ISTORIJA
2023.06.30.Karvedys, gynęs Lietuvą ir Europą
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politologas
Lietuva nuo amžių glūdumos garsėja didikais, kurie visą gyvenimą atidavė ne tik savo krašto puoselėjimui ir saugumui, bet ir kitų žemių gynimui nuo neprašytų užpuolikų. Vis dėl to dažnai – ir tai galima pastebėti per visą tūkstantmetį – tas atkirtis grobikams būdavo palydimas naujų žemių „įsisavinimu“ kalavijo pagalba.
Šakotas Chodkevičių ąžuolas
Plati Chodkevičių (arba Katkevičių, Katkų) giminė – tinkamiausias viduramžių pavyzdys. Ko gero, centrinė figūra šioje dinastijoje – didysis karvedys, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.
Chodkevičių dinastija iš tikrųjų labai išsišakojusi. Kaip rašo Wikipedia, nuo XVI a. vidurio, kai ji tapo viena įtakingiausių LDK didikų giminių, jos genealoginiame medyje galima priskaičiuoti apie 40 daugiausia lietuvių ir rusėnų kilmės asmenybių. Tai ir Bychovo, Supraslio, Berastavicos šakos. Daug jų palikuonių – taip pat kariškiai, karo vadai, karininkai.
Chodkevičių giminė kildinama iš XVI a. vidurio vienos turtingiausių giminių, konkuravusių su Radvilomis. Nuo 1555 m. jie turėjo grafų titulą, kuris atitiko kunigaikščio rangą. Rusijoje grafo titulą įvedė Petras I 1706 m., ir pirmajam jis suteiktas Šeremetjevui, gi jis buvo panaikintas V. Lenino dekretu po bolševikinės revoliucijos 1917 m.
Žinynai aiškina, kad ši giminė ir vardas kilo iš gudų bajoro protestanto Chodkos (kitaip šaltiniuose – Chodka Jurgaitis, Chodoras, arba Fiodoras; „chodka“ – pasižymintis greitu ėjimu), buvusio Vytauto aplinkoje. Nuo 1545 m. Chodkevičiai pakeitė Kęsgailų giminės atstovus Žemaičių seniūno poste, kai seniūnu tapo Jeronimas Chodkevičius, vedęs Šemetaitę, o nuo 1564 m. seniūnu buvo jo sūnus Jonas. Beje, Jono vardas dažniausiai sutinkamas visoje giminės istorijoje. Chodkevičių giminės istorija išsamiai atskleista doc. Genutės Kirkienės darbe „Didysis Chotyno karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius“.
Etmono Jano Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Anna. 1621 m.
Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dail., apie 1620
Jonas Karolis Chodkevičius. Raižinys. Lenkijos internetinė biblioteka
Jonas Karolis Chodkevičius (1561 – 1621) priklausė vadinamai Bychavo šakai, kuri „nuvyto“ tik XVII amžiuje. Šią vietovę galima supainioti su viena istorine pavarde. Mat, iki šių dienų mus pasiekė 1830 m. Gardino gubernijos Volkovyjsko teisėjo Aleksandro Bychovco dvare rastos vadinamosios Bychovco kronikos, kuriose „vaizdžiai pasakojamos Gedimino sapno apie geležinį vilką, Kęstučio prisipažinimo Birutei, Vytauto pabėgimo iš kalėjimo ir kt. legendos, aukštinami Vytauto valdymo laikai.”
Gi Bychavas – miestas Baltarusijoje, Mogiliovo srityje, kurį keletą šimtmečių valdė LDK didikai ir kuris ilgai buvo vienu stipriausių kunigaikštystės įtvirtinimų. Būtent čia, Dniepro dešiniajame krante, J. K. Chodkevičius 1590–1625 m. pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią, miesto įtvirtinimus ir pilį, ir Bychavas tapo Abiejų Tautų Respublikos pasienio tvirtove. XVII a. čia įrengti bastioniniai įtvirtinimai.
Bet, kaip portale LDK Istorija.lt rašė istorikas Rimvydas Petrauskas, Chodkevičiai XVI a. antroje pusėje perėjo į katalikybę ir be rusėnų žemių ėmė daugiau valdyti Lietuvoje. Jiems priklausė turtingos rezidencijos Šaukėnuose, Kretingoje, taip pat Vilniuje (dab. Pilies g.). J. K. Chodkevičius Žemaitijoje įsteigė du vėliau išgarsėjusius katalikų tikėjimo ir švietimo centrus – Kražių jėzuitų kolegiją ir Kretingos bernardinų vienuolyną. Čia jie taip pat buvo laikomi savais. XVII amžiuje žemaičiai švedus sumušusį Žemaitijos seniūną Joną Karolį Chodkevičių vadino Katkumi, dainuodami: „Mūsų Katkus labai drūts, / Tikras buvo karaliuks.“
Patrankos buvo paruoštos
Beje, Vilniuje netoliese buvo įsikūrę Radvilų rūmai (dab. Vilniaus gatvėje). Radvilos liko ištikimi protestantizmui, tad su lietuvių didikais vykdavo nuolatiniai kivirčai. Juos aprašo tiek R. Petrauskas, tiek Vanda Daugirdaitė – Sruogienė knygoje „Lietuvos istorija“. Viename konflikte, kilusiame 1600 m. dėl paskutiniosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės ir jos kraičio, vėliau pagarsėjęs karvedys J. K. Chodkevičius pasitikrino karo taktikos įgūdžius. Istoriją išsamiau pasakojo Čikagoje gyvenusi Balio Sruogos žmona, istorikė ir pedagogė V. Daugirdaitė – Sruogienė (p.162).
Dar Sofijos vaikystėje Lietuvos etmonas Kristupas Radvila Perkūnas buvo susitaręs su Vilniaus kaštelionu Jeronimu Chodkevičiumi sutuokti ją su savo sūnumi Jonušu. Vedybos dar labiau būtų iškeltų ir taip galingą Radvilų giminę. Bet artėjant vedyboms, tarp didikų prasidėjo ginčai dėl turto. Santykiai pairo dar ir dėl skirtingų tikėjimų. Konfliktas įsiliepsnojo, ir Kristupas Radvila ėmė telkti kariuomenę prie Vilniaus. Jis surinko apie 6000 karių. Chodkevičiai neatsiliko: jie surinko apie 1000 raitininkų ir 600 pėstininkų. Jų kariuomenė buvo drausmingesnė, nes dauguma, priešingai negu Radvilų, buvo katalikai. Be to jai vadovauti ėmė Jonas Karolis Chodkevičius, savo patrankas išdėstęs prie Pilies gatvės, kuri buvo ranka pasiekiama nuo Radvilų rūmų.
Patrankos jau buvo ruošiamos prabilti, kai apie rietenas sužinojo karalius Zigmantas Vaza. Jis pasiuntė savo pasiuntinius ginčo dalyviams sutaikyti. Konfliktas baigėsi Radvilų pergale: Lietuvos Brastoje įvyko Sofijos ir Jonušo vestuvės… Bet jų vedybos truko neilgai: 1612 m. Sofija mirė, ją maldininkai net paskelbė unitų šventąja. Radvilų ir Chodkevičių turtiniai ginčai tęsėsi, bet jau be į karus įsitraukusio Jono Karolio.
Lietuvio pergalė prieš švedus
Dar prieš tai jis jau buvo išėjęs į platesnius vandenis. Mokėsi Stepono Batoro Vilniaus akademijoje, studijavo filosofiją ir teisę Bavarijoje ir Paduvoje, po to atsidėjo karinei literatūrai, mūšių planų bei schemų sudarinėjimui, praktiškam rūmų kariuomenės kariniam mokymui. Dar Vilniuje Steponas Batoras pastebėjo didelius 20-mečio jaunuolio gabumus, kai šis jį pasveikino Kolegijos vardu savo parašyta lotynų kalba ir jam išpranašavo: „Tikrai šis jaunuolis bus didelis karys!“.
Pirmas šio kario krikštas – reikšmingiausias. Zigmantas Vaza, jo tėvui Švedijos karaliui mirus, 1592 m. tapo ir šios karalystės valdovu. Jis prie Lietuvos ir Lenkijos norėjo prisijungti tą Livonijos dalį (dabartinę Latviją ir dalį Estijos), kuri Žygimanto Augusto laikais buvo atitekusi švedams. Šiems tai nepatiko dar ir dėl tikėjimo skirtumo. Švedijos rigsdagas atėmė iš Zigmanto III karaliaus titulą. Prasidėjo Zigmanto karas su švedais, į kurį per Livoniją išžygiavo ir Lietuvos didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus kariuomenė.
Karo veiksmai prasidėjo 1600 m. ir truko apie dešimtmetį. Pagrindiniu švedų taikiniu buvo stiprus Rygos miestas – pagrindinis Livonijos uostas. 1605 m. vasaros pabaigoje ir rugsėjį ji ties Kirchholmu (Salaspiliu, už 18 km nuo Rygos) visiškai sumušė švedus, kurie puolė bėgti, palikdami savo karalių Karolį IX, pasislėpusį laive. Kiti liudininkai rašė, kad karalius paspruko švedų kario dovanotu žirgu. Karo lauke švedai neteko 8903 karių. Kitą dieną, rugsėjo 28-ąją, J. K. Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą. Miestas buvo apgintas. Karo eiga išsamiai aprašyta istoriko Dariaus Antanavičiaus studijoje „Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius“.
Tiesa, mūšis laimėtas, J. K. Chodkevičiaus talentas išgarsėjo visoje Europoje, bet karas dar tęsis penkerius ir daugiau metų. Ryga buvo apginta tik 1621 m. Tačiau tuojau įsižiebė antras ATR konfliktas su Švedija ir tęsėsi iki 1629 m. Visas šis periodas vadinamas Trisdešimtmečiu karu.
Po Salaspilio mūšio, kuris lyginamas su Žalgirio ar Ulos mūšiais, Lietuvą sveikino Anglijos karalius Jokūbas I, popiežius Paulius V, Persijos šachas Abasas I Didysis. Nugalėtojo garbei poetas ir teologas Laurencijus Bojeris, beje, pats švedų kilmės, 1606 m. lotyniškai parašė poemą „Carolomachia”(„Karolių mūšis“; į lietuvių k. išversta 1992 m.). Kaip pasakojo etnologas Libertas Klimka, populiarioji dar šiandien skambanti daina „Josim, broliai, Rygužėn“ yra iš tų šlovingų laikų.
Pergalės atminimui Žemaitijos seniūnas J. K. Chodkevičius Kretingoje 1617 m. pastatydino mūrinę katalikų bažnyčią su vienuolynu. Įžymiajam karvedžiui Kretingoje 2009 m. pastatytas paminklas. Mūšį prie Dauguvos yra pavaizdavęs olandų dailininkas Peteris Snayersas (1592 – 1667). Jo puikus ir labai informatyvus karybos istorijai paveikslas saugomas XVII a. Sasenažo pilyje netoli Grenoblio, Prancūzijoje. Ši batalinė kompozicija 2010 m. birželį buvo eksponuota ir Chodkevičių rūmuose Vilniuje.
Maskva – sunkiai įkandama
Pasiekęs istorinę pergalę prieš švedų kariauną, J. K. Chodkevičius netrukus galėjo pasireikšti Maskvos frontuose. Vazos apetitai XVII a. pradžioje buvo dideli. Jis ryžosi rusus atversti į katalikų tikėjimą ir užsidėti dar ir Maskvos valdovo karūną.
Apie 1602 m. Lenkijos ir Ukrainos pasienyje pasirodė jaunikaitis Dmitrijus, save vadinąs teisėtų Rusijos caro įpėdiniu (manoma, kad tai buvo apsišaukėlis vienuolis bajoras Grigorijus Otrepjevas). Jį priėmė karalius Zigmantas Vaza. Tuomet, po Boriso Godunovo mirties, Rusijoje prasidėjo badas, sukėlęs didelius neramumus. Tuo pasinaudojo „Lžedmitrijus“, kuris, sulaukęs ATR paramos, 1604 m. rudenį įžengė į Rusiją. Prie jo prisidėjo kazokai ir sukilę valstiečiai. Kitų metų birželį jis jau įžengė į Maskvą ir liepos 30 d. buvo karūnuotas caru.
Bet caru Dmitrijus Apsišaukėlis buvo vos metus – perversmininkai, kuriems vadovavo bajoras Vasilijus Šuiskis, 1606 m. gegužės 17 d. carą nužudė, bet netrukus atsirado kitas apsišaukėlis, taip pat Dmitrijus, o po jo – dar ir Dmitrijus III. 1609 m. į karą įsitraukė Švedija, ir ATR oficialiai paskelbė karą Maskvai. Pusantrų metų buvo apsiaustas Smolenskas ir užimtas tik 1611 m. birželio 13 d.
Paskui lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai, vadovaujami LDK referendoriaus Vincento Aleksandro Korvino Gonsiewskio, įžengė į Maskvą, spalio 10-osios naktį tyliai įsitvirtino Kremliuje ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo Vazos vardu. Turėdamas savų motyvų Zigmantas Vaza užsigeidė pats tapti Maskvos caru. Nuo tada Lietuva ir Lenkija tapo didžiausios Rusijos priešės…
Bet Maskvoje kilo pasipriešinimas plėšikaujančiai ATR kariuomenei. Sukilėlių kariuomenė, vadovaujama Kuzmos Minino ir kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio, sutelkė naujas pajėgas ir blokavo Lenkijos ir Lietuvos įgulos aprūpinimą maistu bei ginklais. Padėtis tapo kritiška.
Tada iš karo su Švedija fronto skubiai buvo atšauktas J. K. Chodkevičius, kuris su 2500 kareivių kariuomene 1611 m. rudenį išvyko į pakalbą Kremliuje apsuptiems ATR būriams. Pirmas mūšis spalio 12 d. jam nepavyko, ir karvedys pasitraukė link Dniepro. Antras mėginimas vyko 1612 m. pavasarį, bet ir tuomet jam nepavyko prasiveržti į Kremlių. Rugsėjo 1 d. po 7 valandas trukusių mūšių ir po dienos surengto trečio puolimo jis buvo priverstas galutinai atsitraukti. Be paramos likusi ir išbadėjusi (prieita net iki žmogėdrystės) ATR kariuomenė 1612 m. lapkritį paliko Kremlių. Dar keletą metų ATR pajėgų rankose išlaikytas Smolenskas.
Tačiau kai Seimas nutarė tęsti karą su Maskva, J. K. Chodkevičius laiškuose karaliui Zigmantui Vazai kritikavo jo vykdomą politiką Maskvos atžvilgiu, net prašėsi iš karo vado pareigų Rytuose atstatydinimo. Atviri laiškai aiškiai atšaldė didžiojo etmono ir karaliaus santykius, nes karalius pradėjo vėl labiau Lietuvoje reikšti simpatijas Radviloms ir apeiti Chodkevičius. J.K. Chodkevičius 1616 m. buvo paskirtas Vilniaus vaivada, nors liko vadovauti kariuomenei. 1617 m. spalio 11 d. jai nepavyko užimti ir Možaisko.
Dr. G. Kirkienė rašo, kad karas Rytuose labai paveikė J. K. Chodkevičiaus sveikatą, jis grįžo pašlijusiais nervais, labiau susenęs ir prislėgtas. Be to, slėgė asmeniniai rūpesčiai. Po ligos, sulaukusi 52 metų, 1619 m. gegužės 18 d. mirė didžiojo etmono žmona Sofija Mieleckaitė. Po dvejų metų vienatvės, 1620 m. rudenį Jonas Karolis Chodkevičius vedė antrą kartą – jauną kunigaikštytę Oną Aloyzą Ostrogiškę, kuri istorinėje literatūroje apibūdinama kaip tų laikų „kontrreformacijos herojė“.
Atblokšti ir turkai
Bet karinė etmono karjera tuo nesibaigė. 1620 m. rudenį turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją. Varšuvos Seimas ir karalius nutarė kariuomenės vadovavimą pavesti LDK didžiajam etmonui J. K. Chodkevičiui. Gruodžio 5 d. jam buvo įteiktos lenkų ir lietuvių kariuomenės vyriausiojo vado regalijos. Sutelkęs lietuvių kariuomenę didysis etmonas 1621 m. liepą per Lvovą pajudėjo pietų kryptimi – link Moldavijos.
Chotyno mūšį su turkais įdėmiai nagrinėjęs istorikas Gintautas Sliesoriūnas savo straipsnyje minėtoje knygoje apie Chotyno mūšį pastebi, kad buvo suburta didžiulė bendra lenkų ir lietuvių kariuomenė, pasitelkusi ir kazokus, ir kitų šalių husarus, ir šiaip savanorius – iš viso apie 70 tūkst. karių. Po 1621 m. rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje vykusių pirmųjų mūšių (paskutinės kovos įvyko 1673 m. lapkritį, kai vadovaujama Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobieskio, paskui vadinto „Chotyno liūtu“, galutinai sutriuškino turkų armiją, vadovaujamą Huseino Pašos, įsitvirtinusią senoje lenkų stovykloje pirmo Chotyno mūšio) sultono Osmano II vadovaujamai Osmanų imperijos kariuomenė turėjo atsitraukti, tiesa, laikinai. Galų gale LDK išsaugojo priėjimą prie Juodosios jūros iki Mėlynųjų vandenų, o turkai bet kuriam laikui turėjo atsisakyti planų užkariauti Vidurio Europą.
Jonas Karolis Chodkevičius vadovavo tik pirmiesiems mūšiams prieš turkus. Manoma, kad jis buvo sužeistas ir išneštas iš mūšio lauko, rašo doc. G. Kirkienė… Mirė 1621 m. rugsėjo 24-ąją Chotyno pilyje. „Antikos graikai yra pasakę, kad nėra garbingesnės baigties kariui grįžti iš karo lauko „aut cum scuto aut in scuto“ („arba su skydu arba ant skydo“), t. y. grįžti nugalėtoju arba mirti didvyriu. Ši sentencija mūsų karybos istorijoje bene labiausiai tinka J. K. Chodkevičiui, kuris užbaigė vientisą savo kaip karo vado gyvenimo liniją, į kurią įėjo jo garsūs mūšiai su švedais, maskvėnais ir turkais“, – priduria istorikė. Žymus Lietuvos baroko poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Matthias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) parašė nemažai poetinių kūrinių, skirtų Chotyno pergalei ar šiame mūšyje dalyvavusiems didikams.
***
Lietuvis karvedys nebuvo tas herojus, kuris pakeitė visos Europos geopolitinį žemėlapį. Vesdamas į mūšius ATR kariuomenę jis siekė apginti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą nuo grobikiškų antpuolių, nustumti priešą kuo toliau nuo LDK sienų. Jo laimėti ar nelaimėti mūšiai tuo metu imponavo visą Europą. Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus palikimas – sustiprėjusi Didžioji Kunigaikštystė, keliems šimtmečiams aiškiai apibrėžta ATR teritorija ir santykinė taika.
„Katkevičius buvo nesuvaldomo būdo žmogus, bet su nepaprastu humoro pajautimu. Kai jis su žmona eidavo į bažnyčią, vienas tarnas paskui jį, kitas paskui ponią nešdavo po maišą pinigų – elgetoms dalinti. Katkevičius mėgo brangius arklius ir šarvus. Tad kai raitas puikiu žirgu su etmono buože rankoj išjodavo priešais kariuomenę ir prabildavo, atrodė kaipo dievas Marsas ir jo narsumu, pasiryžimu laimėti persiimdavo ir jo kariai… Didis vadas, dėl mažiausio nusikaltimo prasiveržiąs baisiu rūstumu, širdies gilumoje buvo jautrus ir gailestingas suvargusiems kareiviams. Jis visada buvo geriausias pavyzdys, kaip kęsti nepatogumus, šaltį ir alkį, kaip be poilsio dirbti, ir visada lygiomis su kareiviais ištverdavo sunkumus… Karo lauke nepermaldaujamas, puldavo kaip uraganas, bet kaip laimėtojas buvo gailestingas, belaisvius globojo, prižiūrėdavo, kad priešo lavonai būtų padoriai laidojami… Pavojaus valandą šis ugnies ir parako žmogus apsispręsdavo žaibo greitumu, per akimirką susivokdavo padėtyje ir lyg įkvėptas čia pat sukurdavo kautynių planą… Mūšius visada laimėdavo pašėlusiu greičiu, o apsvaigintam priešui neduodavo atsigriebti. Jis buvo puikus vyras, su kuriuo nedaugelis mūsų praeities vadų galėtų susilyginti“
Pagal: Artur Sliwinski „J. K. Chodkiewicz, hetman wielki litewski (in Polish)“, Warszawa,1922; Tadeusz Korzon “Dzieje Wojen i Wojskowosci w Polsce“, Warszawa, 1923.
Atgal
