ISTORIJA
2024.05.08. Lietuvos partizanų žygis į Vakarus 1949 m. balandį
Parengė Rita Pauliukaitienė, punskas.pl
Jau prabėgo 75 metai, kai į Vakarus paskutinį kartą per vadinamąją geležinę uždangą sėkmingai prasiveržė Lietuvos laisvės kovotojų pasiuntiniai ir bent iš dalies įvykdė uždavinį – perduoti žinias į laisvąjį pasaulį.
„1949 m. pavasarį iš vadų pasitarimo sugrįžęs Vanagas perdavė naujienas apie partizanų Vyriausiąją vadovybę savo vadovaujamiems partizanams ir siekė jas perduoti į užsienį.
Todėl 1949 m. balandžio mėn. į Vakarus pasiųstas Dainavos apygardos štabo ryšių ir žvalgybos skyriaus viršininkas J. Krikščiūnas-Rimvydas, jau turėjęs sienos kirtimo praktiką.
Nuvykęs į užsienį jis turėjo susisiekti su J. Lukša“, – rašo istorikas Darius Juodis knygoje „Prasiveržti pro geležinę uždangą“. Nors šis žygis klostėsi labai dramatiškai, vis dėlto tai buvo trečia sėkminga Lietuvos partizanų vadovų surengta kelionė į Vakarus.
J. Krikščiūno ir J. Lukšo žygis į Lenkiją | punskas.pl nuotr.
Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės partizanai 1948 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Jonas Beinaravičius-Vėjas, Povilas Šiugždinis-Bitinas, Dragūnas (Tauro apygarda, Geležinio Vilko rinktinė), priklaupę iš kairės: pirmas nežinomas, antras Vladas Vencevičius-Svajūnas, stovi iš kairės: Adomas Bartaševičius-Narsuolis, antras ir ketvirtas broliai Kymantai, trečias Margio grupės vadas Raklevičius-Tigras, Mįslinčius, penktas nežinomas | Z. Bartusevičiūtės archyvo nuotr.
Deja, paskutinė. Daugiau nė vienai partizanų grupelei nepavyko išgabenti į laisvąjį pasaulį Lietuvos partizanų dokumentų. Dariaus Juodžio ir Daliaus Žygelio straipsnyje „Lietuvos partizanų veikla Vakaruose. J. Krikščiūno-Rimvydo žygis“ pateikiamas faktas, kad Juozas Lukša yra patvirtinęs, jog Rimvydas 1949 m. iš Lenkijos atsiuntė pranešimų apie Lietuvos gyventojų trėmimus, rinkimus, kuriuos vykdė okupantai, taip pat buvo gauta ir partizanų dainų.
Apie pastangas padėti J. Krikščiūnui iš Lenkijos patekti toliau į Vakarus ir gyvai paliudyti apie padėtį Lietuvoje J. Lukša grįžęs į Lietuvą 1950 m. informavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą. Norisi paminėti ir dar vieną faktą.
Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo svarbi Jurgio Krikščiūno-Rimvydo nuomonė įvairiais klausimais, 1949 m. rugsėjo mėn. 9 d. netgi nusprendžiama atidėti Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado rinkimus, tikintis sulaukti žinių apie į Vakarus išsiųsto Rimvydo likimą.
Iš tiesų Jurgio Krikščiūno ir kitų šio žygio dalyvių likimai susiklostė labai dramatiškai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai pateikia duomenis, kad 1949 m. balandžio 23 d. Lazdijų aps., Živulčiškės miške, per susidūrimą su Alytaus MGB kariuomenės daliniu žuvo 4 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: Juozas Dambrauskas-Sukilėlis, Juozas Kasiulionis-Kranklys, Juozas Klibavičius-Gervė (skyriaus vadas) ir Balys Liesionis-Jazminas.
Kol kas nesurasti dokumentai, ar šie kovotojai buvo J. Krikščiūno bendražygiai, tačiau yra žinoma, kad Lazdijų krašte Lietuvos–Lenkijos sieną pavyko pereiti sužeistiems Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir Broniui Saveikiui-Klajūnui, Juozapavičiaus tėvūnijos vadui, anksčiau buvusiam Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio adjutantu.
Nepaisydami pavojų ir gresiančių represijų, daug pastangų globodami Lietuvos partizanus įdėjo ir Suvalkų Trikampio lietuviai, ypač gyvenę Punsko krašte. Patikimiausios ryšininkės buvusios Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė.
Atgal
