ISTORIJA
2023.09.02. Lietuvos rytų sienos klausimas
Regina Žepkaitė
Istorikė
Kalbant apie rytinę Lietuvos sieną, reikia grįžti į XIII a., į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus.
Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse ir rytuose siekė Breslaują, Pastovius, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė Gardiną. Kad šiose žemėse gyveno lietuviai, patvirtina archeologijos, toponimikos duomenys, ne vien lietuvių istorikų ir kalbininkų tyrinėjimai (A. Vidugirio, S. Klimčiuko, H. Turskos, J. Ochmanskio).
Pridėtame žemėlapyje pažymėta Mindaugo laikų Lietuvos pradinė teritorija, XIII a. apėmusi lietuvių gyvenamas žemes (1 linija).
Jas siekė antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas (1793 m.), kurio riba beveik sutapo su tų žemių rytine riba (žemėlapyje 2 linija). Rusijos imperatorė Jekaterina II atplėšė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinę Vilniaus vaivadijos dalį, kur daugiausia gyveno stačiatikiai, bet paliko į vakarus nuo linijos buvusių katalikiškų, daugiausia lietuvių gyvenamų žemių.
Lietuvos rytų sienos klausimas | leidinio nuotr.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.) visa Lietuvos teritorija, jos etninės žemės teko Rusijos imperijai, ir tik Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos ir Vokietijos revoliucijos ir kiti politiniai sukrėtimai Europoje padėjo atgimti nepriklausomai Lietuvos valstybei.
Pati sudėtingiausia ir dinamiškiausia Lietuvos rytų sienos istorija priklauso jau XX a., kai kūrėsi ir jau buvo susikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žemėlapyje matomos keturios rytinės sienos linijos (3, 4, 5, 9), rodančios jos evoliuciją.
Pirmoji – 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi nustatytoji Lietuvos rytinė siena (3 linija). Lietuvai buvo pripažintos Ašmena, Lyda ir Gardinas.
Taigi pietinėje svarstomos teritorijos dalyje ir buvo nutiesta 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi rytinė Lietuvos siena, ėjusi nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovius, Naručio ež., Molodečną, Voložiną, Beržūnos žemupiu, Nemunu iki Gardino ir toliau iki Štabino. Tai iš tikrųjų vėl tos pačios Mindaugo Lietuvos branduolį sudariusios etninės lietuvių žemės.
Lietuva pagal tą sutartį jai pripažintose teritorijose nespėjo įsitvirtinti. Po pralaimėjimų prie Vyslos pasitraukus Raudonajai armijai, jas užėmė Lenkijos kariuomenė. Laikantis chronologinio nuoseklumo, antroji linija [žemėlapyje 4] – tai Vilniaus kraštą nuo Lietuvos skyrusioji demarkacijos linija.
Antrasis pasaulinis karas sukūrė naują politinę padėtį. Tarybų Sąjungai ir Vokietijai sutriuškinus Lenkiją bei 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašius draugystės ir sienos sutartį, slaptuoju tos dienos protokolu Lietuva perduota į Tarybų Sąjungos įtakos sferą.
Stalinas žemėlapyje nubrėžė provizorinę liniją: Drukšių ež. (lietuviams), Rimšė, Švenčionėliai, geležinkelis Švenčionėliai–Pabradė–Naujoji Vilnia, Eišiškės, toliau į pietvakarius linija vedė iki administracinės linijos su buvusia Lenkija Ulos upe.
Lietuvos delegacijai derybų su Maskva metu dėl sienos buvo nurodyta kalbėti apie Daugėliškių, Švenčionių, Mielagėnų, Tverečiaus, Godutiškio, Gervėčių, Rodūnios, Dieveniškių, Marcinkonių ir Druskininkų priskyrimo Lietuvai.
1939 m. spalio 20 d. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos parengtame dokumente teritoriniai reikalavimai buvo pagrįsti statistine ir faktine medžiaga. Dokumente nurodyta, kiek minėtose vietose buvo lietuviškų mokyklų, kiek procentų gyventojų sudarė lietuvių tautybės žmonės, kaip jie kovojo prieš Lenkijos okupaciją. Jokie Lietuvos delegacijos argumentai nepadėjo.
Spalio 27 d. [Lietuvos pasiuntinys Maskvoje] L. Natkevičius pasirašė su V. Molotovu susitarimą dėl Lietuvos ir TSRS sienos. TSRS vadovybės numatytas projektas buvo labai menkai pakeistas. Už sienos liko Švenčionių apskrities rytinė dalis su Tverečiumi, Mielagėnais, Kazitiškiu, Kamojais, pietvakarinėje dalyje – Marcinkonys, Druskininkai, Varanavas, Rodūnia (žemėlapyje 5 linija).
Paskutinė, ketvirtoji Lietuvos rytų sienos linija, t. y. dabartinė Lietuvos Respublikos siena (žemėlapyje 9 linija) susijusi su Lietuvos inkorporavimu į TSRS sudėtį.
Lietuvos teritorijos klausimas buvo aptariamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Baltarusijos TSR deputatas, Baltarusijos KP(b) pirmasis sekretorius P. Ponomarenko Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir Baltarusijos KP(b) vardu pasiūlė prijungti prie Lietuvos Švenčionių rajoną, Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės rajonus, pripažindamas, kad jie gyvenami lietuvių tautybės gyventojų daugumos. P. Ponomarenkos pasiūlymas buvo sutiktas „audringais, ilgai trukusiais plojimais“.
Antrajame įstatymo straipsnyje apie Lietuvos TSR priėmimą į TSRS sudėtį užfiksuota: „Priimti Gudijos TSR Aukščiausiosios Tarybos pasiūlymą dėl perleidimo sąjunginei Lietuvos TSR Švenčionių rajono, Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnios rajonų – Gudijos TSR dalies su lietuvių gyventojų dauguma.“
Lietuvos ir Baltarusijos TSR sienos klausimas buvo svarstomas 1940 m. spalio 1–2 d. Gardine vykusių derybų metu. Lietuvos delegacijai (vadovas J. Paleckis) pavyko gauti Švenčionis, Adutiškį, su dideliu vargu – Druskininkus su aplinkiniais lietuviškais kaimais.
Lietuvai nebuvo perduoti Vidžiai, Astravas, Varanavas, Rodūnia, Pelesa – lietuvių tautybės gyventojų daugumos gyvenamos apylinkės. Jos taip ir liko Baltarusijos TSR teritorijoje, nors ir buvo aukščiausiojo TSRS valstybinės valdžios organo įsakymu numatyta jas perduoti.
*******
Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 64–71).
Parengė Dainius Razauskas
Atgal
