ISTORIJA
2023.07.15. PAVERGTŲJŲ TAUTŲ SAVAITĖ
.jpg)
Jonas ČESNAVIČIUS
Korespondentas
Savo kompiuteryje visai atsitiktinai aptikau vieną Sąjūdžio laikų dokumentą – bene vienintelį, pirmą ir paskutinį – Vilniuje 1989 m. viešai paminėtą Pavergtųjų tautų savaitę. Būdamas atleistas iš darbo „etatų mažinimo“ pretekstu, ir apie pusę metų būdamas bedarbiu, suprantama, be pajamų, kasdien su fotoaparatu lankydavausi Vilniuje prie Katedros badaujančio žinomo disidento Petro Cidziko, Algimanto Andreikos ir kitų antisovietinių aktyvistų. Čia rinkosi kovotojai dėl tautos likimo. Iš pradžių viešai kalbėta apie ekonominį, partijos savarankiškumą. Drąsiausi minėjo 1939 m. Stalino – Hitlerio, arba Molotovo – Ribbentropo paktą ir Lietuvos okupaciją. Pastatų sienos, stulpai mirguliavo iškabintais skelbimais, plakatais, karikatūromis. Gatvių sienos, tarpuvartės naktimis dažnai būdavo išmargintos Lietuvos valstybine simbolika. Visuomenėje plito naujos politinės idėjos. Valdiška komunistinė žiniasklaidos propaganda buvo tiek įkyrėjusi, kad ja beveik niekas netikėjo. Ypač įkyrėjo raginimai vis labiau įsitraukti į socialistinį lenktyniavimą, didinti darbo našumą, siekti naujų laimėjimų gamyboje. Tuo labiau, kad daugkartiniai iškilmingai deklaruoti komunizmo pastatymo planai virto eiliniu bolševikiniu melu. Informacija daugiau dalintasi iš lūpų į ausis. Imperijoje labai trūko prekių, maisto produktų. Artėjo sovietinės santvarkos, despotiško režimo žlugimas.
Mano laimei, iš JAV atvykę Vilniuje apsilankė buvę tėviškės Ramoniškių k. (Šakių rj.) kaimynai, II pasaulinio karo pabaigoje pasitraukę nuo bolševikinio maro. Kaip visuomet tokiais susitikimais būdavo, pasikvietė į spec. krautuvę. Ir kai man pasiūlė pasirinkti ką pageidaučiau įsigyti, pasirinkau kasetinį diktofoną. Įsivaizduokite, kokį turėjau džiaugsmą, kai jį įsidėjau į savo švarko vidinę kišenę! Anų metų sąlygomis, turėdamas praktišką prietaisą, nešiojausi jį į su savimi į viešas paskaitas Mokslininkų, Meno darbuotojų rūmus. Tad, tas vienintelis pavergtųjų tautų savaitės įrašas atliktas tos dovanos dėka. (Iki šiol išliko dar niekur neskelbtas).
Štai ką 1989 m. liepos 16 d., minint Savaitės 50-metį, Vilniaus Katedros a., prie protestuojančio Petro Cidziko palapinės kalbėjo Lietuvos laisvės kovų dalyviai, disidentai, politiniai kaliniai.
Lietuvos demokratų partijos atstovas Petras Pečeliūnas:
< ... > į tą persitvarkymą [SSRS KP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas buvo paskelbęs naują šalies – kursą: Pertvarką: Viešumą, Spaudos laisvę, Ekonominį suverenitetą – J. Č.] ne tais keliais šiandien einama... Tai viena. Tačiau, nepaisant viso to, kas yra, mes galim labiau susikaupti ir tai, kas yra – siekti tikslo – nepriklausomybės. Nors dalis inteligentijos, tas mūsų didysis protas, supranta esmę, tačiau tame prote yra ir tokių, kurie toli gražu mus suka ne tuo keliu. Tai yra labai pavojinga. Tai, mano supratimu, pavojingiausias etapas. Nori, kad mes nesuprastume, nesuvoktume šios dienos, pagaliau šių metų situacijos. Taigi, dar kartą pabrėžiu, jog mūsų artima situacija tokia, kad mūsų neužkluptų, pasiektų, pasirengusius. Koks tas kelias į nepriklausomybę? Niekas mums to kelio negali įpiršti, nieks negali duoti. Mes patys jį turime pasirinkti, pasirinkti kiekvienas, kartu visa tauta. Tas kelias gali būti tam tikri parlamentarizmo elementai. Ir daug kitų kelių yra. Ir negalvokime, kad jis bus lengvas. Bet jis bus lengvesnis, jeigu mes būsime pasirengę. Jeigu mūsų politiniai kaliniai išsėdėjo po 10, po 15, po 20 metų ir ištvėrė, tai jiems buvo ne taip jau sunku mirti. Ir kai kuriuos iš jų mes matome čia. Reiškia jie, sunkiai kovai, kuri va čia, netoli jau esanti – jie buvo pasirengę. Ir, jeigu kiekvienas būsime taip pasirengę, eisime į nepriklausomybę ne kieno tai padiktuotu keliu, apibrėžtu keliu, bet savo širdies, savo proto keliu. Mes tikrai ateisime iki tos laisvės dienos. To labai norėčiau.
.jpg)
1989 m. liepos 16 d. Pavergtųjų tautų savaitės minėjimas Katedros a. Kairėje Lietuvos demokratų partijos atstovas Petras Pečeliūnas. Megafonu kalba Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas
.jpg)
1989 m. liepos 16 d. Pavergtųjų tautų savaitės minėjimas Katedros a. Kairėje Lietuvos demokratų partijos atstovas Petras Pečeliūnas. Megafonu kalba buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, kalintas 1947-aisiais, 1957-aisiais ir 1977-siais metais. Dešiniau studentai iš Viliaus inžinerinio statybos instituto
Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas:
Kadangi 1939 m. Molotovo - Ribbentropo paktu, jo slaptaisiais protokolais grubiai pažeista tarptautinė teisė, tad reikalaujame, kad tas nusižengimas būtų pasmerktas. Tai mūsų kelias, kuris kryžiuojasi čia, štai šitoje būdelėje. Reikalaujame, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė. Reikalaujame mitingais, bado streikais. O kad bado streikai yra efektyvūs, tai įrodė Petras Cidzikas, išgelbėjęs, išlaisvinęs daug politinių kalinių. Jūs apie tai žinote. Čia pat su mumis Vytautas Milvydas, buvęs partizanas [ten pat badaujantis – J. Č.]. Manau, kad jis sutaikė Sąjūdį su kitomis radikaliomis organizacijomis.
Sąjūdžioatstovas Alvydas Medalinskas:
Laba diena! Nesiruošiau kalbėti. Gerb. Terleckas nusakė čia esant tokią padėtį, kokia yra dabar. Dvi savaites neteko būti Lietuvoje, ir šie įvykiai galimi stebimi iš šalies. Buvau Vokietijoje, kur susitikau su įvairiais viso pasaulio jaunimo atstovais, priėmėm tam tikrus pareiškimus, sprendimus. Juose atsispindi ne tik Lietuvos jaunimo organizacijų atstovų suvokimas, koks turi būti kelias į laisvę ir nepriklausomybę. Tai pirma sąlyga, kurią mes pripažinome būtina. Gal šiandien girdėjote per televiziją: tai nepripažinimo politikos laikymasis. Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos visą laiką laikėsi mūsų išeivija. Už tai mes turime būti jai labai dėkingi. Ir šitokią politiką palaikė žmonės, greta kurių aš dabar stoviu. Tai yra veikėjai, tais sunkiais metais jau kovojo, kai dauguma lietuvių tylėjo. Išeivija savo darbą atliko. Ir dabar mes kalbėjome, kad šis darbas turi būti tęsiamas ir dabar. Buvo pripažinta, jog turime eiti parlamentiniu keliu. Svarbiausia, kad šitas kelias nepažeistų tokių tarptautinės teisės normų, kaip pasiuntinybių, pilietybės, Lietuvos TSR pilietybės statusas. Ir daugelis kitų klausimų, kurie gali pažeisti mūsų suverenumo buvimo klausimą. Kadangi mes buvome jaunimo organizacijų atstovai, kaip 8-tą punktą, kaip vieną svarbiausių punktų, mes pripažinome, jog jaunimo organizacija, kuri šiandien dar pakankamai vyraujanti ir kuri šiandien turėjo liūdnoką suvažiavimą – tai yra komjaunimo organizacija, sakyčiau negalima laikyti partnere. Su tokia organizacija Lietuvos jaunimo bendradarbiavimas neįmanomas. Taigi, tokie mūsų tikslai. Dabar tikrai galiu pasakyti, jog per tas dvi savaites labai daug kas pasikeitė. Aš labai nustebau, kai čia esantys gerbiamieji labai ramiai kalbėjo ir čia dėstė šios dienos situaciją. Ir aš suvokiau, kad, atrodo, ne tik tai Sąjūdis žengia link radikalių organizacijų, tačiau ir radikalios žengia į supratimo kelią. Man minėjo faktą, kad buvo dalijamasi valdžia, kurios dar nėra. Aš visiškai pritariu toms mintims. Taigi būtent šiandiena tikrai svarbiausia, matyt, stengtis suprasti vienas kitą ir tai jau daroma. Gal būt, prieš rengiant kokį renginį, reikia informuoti kitą organizaciją ir prie apvaliojo stalo spręsti visus reikalus.
Sovietiniuose lageriuose daugelį metų kalintas Viktoras Petkus:
Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba, kuri gegužės 18 d. nutarimu pasmerkė Ribbentropo – Molotovo paktą, bet nutylima, kad jeigu buvo netiesa, tai ją reikia ištaisyti. Ir kai kurios mūsų organizacijos Lietuvoje, visų pirma Aukščiausioji taryba apie tai nutyli. O parašų visoje Lietuvoje rinkimu kaip tik pabrėžiama, kad įvykdyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija. Tai turi būti likviduota. Ir atskirai pabrėžiama, kad turi būti išvesta iš Lietuvos okupacinė kariuomenė. Visos neformalios grupės, partijos arba radikalios organizacijos, taip pat ir Sąjūdis, sutarė, kad tokių parašų turime surinkti du milijonus. Nes okupuotame krašte joks referendumas pagal tarptautine teisę neįmanomas. Būtų įmanomas tik tuo atveju, jeigu okupacinė kariuomenė būtų visiškai izoliuota, o referendumą stebėtų Suvienytųjų Nacijų Organizacijos atstovai su plačiais įgaliojimais. Taigi, kai girdėsite apie parašų rinkimą, žinokite, kad tai akcija jog būtų atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė ir iš Lietuvos išvesta svetima kariuomenė. Dar kartą primenu, kad parašų reikia surinkti du milijonus. Dabar, kada teks jums girdėti apie apskritą stalą, tai prašau prisiminti, kad prie apskritojo stalo susirenka visi. Visi, kokie tik Lietuvoje yra judėjimai. Paskutiniu metu buvo susirinkę visi: besikuriančios naujos partijos – socialdemokratai, tautininkai. Buvo atvykę ir Žaliųjų partijos atstovai.
Tai ne visų pasisakiusiųjų įrašo išklotinė, bet ir tai liudija apie anuomet vyravusią patriotinę dvasią. Dabar persikelkime į praeitį, prie įvykių, nulėmusių lietuvių tautos kovą siekiant atkurti nepriklausomybę.
Bolševikų imperijai (SSRS, Sovietų Sąjunga), sulaužius visus tarptautinius susitarimus, 1940 metais prievarta okupavus Baltijos valstybes (Lietuvą birželio 15 d., Latviją ir Estiją birželio 17 d.). liepos 23 d. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikinai vykdantis valstybės sekretoriaus pareigas, Benjaminas Sumner‘isVėlesas‘(Benjamin Sumner Welles) paskelbė Pareiškimą, vėliau pervardintą Vėleso Deklaracija.
VALSTYBĖS DEPARTAMENTAS
1940 m. liepos 23 d.
LAIKINAI EINANČIO VALSTYBĖS SEKRETORIAUS PAREIGAS
PONO SUMNER VĖLESO PAREIŠKIMAS
Šiomis dienomis išryškėjo nepriklausomybė įvykių raida, sparčiai artėjanti prie
atomazgos, kai trijų nedidelių Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – politinis ir
teritorinis vientisumas sąmoningai ir nuosekliai gali būti sunaikintas vienos iš
galingiausių kaimynių.
Nuo tos dienos, kai šių šalių tautos sukūrė nepriklausomas ir demokratines
Valstybes, Jungtinių Amerikos Valstijų žmonės su giliu prielankumu stebi jų didelę
pažangą kuriant valstybingumą.
Mūsų Vyriausybės politika žinoma visiems, jungtinių Amerikos Valstijų žmonės
prieštarauja bet kokiems grobuoniškiems veiksmams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra
tiesioginio jėgos panaudojimo, ar tai tik grasinimo ją panaudoti rezultatas.
Jungtinių Amerikos Valstijų žmonės taip pat prieštarauja bet kokiam vienos
valstybės, kad ir kokios galingos, kišimuisi į kitos suverenios, nors ir silpnesnės, valstybės
vidaus reikalus.
Šis principas sudaro 21 suverenios valstybės Naujojo Pasaulio santykių pagrindą.
Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau laikysis šių principų, nes Amerikos žmonės
yra įsitikinę, kad jeigu santykiai tarp tautų nebus grindžiami tikėjimu šiais principais,
nebus įmanoma ir proto, teisingumo bei teisės viršenybė, kitaip tariant,
negalėsime apsaugoti šiuolaikinės civilizacijos pagrindų.
Pareiškimasarba Deklaracija JAV pasmerkė SSRS agresiją ir atsisakė pripažinti Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos teisėtumą. JAV teikia prioritetą tarptautinėms teisės normoms, kaip tai skelbia Didžiosios Britanijos Edinburgo universiteto prof. J. Y. Simpsono doktrina, o ne teritorijų užgrobimu, panaudojant jėgą. Vėleso Deklaraciją, parėmė dar pusšimtis pasaulio valstybių. Ji turėjo svarbios reikšmės atkuriant Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Nuo Vėleso deklaracijos paskelbimo praėjo 83 metai. Prieš žiaurią sovietinę okupaciją po II pasaulinio karo vyko išsivaduojamasis Lietuvos partizaninis karas, vėliau disidentinis judėjimas – iki pat 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimto nepriklausomybės Akto paskelbimo.
Kitas reikšmingas JAV dokumentas, viešinantis ir skatinantis SSRS užgrobtas nepriklausomas valstybes, laisvės siekius buvo JAV vyriausybės Pavergtųjų tautų savaitės paskelbimas 1959 m. liepos 17 d. Šių metų liepą sueina 64 metai.
Panagrinėkime Pavergtųjų tautų savaitės Deklaracijospaskelbimo JAV eigą ir jos atgarsius. Idėja paremti pavergtų tautų siekius išsivaduoti iš sovietinės okupacijos kilo buvusiam ukrainiečių emigranto JAV sūnui, Džordžtauno (Georgetown) universiteto Ukrainiečių komiteto pirmininkui prof. Levui E. Dobrianskiui. Jis priklausė Respublikonų partijai, buvo žymus antikomunistas, 1993 m. įkūrė Komunizmo aukų memorialinį fondą; vėliau buvo jo pirmininkas. Parašė knygas Lev E.Dobriansky. The Vulnerable Russians (Pažeidžiamieji rusai, 1967). USA and soviet myth (JAV ir Sovietų mitas, 1971). 2005 m. L. Dobrianskis apdovanotas JAV prezidentų Trumeno – Reigano (Truman – Reagan) laisvės medaliu. Būtent jis Sovietų Sąjungą pavadino tautų kalėjimu.
Prof. L. Dobrianskis parašė Pavergtųjų tautų savaitės (PTS) Rezoliuciją, kurią parėmė JAV Kongresas.Rezoliuciją pristačius svarstyti Senatui, ją parėmė senatoriai Paulius H. Douglas‘as, Niujorko respublikonas Jacob‘as K. Javits‘as. Jų pastangomis Rezoliuciją pasirašė dar 17 senatorių. 1959 m. liepos mėn. ją pasirašė prezidentas Duaitas D. Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower), Antrojo pasaulinio karo metais, nuo 1944 m. jis buvo vyriausias Sąjungininkų kariuomenės Europoje vadas, generolas. Kaip rašo JAV lietuvių politologas Vilius Bražėnas (Nauja pasaulio santvarka, Kaunas, 2000. D. Eizenhaueris buvo paklusnus globalistų generolas.Jis 1945 m. neleido nei amerikiečių generolui Dž. Patenui (Peten), nei Didžiosios Britanijos B. Montgomeriui (Montgomery) žygiuoti užimti Berlyną ir Prahą, leido tai padaryti Raudonajai armijai < ... > Nežinojome ir apie Stalinui patenkinti sustabdytą Antrąjį frontą Balkanuose iš kurio Po upės [Italijoje – J. Č.] slėniu amerikiečiai galėjo perkirsti Europą, užtverdami į ją kelią sovietams. < ... > Žukovas [sovietų maršalas –J. Č.]savo karininkams pasakė, kad gen. Eizenhaueris yra labiau užsitarnavęs ordino negu kuris nors iš jų pačių. (P. 73 – 74).
Kuomet Hanau mieste (Vokietija) buvęs Latvijos ministras gen. D. Eizenhauerį paklasė: „Kada Jūs išvaduosite Baltijos šalis?“ Eizenhaueris suirzęs atkirto: „Ar Jūs norite, kad mes kariautume prieš savo draugus?“ (Ten pat. P. 67)
1959 m. liepos 17 d. abiejų JAV rūmų sutarimu priėmus Rezoliuciją, Kongresas ta proga paprašė prezidentą D. Eizenhauerį paskelbti Proklamaciją, kuri būtų viešinama kiekvienais metais. Deja, prezidentas, prieš paskelbdamas Proklamacijos tekstą, paprašė Kongreso Rezoliuciją suredaguoti taip, kad joje neliktų kai kurių teiginių – rusiškumo minėjimo ir pavergtų tautų išvardijimo. Nes Ukraina ir Gudija dėl tam tikrų aplinkybių buvo pripažintos SSRS sudėtyje; buvo ruošiamasi SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo vizitui į JAV.
Be kita ko Rezoliucija skelbė:
Kadangi nuo 1918 m. dėl imperialistinės ir agresyvios Rusijos komunizmo politikos buvo sukurta didžiulė imperija, kuri kelia didžiulę grėsmę Jungtinių Valstijų ir visų laisvų pasaulio tautų saugumui.
Kadangi imperialistinė komunistinės Rusijos per tiesioginę ir netiesioginę agresiją privedė prie Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos, Ukrainos, Čekoslovakijos, Latvijos, Estijos, Rutenijos, Rumunijos, Rytų Vokietijos, Šiaurės Korėjos, Albanijos, Kazachijos, Turkestano, Šiaurės Vietnamo < ... > nepriklausomybės netekimo.
Kadangi šios pavergtos tautos tikisi, kad Jungtinės Valstijos, kaip žmogaus laisvės citadelė vadovautų siekiant išsivaduoti ir įgyti nepriklausomybę bei sugrąžinti joms galimybę naudotis krikščionių, žydų, musulmonų, budistų ir kitomis religinėmis ir jų asmeninėmis laisvėmis < ... >.
JAV Prezidentinė Pavergtųjų tautų savaitės Proklamacija skelbė, jog komunizmas, pavergęs daug valstybių, kurių principai atitinka Amerikos piliečių laisvės ir teisingumo siekius. Ją skelbė ne tik D. Eizenhaueris, bet ir vėlesniprezidentai.
Rezoliucija skelbė, kad nuo 1959 m. kiekvienų metų liepos mėnesio trečią savaitę bus minima Pavergtųjų tautų savaitė. Tol, kol visoms tautoms bus suteikta laisvė ir nepriklausomybė. Tuo pareikšta Amerikos vyriausybės, amerikiečių tautos parama pavergtų tautų siekiams. Rezoliucija skelbė išlaisvinimą ne tik Sovietų imperijos įtakotas satelitines tautas (vadinamąjį socialistinį bloką), bet ir inkorporuotas į jos sudėtį. Nes visos jos buvo pavergtos karine jėga, panaikintas jų valstybingumas. Prezidentas pakvietė amerikiečių tautą Pavergtųjų tautų savaitę paminėti deramais renginiais ir iškilmėmis, studijuoti jų istoriją ir remti išsivadavimo siekius.
JAV prezidentas deklaruoja: pradedant nuo 1959 m. kiekvienais metais liepos mėn. trečią savaitę skelbtiPavergtų tautų savaite, tol kol visoms tautoms bus suteikta laisvė ir nepriklausomybė.
Oficialiai pačiose Jungtinėse Valstijose tarp daugelio kitų rezoliucijų Kongreso Rezoliucijai ir prezidento Proklamacijai skirta mažai dėmesio. Tačiau komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė ir jos spauda, jas griežtai pasmerkė kaip kišimąsi į SSRS vidaus reikalus. SSRS vadovybė, jos ambasadorius JAV protestavo reikšdama esą, būk JAV okupacijos faktą paskelbė pavėluotai ir panašiai.
Prieš SSRS valdžios vykdomą lietuvių tautos genocidą, vergovę kultūros etnocidą protestavo JAV lietuvių organizacijos Pasaulio lietuvių bendruomenė, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Amerikos lietuvių bendruomenė ir kt. Rengė deklaracijas, peticijas, demonstracijas prie SSRS ambasados Vašingtone. Daug rašoma gausioje lietuvių spaudoje Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje ir kitur. Radijo bangomis transliuojama į okupuotą Lietuvą.
Mums, pavergtiems komunistinėje imperijoje, Kremliaus reakcija buvo savaime suprantama. Mes, žinodami, kad per visą sovietinę okupaciją gyvename apsupti spygliuotomis tvoromis, tarp kurių buvo išarta ir išakėta žemės juosta, išilgai kurios su šunimis dienomis ir naktimis patruliavo ginkluoti pasieniečiai, laukėme kuo greitesnio komunistinio lagerio žlugimo. Kas turėjo trumpų bangų radijo imtuvus, pasišalinę nuo nepageidaujamų akių ir ausų, su dideliu smalsumu, klausėmės užsienio radijo laidų, sekėme pasaulio įvykius, nes kitos galimybės gauti nepriklausomą informaciją nebuvo. Džiaugėmės, kad vis dar nesame pamiršti. Gyvenome viltimi, kad anksčiau ar vėliau vis vien įgysime laisvę, nes mūsų siekius palaiko tokia galinga pasaulio valstybė kaip JAV.
Atgal
