ISTORIJA
2024.02.17. Prūsijos aidas
Nijolė Medelienė
Prabėgo šimtmečiai nuo penktojo m.e. amžiaus. Neramūs prūsai, būdami arčiausiai vakarų Europos, ypač jų galingi žyniai gerai suprato kylantį per krikščionybę pavojų. Jie neketino pasiduoti ir veikė. Iš to laiko minimi 40 tūkstančių gal raitelių, gal laivų ar žygio dalyvių traukusių į vakarus link Prancūzijos. Minimos kovos su Roma, sąjungos su vikingais, vėliau jie kartu persikėlė į Šiaurės Afriką ir štai penktasis amžius. Du prakilnūs prūsai Vaidevutis ir Prutenis sudaro pasaulėžiūros, religijos, elgesio, santvarkos, pavaldumo ir kitokių taisyklių kodeksą ir jį priima. Patys, būdami garbingo amžiaus, atnašaudami ir linkėdami sėkmės, susidegina ant laužo. Prūsai kovoja, todėl klausykimės jų kovos aido.
Jau buvo prasidėjus pertvarka, bet ryšiai su Rusija dar buvo ir iš stambiausių bibliotekų atvažiuodavo darbuotojai. Vienas jų buvo iš Sankt Peterburgo ir paklausė kokia kalba kalbėjo prūsai. Jų kalba buvo panaši į lietuvių, susikalbėti galėjome, bet kam jums tai, prūsų jau nėra. Pasirodo yra ir tai buvo prūsų aido gaudytojai, nes klausiantysis buvo "išrinktosios tautos" ir jeigu jiems dar prieš dvidešimt metų tai parūpo, vadinasi būta priežasties. Jis atsakė manęs jog prūsai kalbėjo vokiškai - Oi! Žečpospolita buvo pasidalinta Austrijos, Rusijos ir Prūsijos. Geležinis Bismarkas buvo prūsas. Toliau dar įdomiau. Girdim jau ne aidą, bet gausmą. Atsvara krikščionybei buvo nauja religija. Islamas! Islamas remiasi į Prūsų kodeksą.
Maždaug prieš tris šimtus metų į Didžiojo Naugardo turgų atėjo prūsas su keturiomis žmonomis. Jis vadovavo šeimai, bet fizinis darbas buvo skirtas moterims. Jos parinko vietą, pastatė palapinę, sukrovė laužą. Gal tai buvo paskutinis prūsas. O gal ir ne. Dabar visi kariaujantys vadinami kariais. Tai žodis iš musulmonų vardo Farys - karys. Musulmonai dievobaimingi. Tai jausmo žmonės. Viskas labai sudėtinga. Geriau apie istorinius dėsningumus, legendas, pasakojimus, ryšius, veiksmų pasekmes ir mūsų sudėtingą laiką.
Ir aname tolimame pasaulyje buvo užkariavimų, grobimų ir turtų. Jeigu tikėti žiniomis apie turtų slėpimą, gabenimą per laiką, dykumas, kalnus tai šis pasakojimas bus kaip tik. Dabar lyg manoma, kad Odisėjas buvo iš šiaurės. Nuo ledynmečio žmonės leidosi į pietus iki Indijos iš ten dalis jų nutarė grįžti. Čia kalba ne apie metus, bet šimtmečius ir naujas kartas. Grįžtantieji iš Indijos nešėsi daugybę aukso, brangakmenių, dirbinių ir viso kito. Pasiekę Sajanų kalnus lobį paslėpė, dalyvavo žyniai, buvo nuorodų gal užkeikimų ir pranašysčių. Užslaptinti užrašai po tūkstantmečių pateko į mongolų chanų aplinką. Vienas chanų buvo Čingizas. Jis davė nurodymus pavaldiniams ir jie surado lobį. Vėliau tas chanas tapo Čingischanu ir įvykdė savo užkariavimus. Bet, matyt, ten buvo kažkokios mistinės sąlygos, nes Čingizo palikuoniai, užkariaudami Rusiją ir pasiekę Volgą-Itilį neatsisako minties žygiuoti į Hanzą prie Vyslos-Vistulos-Vištulos žiočių. Kelią jie pasirinko per Lietuvą ir patyrė pralaimėjimą nuo lietuvių kernaviečių. Jų lobis, skirtas prekybiniams ryšiams, teko lietuviams ir ilgai drumstė ramybę.
Mikalojus Radvila Rudasis
16 amžiuje Vilniuje protestantų centras buvo prie šv. Mykolo bažnyčios. 1577 metais prie tos bažnyčios buvusį dvarelį Radvila Rudasis padovanojo evangelikų reformatų bendruomenei ir perkėlė čia maldos namus iš Radvilos Juodojo namų buvusių Pilies gatvėje. 1639 metais šį centrą užpuolė katalikai. Pastatas buvo apgriautas, reformatai sumušti ir išvaryti į Pylimo gatvę prie Evangelikų reformatų bažnyčios. Ši vieta tapo reformatų centru ir jų turtų slėpimo vieta. Iki mūsų laikų ten buvo likus dauba kur stovėjo paminklas kažkokiems komisarams. Dabar viso to nėra ir dauba sulyginta. Bet aidai apie lobį išliko. Gal tas lobis buvo nuvežtas į JAV žmonių su žiurstais t.y. masonų ir ten jie nuveikė darbus iškeldami dolerį į pasaulinę valiutą. Tik kuo čia dėti prūsai?
Pasirodo, dėti. Pasižiūrėkite kaip meldžiasi musulmonai ir kaip kovoja. Ne veltui dar Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ragino įvairiai garbinti vieną Dievą! O štai palestiniečių iškeltas virš sugriautos Palestinos šūkis - Per upę į jūrą. Palei Stiną, palei upę ėjo sugrįžtančiųjų kelias į šiaurę. Girdite, Berlynas - Varulynas. Varas - aras šventas Perkūno paukštis. Ir ką tokio šventojoje žemėje buvo suradę Ordinų riteriai - kryžiuočiai ir kalavijuočiai, kokius klodus ir archyvus pajudino. Jų karas prieš Lietuvą baigėsi pralaimėjimu prie Žalgirio. Tai buvo ir Prūsijos pergalė.
Prūsai ne rusai. Jų Maskva taip pat turi prasmę ir paslėptą paslaptį. Maskva buvo apsupta buvusių galindų, jų įkurta ir Vytauto dukros Sofijos, ištekėjusios už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus, atiduota Vytautui, tai yra Lietuvai, todėl Vasilijus buvo apakintas ir vadinamas Tamsiuoju. Apakintas pagal Osmanų imperijos papročius. Akyse stovi iš Vilniaus katedros požemių ištraukti marmuriniai dirbiniai, kalbėjo iš Sofijos soboro Stambule. Vėl ryšiai.
Dabar prūsų aidas skamba iš Karaliaučiaus krašto kur stovėjo prūsų pilis Tvankstė, greta lėtai teka upė Prieglius ir atrodo jos vanduo virš lygumos. Dabar ten gyvena rusai. Jie slavai. Ir mus skalauja slavų jūra, valdoma "išrinktųjų". Vienas jų V. Putinas brangiai sumokėtų, kad galėtų Karaliaučiaus krašte turėti priebėgą sau, šeimai, artimiesiems. Įsivaizduokime jo kilometrinio ilgio jachtas Priegliaus upėje, bet jos vandenys nenuplaus V. Putino nuodėmių ir kraujo. Gal jis prieglobsčio ieškosi Uralo kalnuose ir apie Maskvą. Nors ne, V. Putino bunkeris Valdajaus krašte (privati valda).
Ir kas čia toliau bus.
Lyg susprogdinto pasaulio tylos minutė. Sistema deda paskutines pastangas išlikti. Ar tai gerai?
Paklauskime prūsų.
Atgal
