ISTORIJA
2024.05.30. Prūsija Lenkijos kunigaikščių akiratyje: kodėl Konradas Mazovietis pasikvietė kryžiuočius?
Dr. Tomas Baranauskas
Prūsija – Lenkijos kunigaikščių karinės ekspansijos ir kryžiaus žygių objektas
Lenkijos kunigaikščiai dar nuo XI a. bandė sukrikščioninti savo šiaurinius kaimynus – prūsus ir sūduvius-jotvingius (pastarieji buvo didžiausia ir savarankiškiausia prūsų gentis, į kurią galima žiūrėti ir kaip į atskirą tautą, nors dažniausiai šaltiniuose jie visgi traktuojami kaip prūsų dalis).
Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis rėmė šv. Vaitiekaus-Adalberto misiją į Prūsiją, pasibaigusią misionieriaus žūtimi (997 m. balandžio 23 d.). Jis domėjosi ir Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus remiama šv. Adalberto pasekėjo šv. Brunono Kverfurtiečio misija į Sūduvą (1009 m.), kurios metu antrasis krikščionišką mokymą prūsams skelbęs misionierius žuvo, pasiekęs Lietuvos pasienį (su tuo, kaip žinia, susijęs pirmasis Lietuvos paminėjimas). Boleslovas Narsusis paskubėjo išpirkti žuvusiųjų kankinių palaikus. Taip pat jis vykdė prieš prūsus ir karo veiksmus: pirmosios jo kovos su prūsais įvyko dar prieš 997 m. šv. Adalberto misiją, nes jų atgarsiai atsispindi jos aprašyme.
Lenkijos kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas, kovodamas prieš savo pagrindinį priešą ir konkurentą Mazovijos kunigaikštį Meclavą, kuris žuvo lemiamame mūšyje 1047 m., turėjo susidurti ir su Meclavo sąjungininkais sūduviais-jotvingiais ir lietuviais, prieš kuriuos atitinkamai 1038 ir 1040 m. žygiavo Kazimiero sąjungininkas Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis.
Karingasis Lenkijos kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis (1107–1138) buvo aktyvus visomis kryptimis, o 1108, 1111 ir 1115 m. surengė tris niokojančius karo žygius į Prūsiją ir jos Sasnos žemę. Prūsai jį domino kaip slaviškojo Pamario sąjungininkai, o Pamarį jam po ilgų kovų pavyko pajungti (1122 m. jo valdžią pripažino Pamario kunigaikštis Vratislavas). Jis pradėjo naują Pamario christianizaciją.
XII a. Lenkijos kunigaikščiai savo ekspansijai į prūsų ir sūduvių-jotvingių žemes pritaikė kryžiaus žygių ideologiją. Mat 1096–1099 m. pirmuoju kryžiaus žygiu į Artimuosius rytus Europoje prasidėjo kryžiaus žygių epocha. XII amžius buvo pirmasis kryžiaus žygių amžius, kuomet ši idėja buvo nauja, populiari ir su entuziazmu sutinkama katalikiškoje Europoje. Gana greitai kryžiaus karų ideologija buvo perkelta ir į kitas šalis, tame tarpe – ir į Pabaltijį, kur pirmąja jos auka tapo Paelbio (Palabio) slavai, dar vadinami vendais.
Kai žymus viduramžių teologas šv. Bernardas Klervietis 1146 m. popiežiaus pavedimu ėmė skelbti kryžiaus žygį Vokietijoje, Saksonijos diduomenė įtikino jį, kad visiems vykti į Šventąją žemę negalima, nes esą kelia pavojų kaimyniniai pagonys. 1147 m. kovo 13 d. Frankfurto susirinkime jis priėmė tą požiūrį ir paskelbė, kad, norint išlaikyti atvirą „kelią į Jeruzalę“, reikia pulti „kryžiaus ir Kristaus priešus“ prie Elbės. Tad tiems, kurie dalyvaus kryžiaus žygyje prieš vendus, Bernardas pažadėjo tas pačias privilegijas, kaip ir keliausiantiems į Šventąją žemę. Tą patvirtino ir popiežius Eugenijus III, kuris tų pačių metų balandžio 11 d. paskelbė kryžiaus žygį prieš vendus ir kitus šiaurės pagonis.
1147 m. vasarą Magdeburge kryžiaus žygiui prieš vendus susibūrė 4 kariuomenės – šiaurės ir pietų Saksonijos, Danijos ir Lenkijos. Pietų saksai su lenkais puolė Deminą ir jau krikščionišką Ščeciną Pomeranijoje. Kiti lenkai įsiveržė taip pat ir į Prūsiją, taigi, tai buvo ir pirmasis kryžiaus žygis prieš prūsus. Magdeburgo analų teigimu, žygyje prieš vendus dalyvavo „Lenkijos kunigaikščio brolis“ (manoma, Mieškas). Tuo tarpu jo „vyresnysis brolis“, t. y. Lenkijos kunigaikštis Boleslovas IV Garbanius, išvyko „su be galo didele kariuomene kovoti su žiauriausiais barbarais prūsais ir ilgokai ten užgaišo. Aukščiausiojo Dievo valia patraukė prieš juos su didžiulėmis ginkluotomis pajėgomis ir rusėnai, kad ir nekatalikai, bet paženklinti krikščionių vardu“.
Nuo šiol lenkų kovos prieš prūsus buvo paženklintos kryžiaus žygių ideologija, o krikščionybės platinimo motyvas buvo esminis jų ideologinio pagrindimo elementas. XIII a. pradžioje Lenkijos kroniką rašęs Vincentas Kadlubekas po to sekusius Lenkijos kunigaikščių 1166 ir 1192 m. žygius prieš sūduvius-jotvingius (jo vadinamus „getais“ – prie antikinio etnonimo priartintu jotvingių etnonimu), pavaizdavo kaip kryžiaus žygius.
Boleslovo IV Garbaniaus prūsų politika. 1166 m. žygis į Sūduvą
Lenkijoje didžioji XII a. dalis buvo paženklinta feodalinio susiskaldymo ženklu. 1138 m. spalio 28 d. miręs Lenkijos kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis (1102–1138) savo valstybę paliko 5 sūnums, kurie valdė Lenkiją iki 1202 m., kuomet mirė paskutinis iš jų Mieškas III Senasis. Kartu Boleslovas III Kreivaburnis nustatė aukščiausios valdžios paveldėjimo tvarką – senjoratą. Pagal šią tvarką aukščiausioji valstybės valdžia atitenka vyriausiam valdančiosios giminės atstovui. Buvo išskirta senjoro sritis – Krokuvos žemė ir Pamarys bei valdų juosta tarp jų.
Pagal Boleslovo III testamentą valstybė buvo padalinta 4 jo sūnums, nes penktojo, Kazimiero, gimusio tėvo mirties metais, į jį nespėta įtraukti. Aukščiausioji valdžia atiteko vyriausiajam sūnui Vladislovui II. Antrasis sūnus Mieškas III gavo Didžiąją Lenkiją, trečiasis, Boleslovas IV Garbanius, – Mazoviją, ketvirtasis, Henrikas, tapo Sandomiero kunigaikščiu.
Senosios Prūsijos žemėlapis pagal Maksą Tiopeną (1858 m.)
Vincentas Kadlubekas su savo kronika. Paminklas prie Sandomiero katedros. Wikipedia.org nuotrauka
Kovotojai prieš prūsus: Kazimieras Teisingasis ir jo sūnūs – Lešekas Baltasis bei Konradas Mazovietis. Dail. Janas Mateika
Paminklas Vokiečių ordino didžiajam magistrui Hermanui Zalcai Marienburgo pilyje. Wikipedia.org nuotrauka
Nepaisant to, kad prūsai buvo visų pirma Mazovijos kunigaikščio Boleslovo problema, Vladislovas II bandė vykdyti savą prūsų politiką. 1140–1141 m. jis parėmė Moravijos (Olomouco) vyskupo Henriko Zdiko su popiežiaus leidimu organizuotą misiją Prūsijoje. Galiausiai Vladislovui II pavyko sudaryti sąjungą su prūsais, nes šie rėmė jį vidaus kovose 1146 m.
Vladislovą II, vėliau pramintą Tremtiniu, jo pusiau broliai (Boleslovo Kreivaburnio sūnūs nuo kitos motinos) vis dėlto išvijo iš Lenkijos 1146 m. Jis pabėgo į Čekiją, o paskui – Vokietiją, kur gyveno iki mirties 1159 m. Netrukus po to, 1147 m., jis drauge su jį priglaudusiu Romėnų karaliumi Konradu III buvo išžygiavęs į Antrąjį kryžiaus žygį Šventojoje žemėje (minimas jame kaip vardu neįvardytas „lechitų karalius“).
1146 m., išvijus Vladislovą II Tremtinį, Boleslovo IV Garbaniaus rankose atsidūrė nemaža Lenkijos dalis: Mazovija, Senjoro sritis su Krokuva ir Silezija. Jis tapo naujuoju Lenkijos valdovu ir, kaip minėta, drauge su broliu Miešku 1147 m. dalyvavo pirmajame kryžiaus žygyje prieš prūsus ir vendus. Prūsų tuo metu Boleslovui IV Garbaniui įveikti nepavyko, nes jie dar ir 1149 m. kėlė grėsmę Lenkijai. Tačiau iki 1157 m. jam pavyko pajungti dalį prūsų, turbūt sūduvių, kurie pradėjo jam duoti duoklę ir teikti karinę paramą.
1157 m. imperatorius Frydrichas I Barbarosa surengė žygį į Lenkijos Sileziją, remdamas Vladislovo II Tremtinio teises. Boleslovo IV Garbaniaus kariuomenei, stojusiai ginti krašto, jau talkino ir pajungtieji prūsai, tačiau jėgų veiksmingai pasipriešinti didžiulei imperatoriaus armijai nepakako. Vokiečiai sudegino Glogovo ir Bytomo pilis prie Oderio, o lenkai traukėsi. Kai Frydrichas Barbarosą pasivijo Boleslovą IV ir jo brolį Miešką, kurie užsidarė Poznanėje, Boleslovas IV pasiprašė malonės. Karas baigėsi Kšyškovo sutartimi: Boleslovas IV Garbanius prisiekė ištikimybę imperatoriui ir gavo savo valdžios pripažinimą. 1163 m., gresiant naujam imperatoriaus žygiui, Boleslovas IV perleido Sileziją Vladislovo II Tremtinio sūnums. Šalyje dažnėjo vidaus kovos tarp besiplečiančios Piastų giminės kunigaikščių.
Kaip rašo Vincentas Kadlubekas, Boleslovas IV iš pradžių kuriam laikui pajungė sūduvius („getus“ – jotvingius) ir vertė juos krikštytis, bet paskui prievartinio krikšto idėjos atsisakė, pasitenkindamas tik duokle. Tačiau sūduviams sukilus ir atsisakius mokėti duoklę, turėjo reaguoti į jų atsimetimą.
1166 m. Boleslovas IV surengė karo žygį į Sūduvą. Žygyje dalyvavo ir jo jaunesnysis brolis Sandomiero kunigaikštis Henrikas, kurį galima pavadinti tikru kryžiaus žygių entuziastu, nes 1154–1155 m. jis buvo išvykęs į kryžiaus žygį Šventojoje Žemėje. Anot Jono Dlugošo, jis „svajojo apie kankinio laurų įgijimą, bet likimas tada nedavė jam to pasiekti“. Žygis į Sūduvą šia prasme buvo sėkmingesnis...
Boleslovo IV kariuomenė, įžengusi į Sūduvą, pelkėtoje vietoje pateko į sūduvių pasalą ir buvo sumušta 1166 m. spalio 18 d. įvykusiame mūšyje, o ši nesėkmė tik susilpnino jo, kaip senjoro, pozicijas Lenkijoje.
Įvairūs Lenkijos analai sako, kad šiame mūšyje dalyvavęs Boleslovo IV brolis Sandomiero kunigaikštis Henrikas „žuvo su savo kariuomene Prūsijoje (in Prussia)“. Daugiau topografinių nuorodų, siejamų su šiuo žygiu, ankstyvieji šaltiniai nepateikia, tad reikia priimti, kad tuokart pulta „Prūsija“ buvo būtent „getų“ – jotvingių – žemė, t.y. Sūduva.
Be to, žinoma, kad Boleslovo IV Garbaniaus laikais Sūduvos pasienyje reikšmingą vaidmenį vaidino Viznos tvirtovė, kaip lenkų forpostas. Tai buvo Lenkijos vartai į Sūduvą.
Kazimieras II Teisingasis ir jo 1192 m. žygis į Sūduvą
1173 m., mirus Boleslovui IV Garbaniui, valdžią perėmė vyriausias giminėje – Mieškas III Senasis, bet 1177 m. kilo Mažosios Lenkijos diduomenės maištas, dėl kurio jis buvo išvytas iš Krokuvos, o valdžią joje paėmė jo jauniausias brolis Kazimieras II Teisingasis (1177–1194).
Kazimieras II savo valdžioje suvienijo Krokuvos, Sandomiero ir Mazovijos žemes – visą vakarinę Lenkijos dalį. Tai buvo paskutinis santykinės Lenkijos vienybės laikotarpis – po Kazimiero II mirties Lenkija galutinai susiskaldė į vis smulkėjančias ir tarpusavyje kovojančias kunigaikštystes. Tačiau Didžioji Lenkija Kazimierui II ne tik nepakluso, bet ir buvo valdoma priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusio vyresniojo brolio Mieško III Senojo.
Vincentas Kadlubekas kalba apie prieš 1192 m. vykusius sūduvių-jotvingių („getų“) plėšikėlių (latrunculos) antpuolius prieš Lenkiją, kurstomus Drohičine sėdėjusio rusėnų kunigaikščio. 1192 m. Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis, keršydamas už šiuos antpuolius, surengė žygį iš pradžių prieš Drohičino kunigaikštį, o paskui – ir prieš sūduvius.
Šį žygį aprašęs Vincentas Kadlubekas sūduviams pritaikė net tris vardus – polekšėnai, getai ir prūsai: „O polekšėnai yra getų, arba prūsų, gentis“ (Sunt autem Pollexiani Getharum seu Prussorum genus). Polekšėnai (pollexiani) reiškė ne visus „getus“ (t.y. jotvingius-sūduvius), o tik jų dalį, gyvenusią prie Elko upės (lenkiškai ji seniau vadinta Leku, o lietuvišką ir sūduvišką šios upės vardą K. Būga rekonstravo kaip Lukas). Lenkų kalbininko J. Nalepos manymu, lenkiškai šios upės pakrančių gyventojai vadinosi Połekszanie. Lietuviškai juos galima būtų vadinti palukėnais.
Kazimiero II kariuomenė, anot Vincento Kadlubeko, iš pradžių nesutikusi pasipriešinimo, pasklido plėšti krašto: „šventyklas, pilis, kaimus, aukštus pastatus, svirnus su javais apima liepsnos“... Palukėnų kunigaikštis pasiprašė taikos, sutiko mokėti duoklę ir duoti įkaitų, bet po to sūduviai visgi užpuolė grįžtančius lenkus. Kazimieras II vėl sumušė sūduvius ir privertė juos mokėti duoklę.
1194 m., mirus Kazimierui, valdžia Krokuvoje atiteko jo dešimtmečiui sūnui Lešekui Baltajam, bet jį nuvertė valdžią trumpam susigrąžinęs Mieškas III Senasis (1198–1202).
Valdant Mieškui III Senajam ir po jo mirties, prasidėjo kovos dėl Krokuvos valdymo. Dėl tėvo palikimo nepaliaujamai kovojusio Kazimiero Teisingojo sūnaus Lešeko Baltojo rankose Krokuva buvo ilgiausiai (1194–1198, 1199, 1202/6–1210 ir 1211–1227). Konkurentai jį buvo ne kartą išviję. Jis vykdė ir puolamąją politiką, įsiveldamas į kovas dėl Haličo-Volynės kunigaikštystės bei dalyvavo kryžiaus žygyje prieš prūsus.
1222–1223 m. kryžiaus žygis
Lekno cistersų vienuolyno abatas Kristijonas 1216 m. popiežiaus Inocento III buvo įšventintas Prūsijos vyskupu. Kartu su Mazovijos kunigaikščiu Konradu, kuris jį aprūpino valdomis Kulmo žemėje, jis ėmėsi Prūsijos christianizacijos. Tuo metu tai galėjo būti įgyvendinta tik organizuojant kryžiaus žygius. 1217 m. kovo 3 d. popiežius Honorijus III paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš prūsus, kurį organizuoti pavedė Prūsijos vyskupui Kristijonui.
Konrado brolis ir Lenkijos kunigaikštis Lešekas Baltasis buvo davęs įžadą dalyvauti Penktąjame kryžiaus žygyje į Šventąją žemę, bet paskui išsiprašė popiežiaus leisti vietoj to dalyvauti kryžiaus žygyje prieš prūsus, motyvuodamas tuo, kad Palestinoje nėra nei alaus, nei midaus, o nieko kito jis gerti negali... Todėl 1222 ir 1223 m. Lešekas Baltasis dalyvavo visos Lenkijos riterių kryžiaus žygiuose prieš prūsus. Šie lenkų kunigaikščiams baigėsi nesėkmingai.
Lešekas Baltasis taip pat bandė atkurti Krokuvos valdžią vakarų Pamaryje, bet tam pasipriešino Pamario kunigaikštis Sventopelkas. 1227 m. lapkritį Lešekas Baltasis atvyko į pasitarimą Gonsavoje su dar trimis svarbesniais Lenkijos kunigaikščiais (Didžiosios Lenkijos Vladislovu Laibakoju, Silezijos Henriku Barzdotuoju ir savo broliu, Mazovijos kunigaikščiu Konradu). Sventopelkas užpuolė jį besimaudantį pirtyje su Henriku Barzdotuoju. Lešekas Baltasis šoko ant žirgo ir bandė pabėgti, tačiau Marcinkove buvo pavytas ir nušautas strėle.
Fatališkas Mazovijos kunigaikščio Konrado sprendimas
Žuvus Lešekui Baltajam, liko jo pusantrų metų sūnus Boleslovas V Drovusis, o dėl regentystės teisių stojo į kovą visi Gonsavos pasitarimo dalyviai. Silezijos (Vroclavo) kunigaikštis Henrikas I Barzdotasis (1201–1238) apie 1230 m. užvaldė Krokuvą, o taip pat nuo 1234 m. valdė dalį Didžiosios Lenkijos. Taip jo valdžioje atsidūrė didelė Lenkijos dalis, o svarbiausiu jo partneriu ir konkurentu liko Konradas Mazovietis, jaunesnysis Lešeko Baltojo brolis.
Henrikas Barzdotasis, vedęs pamaldžią vokietę šv. Jadvygą Silezietę (Hedwig von Andechs), turėjo daug ryšių su Vokietija. Jis rėmė vokiečių kolonizaciją Silezijoje, suteikė jiems vokiečių teisę, o taip pat pirmasis užmezgė ryšius su Vokiečių ordinu (kryžiuočiais), kuriam suteikė valdų savo valdose Silezijoje.
Kryžiaus žygio į Prūsiją nesėkmė išjudino prūsus ir sukėlė jų atsakomuosius antpuolius į Lenkiją. Ypač kentėjo Konrado Mazoviečio valdoma Mazovija. Jo bandymas kovai su prūsais įkurti vienuolių riterių Dobrynės ordiną buvo nesėkmingas – šis ordinas, sukurtas Livonijos kalavijuočių pavyzdžiu, buvo per silpnas.
Patartas Henriko Barzdotojo, Konradas 1226 m. sumanė pasikviesti Vokiečių ordiną, kuris neseniai (1225 m.) buvo išvytas iš Vengrijos. Ta proga kryžiuočių didysis magistras Hermanas Zalca išsirūpino imperatoriaus Frydricho II Riminio Aukso bulę, datuotą 1226 m. kovo mėn., kuria kryžiuočiams buvo patvirtinta ne tik Konrado pažadėta Kulmo (Chelmno) žemė, bet ir visa Prūsija (gali būti, kad ji išduota atgaline data 9 metais vėliau). 1228 m. balandžio 23 d. Konradas, įgyvendindamas savo siūlymą, suteikė Vokiečių ordinui Kulmo žemę ir Orlovo kaimą Kujavijoje. Tačiau kryžiuočiai, tuo nesitenkindami, išsirūpino iš Konrado 1230 m. birželio 16 d. Krušvicos privilegiją, kuria jis jiems dovanojo ne tik Kulmo žemę, bet ir leido užsikariauti visą Prūsiją (kai kurie istorikai, ypač lenkų, laikė šią privilegiją falsifikatu, tačiau tvirtų argumentų dėl to nėra). Tad kryžiuočiai iš karto parodė, kad turi savo planų Prūsijoje ir Konrado Mazoviečio įrankiu tapti neketina.
Nors lenkai jau senokai puoselėjo kryžiaus žygių ideologiją savo ekspansijai į Prūsiją pagrįsti, kryžiaus karų metu 1190 m. Šventojoje žemėje įkurto Vokiečių ordino pasikvietimas į pagalbą kovose su prūsais buvo visai naujas ir labai nesėkmingas žingsnis, nes galingasis Vokiečių ordinas netruko išsprūsti iš bet kokios lenkų kunigaikščių įtakos ir tapo visiškai savarankišku bei Lenkijai priešišku žaidėju. Tą padaręs Mazovijos kunigaikštis Konradas dar nuo Jono Dlugošo laikų Lenkijos istoriografijoje už šį žingsnį užsitarnavo pasmerkimą.
Vokiečių ordino grėsmė auga
1230 m. į Kulmo žemę atvyko pirmieji Vokiečių ordino riteriai, o 1231 m. jie pradėjo Prūsijos nukariavimą. Įdomu, kad tą darant vieni pirmųjų į pagalbą jiems atėjo Kverfurto grafai – pirmojo Lietuvos misionieriaus Brunono Kverfurtiečio giminaičiai. Daugiau kaip 200 metų, prabėgusių nuo šv. Brunono Kverfurtiečio žūties, neištrynė giminės atminties ir tradicijų. Kai 1233 m. kryžiuočiai statėsi Marienverderį – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis.
Tuo pačiu metu tarp Vokiečių ordino ir Livonijoje veikiančio Kalavijuočių ordino prasidėjo derybos dėl jungimosi, bet jautėsi ir konkurencija, susijusi su to meto politinėmis kovomis Europoje. Tuo metu tvyrojo nesantaika tarp popiežiaus Grigaliaus IX ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II. Imperatorius rėmė Vokiečių ordiną, o popiežius 1236 m. vasario 19 d. paskelbė kryžiaus žygį Livonijai ir Kalavijuočių ordinui paremti.
Tuo pačiu metu Vokiečių ordinas, remiamas imperatoriaus šalininko Meiseno markgrafo Henriko, pradėjo naują puolimą Prūsijoje ir baigė pirmosios prūsų žemės – Pamedės – užkariavimą.
1236 m. Livonijoje sutelktos Kalavijuočių ordino ir jų talkininkų pajėgos surengė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą. Lietuviai sutelkė savo jėgas ir, kryžininkams grįžtant, rugsėjo 22 d. sumušė juos Šiaulių mūšyje. Žuvo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas ir 48 ordino riteriai. Tai buvo didesnė Ordino riterių dalis, todėl Kalavijuočių ordinas savarankiškai egzistuoti nebegalėjo. 1237 m. gegužės 14 d. popiežius Grigalius IX jį prijungė prie Vokiečių ordino. Vokiečių ordinas atsiuntė į Livoniją naujų riterių, kompensuodamas Šiaulių mūšio metu patirtus nuostolius.
Lietuva atsidūrė tarp dviejų to paties Vokiečių ordino vykdomos ekspansijos židinių. Vokiečių ordinas, skirtingai nei Palestinoje, Pabaltijyje neturėjo konkurentų – karalių valdžios ar kitų vienuolių riterių ordinų. Todėl čia jis pradėjo kurti savo valstybę. Šios valstybės dalimi, kryžiuočių supratimu, turėjo tapti ir Lietuva. Lietuvai ne tik buvo užkirstas kelias suvienyti visas baltų žemes ir įsigalėti Prūsijoje bei Livonijoje, bet ir teko kovoti ilgą kovą dėl teisės išlikti.
1242 m. prieš Vokiečių ordiną kilo pirmasis prūsų sukilimas, remiamas Pamario kunigaikščio Sventopelko. Tačiau 1249 m. Christburgo sutartimi prūsai buvo priversti pasiduoti. Vokiečių ordinas čia sukūrė savo valstybę. Jis tapo savarankiška ir visiems kaimynams grėsminga jėga Pabaltijyje. Ateityje Lietuva ir Lenkija kovai su Vokiečių ordinu turės sutelkti savo jėgas.
Atgal
