mūsų ieškomas karžygis? – dingteli mintis. Kitame įraše randu, kad 1922 m. Imbrado bažnyčioje pakrikštytas naujagimis vardu Angelė, Povilo Ušacko ir Veronikos Kuzmickaitės dukra, gimusi balandžio 9 d. Vaidminių sodžiuje. Krikštatėviai Augustinas Streikus su Ona Kuzmickaite.
Pirmieji atradimai sužadina tolimesnes paieškas. Dusetų bažnyčios parapijiečių 1928 m sąrašuose randu, kad Povilas Ušackas – 27 m. su žmona Veronika – 25 m. gyvena Navikų kaime, dirba staliumi pas dvarininkus Vadišius. Išvardinti jų vaikai: Angelė – 6 m., Jonas – 4 m., Petras – 3 m. Elena – 2 m. ir Ona – 1 metų.
Šiuos atradimus balandžio pradžioje pagarsinau tinklalapyje “Zarasų krašto istorija”, prašydamas suteikti bent menkiausias žinias apie Povilą Ušacką ir šeimą. Po keleto dienų jau randu mokytojos Rimos Navickienės žinutę, kad Stelmužės kapinėse yra palaidota Adelė Liudžiuvienė ir jos tėvai. Neužilgo šaunioji Rima atsiunčia paminklų nuotraukas; viename įrašas Justinas (1920 – 1996) ir Angelė (1922 – 2007) Liudžiai, kitame, - Povilo ir Veronikos Ušackų nuotraukos. Rima paaiškina, kad užrašo nėra, nes jis restauruojamas.
Kreipiausi pas Imbrado seniūną Vygirdą Žalkauską. Energingas ir veiklus seniūnas po poros valandų praneša, kad Ušackų paminklą ir kapavietę giminaitės Marijos Dainės prašymu tvarko buvęs savanoris Rimantas Širvinskas. Jis pradžiugina, kad su kauniete kalbėjosi, kad ji turinti senelio nuotraukas, dokumentus ir mielai pasidalins žiniomis.
Balandžio 9 d. paskambinau į Kauną Povilo Ušacko anūkei Marijai Dainei. Jai 75 metai, žvali, energinga, dar dirbanti, mirusios Onos Ušackaitės –Dainienės (1928 - 2020) dukra. Jos dėka pakalbinome karžygio anūkę Rimantę (Veronikos Ušackaitės - Minkevičienės dukrą) ir anūką Arvydą Žižiūną (Elenos Ušackaitės sūnų). Jų prisiminimai padėjo atkurti kuklaus, pamiršto Lietuvos karžygio gyvenimą.
Povilas Ušackas(1900 02 02– 1977 11 05) gyveno Zarasų krašte, Imbrado apylinkėje, bet kur buvo gimęs, anūkai žinių neturi ir Zarasų dekanato knygose įrašų nėra. Gal Baltarusijoje, nes puikiai kalbėjo rusiškai, o retkarčiais išlenkęs stikliuką rusiškai deklamuodavo ištisas Puškino, Jesenino ir kitų poetų kūrybos ištraukas. Turėjo brolį, vyresnį už save, gyveno jis Leningrade ir buvo atvažiavęs pas Povilą, Kiečių kaiman, kai gyveno pirmagimės dukros Angelės šeimoje. Pasimiršo leningradiečio vardas, tik anūkai stebėdavosi, kodėl dėdės Povilo pavardė Ušackas, o brolio - Ušackij. Man pavyko nustatyti, kad Povilo brolis buvo Jonas (Ivanas Ušackij, gimęs 1896 m). Pasaulinio karo metu pašauktas į carinę kariuomenę, atsižymėjo narsumu, buvo apdovanotas Georgijaus IV laipsnio kryžiumi. Po revoliucijos, nuo 1918 m. vasario 6 d. iki 1922 m. rugsėjo 11 d. raudonosios armijos daliniuose kovėsi Pilietinio karo frontuose. Po to apsigyveno Leningrade, dirbo vairuotoju kariniame uoste, turėjo medalį „Už Leningrado gynybą” (1943).
Povilą Ušacką į Lietuvos kariuomenę pašaukė 1922 m. rudenį. Išėjo tarnauti palikęs jauną žmoną ir pusės metų dukrelę Angelę. Tarnavo eiliniu 5 – me pėst. pulke. Po trumpų apmokymų 1923 m. sausio mėn. pulkas buvo permestas į Klaipėdą. Kaip atsižymėjo uteniškiai Adolfas Eigelis, Povilas Trinkūnas, Adolfas Vilūnas bei zarasietis Povilas Ušackas, jau rašiau straipsnio pradžioje. Kaip buvo užimtas Althofo dvaras, 5 – jo pėst. DLK Kęstučio pulko ketvirtos kuopos vadas Povilas Strielnikas pristatydamas minėtus narsuolius apdovanojimui taip rašo: „1923 m. sausio 15 dienos 2 val. 30 min. buvo gautas įsakymas ketvirtai kuopai pajudėti Althofo dvaro rajone iš rytų pusės. Nedidelei kareivių grupei buvo įsakyta pereiti geležinkelį prie 19 – os aukštumos ir pulti Althofo dvarą iš šiaurės. Iš nurodytos pusės prisiartinus prie dvaro per 40 – 50 žingsnių, šie kariai smarkiausioje šautuvų ir keturių kulkosvaidžių ugnyje puolė prancūzus ir vokiečius. Nepaisant to, kad puolimo metu buvo užmušti ir sužeisti du mūsiškiai, likusieji prasiveržė dvaran ir rankinėmis granatomis privertė pasiduoti šešis prancūzus su karininku priešakyje ir 25 vokiečius.
Dvare buvo paimti keturi kulkosvaidžiai – du lengvieji ir du sunkieji. Althofo dvaro paėmimas turi didelę reikšmę visoje operacijoje kaip paskutinė užtikrinanti vieta prie Klaipėdos“.
Po sužeidimo Klaipėdos atvadavime, Povilas Ušackas buvo demobilizuotas ir grįžo pas šeimą. Visą gyvenimą dirbo staliumi, dailide. Buvo sumanus amatininkas, statė ūkininkams namus, tvartus, gamino baldus, kubilus, ratus, tad užsakymų niekada nepritrukdavo. Pasak anūkų, pastovios gyvenamos vietos beveik neturėjo, pasikinko į vežimą arklį, sudeda instrumentus, susodina septynis vaikus ir kaip čigonas keliauja iš kaimo į kaimą. Toli nuo Imbrado nenuklysdavo, bene ilgiausiai dirbo pas dvarininkus Vadišius Navikų kaime, Dusetų valsčiuje. Žiemomis ištisas dienas prabūdavo prie varstoto, aplipęs skiedromis, kvepiantis mediena. Giminės ir kaimynai žavėjosi jo preciziniu darbu, anūkai tikėjosi išsaugoti senelio instrumentus, bet taip ir nerado kur juos prieš mirtį paslėpė.
“Senelis buvo uždaro būdo, - sakė anūkai, - niekada nėra pasakojęs apie kovas Klaipėdoje, nesididžiavo aukštu apdovanojimu ir jeigu ne nuotrauka su Vyčio kryžiumi, nežinotume, kad mūsų senelis buvo karžygis. Dirbo savo mėgiamą darbą, rūpinosi vaikais, bet mažai buitimi. Buvo gavęs 30 arų žemės sklypelį Dusetų mieste, bet jį apleido. Nepriklausė jokioms organizacijoms, nedalyvavo visuomeninėje veikloje, todėl savo apylinkėje liko nepastebėtas ir neįvertintas. Net Klaipėdos vadavimo medaliu nebuvo apdovanotas. Dėl to taip ilgai ieškojome jo pėdsakų, todėl ir biografija nepateko į Viliaus Kavaliausko monografiją “Lietuvos karžygiai”.
Paskutinius dešimtmečius Povilas Ušackas gyveno dukros Veronikos Minkevičienės šeimoje Kiečių kaime, Imbrado apylinkėje. 1977 m. lapkričio mėn. į Kauną pakvietė dukros Elenos Žižiūnienės šeima. Apsikrovęs instrumentų ir gelžgalių krepšiais išlipo Povilas Ušackas autobusų stotyje. Turėjo pasitikti, parsivežti, bet niekas tuomet nepasitiko. Ėjo pėsčias su krepšiais į Ąžuolyną, perkaito, pervargo ir susirgo plaučių uždegimu. Mirė Kaune 1977 m. lapkričio 5 d. Dukros Veronikos Minkevičienės rūpesčiu buvo atvežtas į Imbradą ir palaidotas Stelmužės kaimo kapinėse. Vaikų dėka pastatytas paminklas su Povilo ir Veronikos Ušackų nuotraukomis. Dabar kapavietę sutvarkė buvęs savanoris, Lietuvos parlamento gynėjas, apdovanotas Sausio 13 –osios medaliu, Rimantas Širvinskas. Jis pasiūlė Povilo Ušacko pavardę paženklinti Vyčio kryžiaus ženklu.
Povilas Ušackas1921 m. gegužės 15 d. Imbrado bažnyčioje sukūrė šeimą su Veronika Kuzmickaite (1902 – 1973) iš Vaidminių kaimo, užaugino septynis vaikus: Angelę, Joną, Petrą, Eleną, Oną, Povilą ir Veroniką.
Angelė (1922 - 2007) dirbo Imbrado parduotuvėje, buvo ištekėjusi už Jono Savicko. Su antruoju vyru Justinu Liudžiumi, kilusiu nuo Šakių, susipažino Palangoje. Justinas Liudžius atvyko į Zarasus ir dirbo buhalteriu. Angelė ir Justinas Liudžiai palaidoti prie tėvų Ušackų Stelmužės kapinėse.
Jonas Ušackas (1924 - 2003) po karo su pusbroliu Juozu Kuzma buvo areštuoti už vengimą tarnauti kariuomenėje. Motina surinkusi kaimynų parašus, pristatė komisariatui ir sūnų Joną iš Vorkutos paleido. Latvijoje susipažino su latve Pranute ir liko gyventi Rygoje. Jų dukra Velta ir sūnus Juozas gyvena Rygoje.
Petras Ušackas (1925 10 26 – 1954) buvo mobilizuotas į kariuomenė, 1945 – 1950 m. tarnavo Juodosios jūros Ypatingos paskirties brigadoje. Grįžęs gyveno Kaune, dirbo ekspeditoriumi, buvo turtingas žmogus. 1954 m. rugsėjo 26 d. važiuojant link Karmėlavos, kelią jam užkirto banditai, tikėdamiesi rasti pinigų. Atėmė mašiną, o jos savininką nužudė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Našle liko žmona Genovaitė su dukra Birute.
Elena Ušackaitė (1927 - 2007) turėjo keletą santuokų. Su paskutiniuoju vyru Antanu Žižiūnu (1910 – 1972) gyveno Kaune, užaugino dukrą Iloną ir sūnų Arvydą. Palaidota Romainių kapinėse.
Ona Ušackaitė (1928 – 2016) buvo Prano Dainio, kilusio nuo Stelmužės, žmona. Pranas dirbo Kamariškių parduotuvės vedėju, buvo savamokslis smuikininkas. Kažkuo neįtiko sovietinei valdžiai, buvo teistas ir mirė Rusijoje, Kemerovo srityje. Liko dukra Marija, gyvenanti Kaune ir sūnus Romualdas Dainys – Giedraičiuose. Ona gyveno sūnaus Romualdo (1951 – 2019) šeimoje ir abu palaidota Giedraičių kapinėse, Molėtų rajone.
Povilas Ušackas (1931 – 2019) su žmona Zinaida gyveno Kaišiadorių rajone. Palaidoti Rumšiškių miestelio kapinėse. Liko vaikai iš pirmosios santuokos Laimonas ir Žydrūnas.
Veronika Ušackaitė (1932 - 2019) su vyru Vladu Minkevičiumi gyveno Imbrado seniūnijoje, Kiečių kaime. Palaidoti Imbrado kapinėse. Vaikai: Rimantė gyvena Vilniuje, Kęstutis (1954 – 2004) palaidotas Vilniuje ir Vladas (1950 – 2008) palaidotas Molėtų kapinėse.
Tai tokias netikėtas atodangas atskleidė atkaklių paieškų dėka surasti Lietuvos karžygio Povilo Ušacko artimieji.
Atgal
