ISTORIJA
2024.04.07. Laužų kaimo tragedija sovietiniais metais
Gintautas Šapoka
Ekonomistas, istorikas mėgėjas
Tikriausiai kiekvienas Lenkijos gyventojas žino Katynės, kiekvienas Baltarusijos gyventojas žino Chatynės, o kiekvienas Lietuvos gyventojas žino Pirčiupio žudynes.
Katynėje 1940 metais sovietų NKVD sušaudė lenkų karininkus, Chatynėje, vokiečių okupacijos metu, 1943 m. kovo 22 baudžiamosios ekspedicijos metu buvo sudegintas kaimas.
Pirčiupio kaimas sudegintas 1944 m. birželio 3 d. Visose šitose vietose dabar yra pastatyti paminklai, o Baltarusijos Chatynėje pastatytas memorialas, kur išvardinti visi kaimai sudeginti per vokiečių okupaciją.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Chatynės kaimą sudegino ne vokiečių daliniai, bet baudžiamasis būrys sudarytas daugiausiai iš slavų tautybių sovietinių karo belaisvių, stojusių tarnauti vokiečiams.
Laužų kaimo tragediją primenantis paminklas | bessmertnybarak.ru nuotr.
bessmertnybarak.ru/ nuotr.
Visiems šiems nusikaltimams nėra senaties. Bet sovietinė propaganda labai efektyviai išnaudojo beveik identiškus pavadinimus – Katynė ir Chatynė. Kai į Sovietų Sąjungą buvo atvykęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir panoro nuvykti į Katynę, tai jį nuvežė į Chatynę. Sovietai slėpdami savo nusikaltimus apgavo net JAV prezidentą.
Dabar vis daugiau kalbame apie totalitarinių režimų nusikaltimus žmonijai, bet Lietuvoje labai dažnai sovietiniai nusikaltimai vis dar slepiami, apie juos nerašoma istorijoje, nemokoma mokyklose.
Toks pavyzdys yra ir su Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimo žudynėmis, kurias įvykdė sovietiniai partizanai 1944 sausio 29 dieną. Ši data nebuvo paminėta nei Seime, nei plačiau visuomenėje.
Net ant kryžiaus išvardintų žmonių pavardės užrašytos lenkiškomis raidėmis, bet juk čia buvo lietuviškas kaimas ir gyveno lietuviai.
Kad buvo lietuviškas kaimas ir dar lietuvių gyveno po karo liudija kai kurie dokumentai.
Bet dabar noriu pakalbėti visai apie ką kita – apie Laužų kaimo tragediją įvykusią 1945 metais naktį iš 23 į 24 vasario mėnesį.
Pirmą kartą apie Laužų kaimo tragediją išgirdau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Ją man papasakojo lenkų tautybės komunistas Nikolajus Ivanovičius K., buvęs vieno tarybinio ūkio direktorius, su kuriuo palaikiau draugiškus santykius.
Tada, aišku, žinojau apie sovietinių okupantų vykdytą tremtį, apie sovietinius lagerius, bet apie vykdomas NKVD žudynes nežinojau.
Jis pasakojo maždaug taip: 1945 metais, jau išstūmus vokiečius iš Baltarusijos ir Lietuvos, maždaug 5-7 kilometrai nuo Dieveniškių NKVD dalinai įvykdė taikaus kaimo egzekuciją. Visą laiką norėjau sužinoti daugiau, ieškojau to kaimo Šalčininkų rajono žemėlapiuose bei įvairiuose gyvenamųjų vietų sąrašuose.
Deja, nesėkmingai, bet visada mano atmintyje išliko šito kaimo pavadinimas. Ir visai neseniai rusiškoje žiniasklaidoje radau kaimo sunaikinimo istoriją.
Pasirodo, kad Laužų kaimas buvo ne Šalčininkų rajone, bet maždaug 200 metrų nuo Lietuvos sienos Baltarusijos respublikoje Ašmenos rajone.
Jo koordinatės yra sekančios: 54021‘06‘‘ šiaurės platumos ir 25033‘49‘‘ rytų ilgumos.
Lietuvoje arčiausias nuo jo yra Jankūnų kaimas Akmenynės seniūnijos Šalčininkų rajone. Pro Jankūnų kaimą 1939 metais buvo pravesta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos valstybių siena. Baltarusiškai šis kaimas vadinasi Лаужы, lenkiškai – Ławže.
Apie Laužų kaimo tragediją yra parašę keli autoriai. Didelį darbą atliko istorikas profesorius Tomašas Balbus, kuris lenkų leidinyje „Rocznik Bezpieczeństwa Międzynarodowego“ 2016 metais išspausdino apie tai didelę medžiagą. Dalį duomenų surinko iš Lietuvos istorijos archyvo, kur yra dalis archyvinės medžiagos apie įvykius Laužų kaime.
Taip pat šis atvejis minimas ir Jelenos Jakovlevos knygoje «Польша против СССР. 1939−1950 гг.».
Taip pat yra Olgos Komiaginos straipsnis internetinėje spaudoje „Kaimo neliko. Visur tik lavonai“. Prieš 75 metus NKVD dalinai sudegino mažą kaimelį Baltarusijos pakraštyje. Tad šiame straipsnyje naudoju šių autorių pateiktą medžiagą.
Ašmenos rajone 1945 metais buvo veikiantys Armijos Krajovos (AK) būriai, kurie kovojo už Lenkijos atkūrimą sienomis buvusiomis iki 1939 metų rugsėjo mėnesio.
Jie manė, kad Vakarų Baltarusija yra sovietų okupuota. Vokiečių okupacijos metais jie savarankiškai kovojo prieš vokiečius ir kažkiek bendradarbiavo su sovietiniais partizanais.
1944 metų liepą būta apie 20 tūkstančių AK kovotojų, kai Baltarusija pateko į Sovietų Sąjungos kontrolę. Šie būriai ėmė kovoti prieš sovietų valdžią. Sovietiniams čekistams AK kovotojai buvo banditai, kuriuos reikėjo sunaikinti.
Kovoti su AK daliniais buvo pavesta Sovietų sąjungos NKVD antros valdybos šeštam skyriui. Operacijos planavimui į Minską buvo komandiruotas generolas-pulkininkas Bogdanas Kobulovas.
Viso į Baltarusiją buvo pasiųsta apie 19 tūkstančių čekistų. Be to buvo sukurta keliolika dalinių veikusių kaip „vlasovinikai“. Faktiškai „vlasovininkų“ nebuvo, jais vadinosi persirengę čekistai.
Ir štai atėjo 1945 metų vasaris. Dviejuose mažuose kaimeliuose (po 8-10 kiemų) veikia du ginkluoti būriai. Laužuose apsistoję AK kovotojai, o Lukšanuose čekistai. Čekistai nutarė likviduoti AK kovotojus.
AK partizanų būriui vadovavo 18-metis Vladas Mikutis (Влодзимеж Микуть), jo vadovaujame būryje buvo apie 60 ginkluotų kovotojų ir medicinos seserys.
1945 metų vasario 19 d. į Lukšanų kaimą atvyko ginkluotų žmonių būrys. Jie dėvėjo lenkiškomis, vokiškomis ir lietuviškomis karinėmis uniformomis. Viso atvyko 23 arkliniai vežimai. Tai buvo perrengti čekistai.
Vasario 23 d. buvo sutartas susitikimas su AK būriu, kuris buvo apsistojęs Laužų kaime. „Vlasovininkai“ norėjo susitarti dėl tolesnių bendrų veiksmų.
Nuo AK susitikime dalyvavo vadas Vladas Mikutis, viso atvyko apie 10 žmonių. Pokalbis vyko laisva forma, buvo geriama samanė ir šokama.
Paskui AK kovotojai išvyko, o „vlasovininkai“ juos pasisiūlė palydėti. Nuvažiavus vieną kilometrą nuo kaimo, „vlasovininkai“ užpuolė lenkų partizanus. Pirmiausia buvo nuginkluotas Mikutis, du žmonės surišti, kiti nužudyti.
Naktį iš vasario 23 į 24 d. čekistai apsupo Laužų kaimą. Kaimą užpuolė iš trijų pusių. Iš pradžių pastatus apšaudė iš kulkosvaidžių, paskui užmėtė su granatomis ir buteliais su degančiu skysčiu, žmones kurie bandė pabėgti sušaudė.
Likęs gyvas partizanas Boleslovas Simonovičius (Болеслав Симонович) pasakojo, kad viskas prasidėjo apie 22 valandą.
Viena iš medicinos seserų pranešė, kad esame apsupti. Tuomet mes iššokom į gatvę. Mūšis vyko visą naktį. Visas kaimas degė, civiliai gyventojai prašė palikti juos gyvus, bet niekas jų neklausė, jie buvo nužudyti.
Išmetęs ginklą, B. Simonovičius atsigulė tarp lavonų apsimetęs mirusiu. Gulėdamas girdėjo kaip nužudo sužeistus.
Rusijos tyrėja Jelena Jakovleva knygoje «Польша против СССР. 1939−1950 гг.» pateikia dar vieną žudynes mačiusiojo liudijimą:
Laužų nebeliko. Visur buvusiuose kiemuose gulėjo lavonai nužudytų vaikų, moterų, vyrų. Vienas iš gyventojų „sėdėjo“ miręs prie tvoros su peršauta galva. Jurgio Dzedulevičiaus (Ежи Дзедулевич) žmona gulėjo aukštielninka, o vienoje ir kitoje rankoje laikė savo negyvų anūkų rankutes. Visose aštuoniose sodybose buvo panašus vaizdas.
Buvo nužudyti 25 kaimo gyventojai ir apie 50 Armijos Krajovos kovotojų. Nužudytų kaimo gyventojų pavardės yra tokios kaip ir kitur Vilniaus krašte: Mikut’is, Paškel’is, Turgel’is ir kitos.
Kaimo tragediją primena du paminklai. Vienas pastatytas Baltarusijos valdžios 1990 metais, bet tekstas ant jo atredaguotas. Paminkle įrašyti tokie žodžiai: „ Жыхарам вёскі Лаўжы, загінуўшым у час баявых дзеянняў 23.2.1945 г.“ (Laužų kaimo gyventojams žuvusiems karinių veiksmų metu 1945, 2. 23).
Paminklo pastatymo iniciatorė buvo Gelena Albertovna Paškel. Ji irgi buvo bolševikų teroro auka.
Kitą paminklą (koplytėlę) pastatė lenkai maždaug po 10 metų. Jame rašoma: „ŠIOJE VIETOJE BUVO LAUŽŲ KAIMAS 1945 METŲ VASARIO MĖNESĮ NAKTĮ IŠ 23 Į 24 BUVO SUNAIKINTAS NKVD KARIUOMENĖS. ŽUVO LAUŽŲ KAIMO GYVENTOJAI BEI ČIA BUVĘ AK SAVYGINOS DALINYS.“
Manau ir mūsų Genocido ir rezistencijos tyrimo centras galėtų pateikti daugiau duomenų apie šį įvykį, juo labiau, kad dalis dokumentų yra Lietuvoje.
Kairėje lenkų pastatytas paminklas, dešinėje – Baltarusijos.
Užrašas ant lenkiško paminklo.
Dažniau pagerbkime sovietinių represijų aukas, archyvai dar slepia daug paslapčių.
Atgal
