ISTORIJA
2024.05.23. Paskutinė Brunono Kverfurtiečio misija 1009 m.: tarp Lenkijos ir Rusios
Dr. Tomas Baranauskas
Apie 1009-ųjų metų reikšmę Lietuvos istorijai daugiausia kalbėta apie 2009 m., ruošiantis Lietuvos tūkstantmečiui ir jį minint. Kai kurie šio minėjimo inspiruoti darbai pasirodė ir kiek vėliau, bet galiausiai dėmesys šiai temai nuslopo.
Tuo metu apie 1009-uosius diskutavo ne tik istorikai, bet ir platesnė visuomenė. Nevengta net kraštutinių vertinimų. Antai, „Brunonas buvo nusikaltėlis, teisingai nuteistas už nusikalstamą veiklą,“ – rašė vieno tinklaraščio autorius. „Brunonas – įžūlus nusikaltėlis prieš lietuvių tautą,“ – dar radikaliau jam antrino marginalus politologas Giedrius Šarkanas. Net Vilniaus mieto savivaldybės taryboje kilus iniciatyvai vieną Vilniaus gatvę pavadinti šv. Brunono vardu, tuometinis vicemeras Vidmantas Martikonis pareiškė, kad tai bus „įžeidimas mūsų protėviams ir mūsų krašto gynėjams“. Anot jo, „Brunonas yra kaip plėšikas, kaip svetimos kultūros ir ideologijos nešėjas. Tai buvo kryžiuotis, kurio kolegos, anūkai ir pan. paskui degino Lietuvos kraštą.“
Emocingai Brunono misiją komentavo ir krikščioniškų pažiūrų autoriai. „Ramus kaip avinėlis nelaimingų pagonių nužudytas jis pelnė Dangų ne tik sau, bet ir įžiebė Evangelijos liepsnelę, kuri daugiau nebeužgeso iki pat mūsų dienų. Mūsų kraštuose jo pradėta kova toliau tęsiama, tirpdant neapykantą, gydant nuodėmės sužeistas sielas ir puošiantis artimo meilės darbais,“ – rašė istorikas Darius Baronas, pridurdamas, kad „Šv. Brunonas amžiams paliko šaunų Kristaus kario pavyzdį.“ Atpasakodamas Pažaislio vienuolyne surengtoje konferencijoje išsakytus Irenos Vaišvilaitės samprotavimus, žurnalistas rašė, kad „tik pasirodęs su puošniais vyskupo liturginiais (apeiginiais) drabužiais, Brunonas Kverfurtietis susilaukė mūsų protėvių dėmesio. Gal ir buvo nužudytas dėl paauksuoto arnoto (per Mišias vilkimo apsiausto) bei brangakmeniais papuoštos mitros (vyskupiškos smailios kepurės). Ir tada Lietuvoje nesaugu buvo turtingiems (ar taip atrodantiems) užsieniečiams.“
Brunono žūties esmė
Rodos, ne taip jau sunku būtų išsiaiškinti, ką Brunono mirtis reiškė jo tėvynainiams ir jam pačiam. Tai buvo visų pirma naujo šventojo – kankinio už tikėjimą gimimas, o kartu ši diena turėjo tapti ir bažnytine švente. Tiesa, ji nebuvo plačiai žinoma ir greitai nuėjo užmarštin (išskyrus Brunono gimtinę). Viduramžių žmogaus supratimu, didžiausia garbė – tai yra, garbingiausia įmanoma mirtis buvo mirtis už tikėjimą.
Petras Damianis, Brunono amžininkas ir vienas iš jo biografų, šventąjį nužudžiusiems pagonims priekaištavo ne dėl paties nužudymo, o dėl to, kad jie pernelyg ilgai delsė tai padaryti. Anot jo, Brunonas, „atvykęs pas pagonis, su tokiu karštos širdies atkaklumu ėmė pamokslauti, kad jau niekas neabejotų, jog šventas vyras kankinystės reikalavo.
O anie bijodami, kad po palaimintojo Adalberto kankinystės, drebinant stebuklų ženklams, didžioji dalis slavų genties yra atversta, patiems taip pat panašiai neatsitiktų, ilgą laiką nuo palaiminto vyro rankas sumania klasta atitraukia ir labiausiai trokštančio mirti, nenorėdami jo nužudyti, žiauriai pasigaili“.
Kitaip sakant, Brunono mirtis dėl tikėjimo nebuvo jo misijos nesėkmė. Jis pasiekė vieną iš galimų savo misijos tikslų, o tai buvo pagonių krikštijimas arba tapimas kankiniu. Dar nežinia, kurio iš šių tikslų kandidatas į šventuosius labiau siekė. Brunono elgesys iš pat pradžių buvo provokuojantis. Anot jo palydovo Viberto pasakojimo, vos įžengęs į Prūsiją (kurią šiuo atveju reikia suprasti kaip sūduvių-jotvingių žemes), Brunonas buvo nuvestas pas „karalių“ Netimerą, pradėjo skelbti savo tikėjimo tiesas, o susiginčijęs su „karaliumi“, įmetė į ugnį jo stabus. Fanatiškas vienuolio elgesys Netimerą iš pradžių supykdė, bet vėliau išgąsdino. Jis įtikėjo, kad Brunoną palaiko aukštesnės jėgos ir priėmė vienuolio skelbiamą tikėjimą.
.jpg)
Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)
Šv. Brunono nužudymas. Lomžos bažnyčios freska
Hagiografiniai Brunono gyvenimo aprašymai šioje vietoje nurodo įvykusį stebuklą – Brunonas neva nesudegęs ugnyje, tačiau, regis, didžiausias stebuklas ar keistenybė to meto aisčių akimis buvo pats Brunono elgesys. Jis peržengė visas įprasto elgesio ir sveiko proto ribas. Panašus fanatizmas baltams nebuvo žinomas ir būtent tai privertė juos suglumti, įtikėti, kad už Brunono stovi nežemiškos jėgos.
Žinoma, tai nebuvo vienintelė galima reakcija į tokį elgesį. Jei Netimeras galų gale įtikėjo Brunono skelbiamo Dievo galia, tai kitas to krašto kunigaikštis, kurį vėlyvas Brunono kankinystės aprašymas vadina Zebedenu, liko šiuo elgesiu pasipiktinęs ir iš Netimero dvaro išvykusį Brunoną nužudė. Kaip tik tada, išvykęs iš Netimero buveinės, Brunonas ir pasiekė paskutinį savo kelionės tašką, kurį įvairūs Saksonijos metraštininkai įvardija kaip Prūsijos, Rusios ir Lietuvos pasienį, o vėlyvas Brunono kankinystės aprašymas (giminingas Viberto ir Petro Daminio pasakojimams) mini dar ir Alstros upę, į kurią buvusi įmesta Brunono galva. Ši Alstra, anot Rasos Mažeikos, yra perkeltas Brunono gimtinėje tekančio Elsterio lotynizuotas pavadinimas. Pritariant tokiai galimybei, galima vis dėlto manyti, kad tokiam perkėlimui pretekstą galėjo duoti panašiai skambantis tikrasis Brunono žūties vietoje tekančios upės pavadinimas, nes tiesiog perkelti į pagonių žemes Brunono gimtinės upę būtų keistas ir niekuo nemotyvuotas kankinystės aprašymo autoriaus sprendimas. Tai paaiškintų, kodėl tikslaus Alstros pavadinimo atitikmens negalime rasti. Tuo tarpu panašius pavadinimus Sūduvos, Rusios ir Lietuvos tuometinio pasienio zonoje galime rasti net du – tai Jatra (arba Aitra) Zietelos apylinkėse ir Katra į rytus nuo Gardino, kurios ištakos siekia ir dabartinės Lietuvos teritoriją.
Žvelgiant plačiau, tai buvo pasaulėžiūrų ir religijų susidūrimas, pirmasis konfliktas tarp krikščionybės ir pagonybės Lietuvos žemėje, kuris vėliau, kryžiaus karų epochoje, pasireiškė ir nuožmesnėmis formomis.
Šis konfliktas paženklino pirmuosius keturis Lietuvos tūkstantmetės istorijos šimtmečius. Tolesnis šio dramatiško susidūrimo etapas pasižymėjo jau ne sąlyginai taikiomis misijomis, o alinančiu lietuvių karu su kryžiuočiais. Tai buvo mūsų protėvių kova dėl išlikimo.
Kaip Kverfurto grafai savo savo giminės šventojo žygių tąsą?
Galbūt simboliška, kad šventojo Brunono giminaičiai – Kverfurto grafai – XIII amžiuje aktyviai dalyvavo ugnimi ir kalaviju krikštydami prūsus ir lietuvius.
Kai savo ekspansiją į prūsų žemes pradėję kryžiuočiai 1233 m. statėsi Marienverderį, – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje, – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis – pirmasis žymus Vokiečių ordino rėmėjas Prūsijoje. Kitas Kverfurto grafas – Meinhardas Kverfurtietis – vienuolika metų buvo Vokiečių ordino Prūsijos žemės magistru (1288–1299).
Būtent jis pastatė Ragainės pilį – pagrindinį kryžiuočių forpostą, iš kurio visą XIV amžių buvo rengiami niokojantys žygiai prieš Lietuvą. Būtent jo spaudžiami lietuviai 1291 m. pasistatė ir svarbiausią savo gynybinį forpostą prie Nemuno – Veliuonos pilį.
Kverfurto grafai gerai žinojo savo žymiausio giminaičio – šventojo Brunono – istoriją, taigi, jų kelias į Prūsiją ir Lietuvą nebuvo atsitiktinis. Jie stengėsi eiti savo giminės šventojo pramintu keliu. Šv. Brunono atminimas buvo (o ir dabar yra) gerbiamas ir saugomas jo gimtojoje Kverfurto pilyje, kurioje esančią pilies bažnyčią fundavęs pats šventasis. Teigiama, kad Kverfurto pilis – didžiausia vidurio Vokietijoje.
Brunono žūties data
Pirmasis Lietuvos paminėjimas randamas Brunono žuvimą aprašančiuose šaltiniuose, visų pirma Kvedlinburgo analuose. Bet iš tikrųjų į Kvedlinburgo analai nėra visai vienalaikis liudijimas. Analų autorius jau žinojo, kad Brunonas jau buvo pripažintas šventuoju, o tai turėjo užtrukti keletą metų (manoma, kad apie 1020 m.). Pati žinia, manoma, Vokietiją galėjo pasiekti 1010 m.
Vis dėlto, kalbant apie tikslią Brunono mirties datą, istoriografijoje nesutariama, ar šv. Brunonas žuvo 1009 m. vasario 14 d., kaip teigia ankstyviausio pasakojimo apie Brunono misiją autorius Titmaras Merzeburgietis, ar kovo 9 d., kurią nurodo Kvedlinburgo analai.
„Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11 savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pajo dar onių trenktas į galvą su 18 saviškių 7-ąją dieną prieš kovo idas [VII. Id. Martii, t. y. kovo 9 d.] iškeliavo į dangų“, – rašo XI amžiaus Kvedlinburgo analai.
Kvedlinburgo analai ne vieninteliai nurodo tikslią Brunono mirties datą – tokių XI–XV a. šaltinių žinoma bent 10, o iš viso apie šv. Brunoną kalba net 23 viduramžių šaltiniai. Reikšmingiausias iš jų neabejotinai yra vyskupo Titmaro Merzeburgiečio kronika, tiksliau – jos šeštasis skyrius, parašytas 1014 m. (išliko ir kronikos originalas, rašytas paties Titmaro ranka).
Titmaras kiek kitaip nusako Brunono mirties datą ir vietą, nors šiaip jau kalba labai panašiais žodžiais: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas [XVI. Kal. Martii, t. y. vasario 14 d.], romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.
Taigi turime dvi datas – kovo 9-ąją ir vasario 14-ąją. Kuri iš jų teisinga? XI a. Magdeburgo ir Vaisenburgo nekrologiumai (mirusiųjų knygos) Brunono mirtį įrašė ties kovo 9 d. Kovo 9-ąją priėmė ir apie 1170 m. surašyti Magdeburgo analai. Kituose šaltiniuose įsitvirtino vasario 14-oji (po 1158 m. sudarytuose Saksų analuose, 1209 m. Halberštato vyskupų istorijoje, XV a. kūriniuose – „Šventojo Brunono gyvenimas ir kančios“ bei „Magdeburgo arkivyskupų istorija“). Taigi 4 šaltiniai – už kovo 9-ąją, 5 – už vasario 14-ąją. Žinoma, šaltinių „balsavimu“ tokios problemos nesprendžiamos.
Ką sako istorikai? Istorikų nuomonės nemažiau skirtingos, nes aiškesnių kriterijų, kuriai versijai atiduoti pirmenybę, nerasta. A. Kolbergas (1884), A. Koczy (1936), J. Karwasinska (1966) ir kt. pasisakė už vasario 14 d., H. G. Voigtas (1907), J. Widajewiczius (1937), W. Jemelity (1982), E. Gudavičius (1996) ir kt. – už kovo 9 d.
Taigi nei šaltiniuose, nei istoriografijoje aiškaus atsakymo nerasime. Vis dėlto remtis reikia patikimiausiu šaltiniu. Tik kuris iš jų patikimiausias?
Savo kronikoje Titmaras prisipažįsta, kad buvo Brunono bendramokslis ir apie jį yra kalbėjęsis su jo tėvu. Taigi Titmaras yra pirminis informacijos šaltinis – žmogus, kuris pats surinko informaciją apie Brunoną ir ją pateikė savo tėvynainiams. Ne ko kito, o būtent Titmaro dėka gausūs Saksonijos šaltiniai, įskaitant ir Kvedlinburgo analus, labai panašiais žodžiais pasakoja apie Brunono mirtį, kartais pateikdami kiek daugiau informacijos. Galbūt platesnę versiją tas pats Titmaras galėjo išdėstyti savo „Martirologijoje“, kurią jis mini savo kronikoje, bet mūsų dienų ji nepasiekė. Šis platesnis kūrinys greičiausiai bus ir abiejų versijų apie Brunono žūties vietą šaltinis. Magdeburgo analai tiesiog ir nurodo, kad Brunonas žuvęs Prūsijos, Rusios ir Lietuvos pasienyje.
Kartais pareiškiama nuomonė, kad vasario 14-ąją vietoj kovo 9-osios Titmaras nurodė supainiojęs Brunono Kverfurtiečio ir 976 m. mirusio vyskupo Brunono Verdeniečio mirties datas (pastarajam esą ir priklausė vasario-oji). Tačiau bėda ta, kad tiksli Brunono Verdeniečio mirties data taip pat nežinoma, o egzistuoja kelios jo mirties datavimo versijos. Dar viena vasario 14 ir kovo 9 d. datų atsiradimo galimybė galėtų sietis su skirtingomis bažnytinio kalendoriaus datavimo interpretacijomis. Vasario 14 d. Rusioje minima šv. Kirilo diena, kuri Čekijoje siejama su kovo 9 d. Tad jei pirminiame pranešime Brunono mirtis būtų siejama su „šv. Kirilo diena“, skirtingose interpretacijose ji galėjo išvirsti į vasario 14 ir kovo 9 d. Šiuo atveju, kadangi žinia gauta iš Rusios pasienio, tikresne reikėtų laikyti vasario 14-ąją.
Brunono misija jo veiklos kontekste: Rusios ar Lenkijos valdovo remta misija?
Šv. Brunonas Kverfurtietis nebuvo atsitiktinis keleivis. Tuo metu dar didele dalimi pagoniškoje Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europoje jis veikė su popiežiaus įgaliojimais ir turėdamas misijų arkivyskupo titulą. Jo palydą sudarė bent 20 palydovų, tad keliavo visa vilkstinė. Brunoną rėmė neseniai krikštą priėmusių valstybių valdovai – Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis ir Kijevo Rusios valdovas bei krikštytojas Vladimiras Sviatoslavičius. Būtent pastarojo remiamas jis 1008 m. surengė priešpaskutinę savo misiją į klajoklių pačenegų žemes, kurią pats aprašė laiške Romėnų karaliui ir būsimam imperatoriui Henrikui II. Šiame laiške, beje, Brunonas šiltai atsiliepė ir apie Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį, tik apgailestavo, kad dėl Henriko II jam primesto karo, pastarasis nepajėgia paremti jo misijų.
Iki šiol buvo manoma, kad į Prūsijos ir Lietuvos pasienį su Rusia Brunonas keliavo iš Lenkijos, į kurią buvo sugrįžęs po savo misijos pečenegų žemėse. Čia jį priėmęs karalius Boleslovas Narsusis. Jis ir bus parėmęs jo paskutinę misiją.
Atidesnis įsiskaitymas į žinomą Brunono laišką Henrikui II lenkų istoriką Milošą Sosnovskį 2016 m. privertė gerokai pakoreguoti paskutinių Brunono metų vaizdą, nes paaiškėjo, kad kelionei į Lenkiją po misijos pečenegų žemėje Brunonas paprasčiausiai neturėjo laiko...
Kaip tai išaiškinta? Pirmiausia atkreiptas dėmesys į tai, kaip Brunonas aprašo savo išvykimą į pečenegų kraštą. Palydėtas kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus, Brunonas peržengė Rusios ir pečenegų krašto sieną ir ta proga sugiedojo giesmę, skirtą šv. Petrui („Petre, amas me? Pasce oves meas!“). Kad tokios giesmės būdavo giedamos ne bet kada, o prisilaikant liturginio kalendoriaus, dar 1958 m. atkreipė dėmesį lenkų istorikas ir kunigas Valerianas Meištovičius. Jis manė, kad ši giesmė sugiedota ryšium su vasario 22 d. minima šv. Petro Sosto švente. Čia V. Meištovičiui buvo iškilusi problema, nes Brunonas užsimena, kad po 3 dienų nuo šio įvykio jie susidūrė su pečenegais, ir tai buvęs penktadienis, o artimiausias penktadienis, skaičiuojant nuo 1008 m. vasario 22 d., buvo tik vasario 27 d., taigi, po 5 dienų. V. Meištovičiui teko giesmės giedojimą pavėlinti iki vasario 24 d., kas vis dėlto prieštarauja šaltinio tekstui... Toliau sekė misija pas pečenegus, kuri, paties Brunono liudijimu, užtruko 5 mėnesius. Tad, anot V. Meištovičiaus, ši misija turėjo baigtis 1008 m. liepos pabaigoje. Po to Brunonas dar turėjęs gerą pusmetį nuvykti į Lenkiją ir pasiruošti ten savo paskutinei misijai į Prūsiją...
Šią gražią ir, atrodytų, darnią schemą sugriovė minėtasis M. Sosnovskis 2016 m. paskelbtame straipsnyje. Jis atkreipė dėmesį, kad minėta giesmė šv. Petrui galėjo būti giedama ne tik ryšium su vasario 22 d. minima šv. Petro sosto diena, bet ir šv. Petro ir Povilo dieną (birželio 29 d.) bei šv. Petro grandinių dieną (rugpjūčio 1 d.). Tačiau tik birželio 29 d. atitinka Brunono pasakojimą, nes po 3 dienų nuo jos 1008 m. buvo penktadienis. Tad išeina, kad iš tikrųjų misiją pas pečenegus Brunonas pradėjo tik birželio 29 – liepos 2 d., o po penkių mėnesių, kai ją baigė, buvo jau 1008 m. gruodžio pradžia. Laiko iki jo žūties 1009 m. vasario 14 d. Lietuvos, Prūsijos (Sūduvos) ir Rusios pasienyje buvo likę jau visai nedaug, ir išvykos į Lenkiją čia įsprausti nebeišeina. Vadinasi, Brunonas į savo paskutinę misiją turėjo vykti tiesiog iš Kijevo, taigi, remiamas ne Boleslovo Narsiojo, o to paties Vladimiro Sviatoslavičiaus, kuris rėmė ir jo misiją pas pečenegus...
Po Brunono žūties kankinių palaikus vis dėlto išpirko Boleslovas Narsusis – sunku pasakyti, konkuruodams su Vladimiru ar vykdydamas tą pačią politiką. Bet kuriuo atveju abu valdovai palaikė šiltus santykius su Brunonu ir buvo jo rėmėjai. Turovo-Pinsko kunigaikštystėje, kurią tuo metu valdė Vladimiro sūnus Sviatopolkas, tuo pačiu metu veikė iš Lenkijos atvykęs Kolobžego vyskupas Reinbernas, Boleslovo Narsiojo žmogus. Tai rodo, kad Brunono misijoje religiniai motyvai buvo susipynę su politiniais Lenkijos ir Rusios valdovų interesais, taigi, ši misija yra ne tik pirmasis Lietuvos paminėjimas, bet ir seniausias Lietuvos ir Sūduvos santykių su Lenkija ir Rusia liudijimas.
Atgal
