ISTORIJA
2023.06.29. Žuvę ties Antaliepte 1943 m. liepos 6 d.
Vytautas Indrašius
Rašytojas, kraštotyrininkas
Prieš 80 metų, 1943 m. liepos 6 d. Zarasų apskrityje, Antalieptės valsčiuje, Janavos viensėdyje, susikovę su sovietiniais diversantais, žuvo keturi policininkai: Pranas Baltakis, Edmundas Maldauskas, Alfonsas Vapsva ir Jonas Varnas. Jų atminimas didingu granitiniu koplytstulpiu įamžintas 2003 m, rugsėjo 6 d.
Tragiškoji 1943 m. liepos 6 – oji
Vokiečių okupacijos metais iš SSRS į Lietuvą įvairiais keliais brovėsi gerai apmokytos ir apginkluotos sovietinių diversantų grupės. Ėjo jos ne kovoti su vokiečiais, o terorizuoti, plėšti ir žudyti taikių gyventojų. Viena jų, 13 žmonių grupė, 1943 m. liepos 6 d. iš Baltarusijos Kazėnų miškų, niekieno nepastebėta ruošėsi dieną pratūnoti Janavos viensėdžio krūmuose, ties ūkininko Petro Miškinio sodyba. Tačiau neprašytus atėjūnus pastebėjo vietos gyventojai ir per Baltriškių bažnytkaimio aktyvistus pranešė Zarasų policijai.
Po valandos iš Zarasų atvažiavo vachmistro Alfonso Biveinio vadovaujamas pagalbinės policijos būrys. Prie jų neužilgo prisijungė Antalieptės, Daugailių ir Dusetų policininkai, motociklu atvažiavo trys ginkluoti vokiečių pareigūnai ir pradėjo vietovės žvalgybą. Vokiečiai, palikę motociklą Gaspariškių kaime ties Jasiūno sodyba, su policininkų būreliu atsargiai patraukė link dienojusių diversantų. Nepraėję apie 200 metrų, jų pusėn paleido seriją iš automato. Iš miškelio diversantai atsakė šautuvų ir kulkosvaidžio ugnimi. Įvertinę situaciją, vokiečiai patarė policininkams nesivelti į kautynes, kol atvyks pastiprinimas ir neleisti diversantams pasprukti iš miškelio. Apie 15 val. sunkvežimiu atvažiavo daugiau policininkų su būrio vadu Pranu Žibučiu. Pasitaręs su atvykusiais, vachmistras Alfonsas Biveinis (1904 05 01 Grybiškių kaime, Salako vlsč – 1991 01 26 Toronte, Kanada) nutarė pradėti puolimą. Nors A. Biveinis buvo patyręs policijos pareigūnas, dirbantis nuo 1922 m., įvertintas trimis vyriausybiniais apdovanojimais, bet šioje operacijoje pasiskubindamas, padarė daug aukų pareikalavusią klaidą.
Alfonsas Biveinis
.jpg)
Alfonsas Vapsva su žmona Genovaite 1938 m.
.jpg)
Edmundas Maldauskas
.jpg)
Ildefonsas Maldauskas
.jpg)
Paminklas ir organizatoriai (iš kairės) Vytautas Zabiela, Vytautas Mieželis, Kaimutis Matiukas, Vytautas Indrašius ir Vytas Statulevičius
Pašventinus paminklą
Tuo metu miškelyje tūnoję diversantai, rugių lauku nušliaužė arčiau Petro Miškinio sodybos ir įsitvirtino apleistoje kalkių degimo duobėje. Mūsų policininkai, nežinodami pasikeitusios situacijos, pradėjo artėti prie ankstesnės diversantų slėptuvės. Tuo metu ugnį atidengė kalkių duobėje užmaskuotas diversantų kulkosvaidis. Užvirė kautynės, kurios dėl silpnos Zarasų policijos ginkluotės, turėjo skaudžias pasekmes. Atėjūnų kulkų pakirsti žuvo keturi policininkai: Pranas Baltakis, Edmundas Maldauskas, Alfonsas Vapsva ir Jonas Varnas. Kautynių metu į kojas buvo sunkiai sužeistas operacijai vadovavęs vachmistras Alfonsas Biveinis, būrio vadas Pranas Žibutis ir dar keletas policininkų. Pasinaudoję sumaištimi ir sulaukę tamsos diversantai paspruko į Sartų ežero apjuostą Dusetų girią.
Vėliau diversantų grupės vadas Antanas Raguotis „Dalgis“ Maskvai gyrėsi: „Prie Antalieptės mus apsupo 300 vokiečių ir policininkų būrys. Nors priešo persvara buvo labai didelė, partizanai nukovė 20 baudėjų ir nemažai jų sužeidė. Buvo sužeisti tik du mūsų būrio partizanai“.
Sovietinis melas buvo akivaizdus, tačiau jį paneigti, apie tai kalbėti ir pagerbti žuvusius policininkus ilgus dešimtmečius nebuvo įmanoma. Nors žuvusio policininko sūnus Ildefonsas Maldauskas nuo 1963 m. kas vasarą aplankydavo šią vietą ir žuvimo vietoje padėdavo gėlių.
Kas gi tie žuvusieji?
Pranas Baltakisgimė 1921 m. spalio 4 d. Jūžintuose, Rokiškio rajone, valstiečių Antano ir Anastasijos (Vilėniškytės) Baltakių šeimoje. Nors buvo baigęs pradinę mokyklą, tačiau buvo pakankamai aktyvus. Prieš karą tapo šaulių sąjungos nariu, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime prieš sovietinius okupantus Jūžintuose, vėliau perėjo tarnauti į pagalbinę policiją. Su dusetiškių būriu atvykęs sulaikyti atklydusius diversantus, buvo sunkiai sužeista ir 1943 m. liepos 7 d. 20 val. mirė Zarasų ligoninėje. Bendražygių atlydėtas ir iškilmingai palaidotas Jūžintų miestelio kapinėse. Buvo nevedęs, turėjo seseris Juliją, Teofilę ir Zofiją, kurios gyveno ir mirė Kaune. Kadangi jos turėjo nedaug palikuonių, nepavyko surasti net Prano nuotraukos, nenustatyta tiksli palaidojimo vieta.
Edmundas Maldauskasgimė 1906 m. kovo 11 d. Baravykų kaime, netoli Zarasų. Kilęs iš muzikalios giminės, puikiai grojo armonika. Gegužinės, vakaruškos ar vestuvės – be Maldauskų kapelos neapseidavo aplinkiniai kaimai. Sąžiningai tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, pelnė Lietuvos Nepriklausomybės 10 – čio medalį (1928). Vėliau gyveno ir dirbo Kaune. Prasidėjus karui, įsijungė į sukilėlių gretas, buvo ryšininku tarp Kauno ir Zarasų sukilėlių. Galop pasiliko Zarasų miesto sukilėlių kuopoje; budėjo gatvėse, saugojo svarbesnius pastatus. Vėliau tarnavo policijoje, buvo Zarasų kalėjimo prižiūrėtoju. Būdamas kilnios širdies, padėjo karo belaisviui Jakovlevui, kuris atsidėkodamas, Edmundui Maldauskui padovanojo medžio drožinį „Kristus, nešantis kryžių“ ir akvarelę „Medžiotojas, šaunantis elnią“. Šiuos kūrinius išsaugojo žuvusiojo našlė Pranciška Jastremskaitė - Maldauskienė (1910 – 1988), likusi su mažais vaikais: Ildefonsu, Leopoldu, Gertrūda ir Stanislava. Žuvęs Edmundas Maldauskas palaidotas Zarasų miesto savanorių kapinėse. Bendražygiai ir miesto bendruomenė jam pastatė granitinį paminklą, kurį sovietinė valdžia 1945 m. susprogdino. Po 46 metų paminklą atstatė žuvusiojo sūnus Ildefonsas Maldauskas (1933 – 2015).
Alfonsas Vapsva– antalieptėnas iš Padusčio kaimo, gimė 1906 m. gruodžio 18 d. Tėvai turėjo 3 ha ūkį ir gausią šeimą, augino tris dukras ir penkis sūnus. Visi buvo be galo darbštūs ir vieningi, todėl ir gyveno ne blogiau už kitus. “Vapsvos neturtingi, bet garbingi žmonės“ – sakydavo kaimo ūkininkai. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, Alfonsas Vapsva pelnė Nepriklausomybės 10 – čio medalį (1928). Po tarnybos, 1930 m. balandžio mėn. buvo priimtas į pasienio policiją, garbingai saugojo demarkacinę sieną su Lenkija Utenos apskrityje iki bolševikinės okupacijos. 1940 m. vasarą, atleistas iš tarnybos, gyveno tėviškėje, priklausė Antalieptės sukilėlių prieš sovietinius okupantus būrį. Gavęs žinią apie diversantų pasirodymą, paliko nebaigtą pradalgę, pasišaukė brolį Izidorių ir išėjo į ... Amžinybę. Palaidotas Antalieptės kapinės. Pirmoji Alfonso žmona Anastasija Šalnaitė mirė 1937 m. palikusi dukrelę Ireną (1934 – 1992), vėliau tapusia mūsų garsaus akademiko Vytauto Statulevičiaus žmona. Antroji žmona Genovaitė Vėgėlytė (1914 – 1981) augino sūnų Rimantą (1938 - 1944) ir dukrą Reginą (1942 – 2015). Dukros Reginos Žemaitienės dėka buvo atstatytas, stribų po karo susprogdintas Alfonso Vapsvos paminklas. Vilniuje mirus dukrai, ir nesant artimųjų, garbingoje kovoje žuvusio policininko kapavietė Antalieptės kapinėse liko neprižiūrima. Apie tai turėtų pasirūpinti seniūnas ir miestelio bendruomenė.
Jonas Varnas gimė 1913 m. kovo 25 d. Puodžių kaime, Užpalių valsčiuje, valstiečių Kazimiero ir Rozalijos (Ramelytės) Varnų šeimoje. Augo dviese su sesute Elžbieta. 1935 m. grįžęs po tarnybos kariuomenėje su puikia charakteristika, buvo priimtas į Užpalių valsčiaus policiją. Su nedidele pertrauka policijoje dirbo iki tragiškos 1943 m. liepos 6 d. Iškilmingai atlydėtas ir palaidotas Užpalių miestelio kapinėse. Netoliese, Kaniūkų kaime gyvenusi žuvusiojo sesuo Elžbieta Berkienė (1915 – 2005) su sūnumi Rimantu labai apsidžiaugė, kad Jonas Varnas neužmirštas, pasakojo, kad broliui buvo užsakytas antkapinis paminklas, tačiau po karo sugrįžę sovietinės valdžios statytiniai pagrasino, „jei norite atsidurti Sibire, statykit...“ Teliko nedidelis medinis kryžius, kuris galutinai sunyko. Elžbieta papasakojo apie tėvų ir brolio vargingą gyvenimą, išsaugojo keletą grupinių nuotraukų, kitas, sako, sunaikinę, bijodami represijų dėl žuvusio brolio veiklos prieš bolševikus.
Žuvusiųjų policininkų atminimo įamžinimas
Žuvusiojo policininko Edmundo Maldausko sūnus inž. Ildefonsas tėvelio žūties vietą pirmą kartą aplankė 1963 m. vasarą, nusipelniusio mokytojo Simono Paliūnio nuvestas. Simonas pirmasis papasakojo, kas čia vyko prieš 20 metų. Toliau pats Ildefonsas iš vietinių gyventojų iki smulkmenų sužinojo visas kautynių detales. Daug vėliau, susipažinęs su kraštotyrininku Vytautu Indrašiumi, taip pat statybų inžinieriumi, peržiūrėjo žuvusiųjų policininkų bažnytinius įrašus ir archyvinius dokumentus, nustatė jų kilimo vietas.
Tačiau žuvusiųjų įamžinimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 2003 m. Ildefonsas Maldauskas, pasitaręs su Lietuvoje plačiai žinomu advokatu Vytautu Zabiela (1930 - 2019), ir matematikos mokslų daktaru Henriku Jasiūnu (1925 - 2015), taip pat kilusiems nuo Antalieptės, jiems talkinant subūrė iniciatyvinę paminklo statymo ir lėšų rinkimo grupę: žuvusio policininko sesers Pranės Vapsvaitės dukrą, socialinių mokslų daktarę Joaną Danguolę Pociūtę (1934 – 2019), daugelio knygų apie Zarasų kraštą autorių Vytautą Indrašių, Matematikos mokslų daktarą Vilių Matulį (1933 - 2009), žuvusio policininko Alfonso Vapsvos dukros Irenos (1934 – 1992) sūnų Vytą Statulevičių, bei žinomą pedagogą, Utenos miesto garbės pilietį Vytautą Mieželį. Jie pirmieji paaukojo pradinius įnašus. Advokato Vytauto Zabielos ir matematiko Henriko Jasiūno dėka surinkome reikiamą paminklo gamybai ir pastatymui sumą – 10,000 litų, parinkome paminklui vietą ant aukštumėlės Antalieptės – Vencavų vieškelio 6 – ame kilometre. Nuo jo, už 500 metrų į pietus matyti Janavos viensėdžio laukas ir kritusių policininkų žūties vieta.
Inžinierius Ildefonsas Maldauskas paruošė paminklo projektą, sutvarkė juridinius formalumus su Zarasų rajono valdžia ir pradėjome lieti paminklui pamatus. Besirūpindamas statybos reikalais, inž. I. Maldauskas, 2003 m. birželio 25 d. ties Dusetomis pateko į labai skaudžią automobilio avariją – buvo sulaužytos abi kojos, todėl paminklo statybos ir atidengimo rūpesčius perėmė ir vadovavo adv. Vytautas Zabiela, padedant matematikos mokslų daktarui Viliui Matuliui ir pedagogui Vytautui Mieželiui. Granitinį 4,5 m. aukščio šlifuotą koplytstulpį pagamino Vilniuje, kryžių – saulutę nukalė kalvis Osvaldas Šumskas iš Vaikutėnų kaimo, dailininkas Jonas Vištakis iš Vilniaus, granito lentoje iškalė žuvusių policijos tarnautojų pavardes, o kolonoje – Lietuvos 1941 m. birželio 22 – 24 d. sukilėlių sąjungos ženklą. Paminklą pastatė zarasiečio inž. Vytauto Mardoso vadovaujama darbininkų brigada. Į paminklo pamatą įdėjome kapsulę su tekstu ateinančioms kartoms bei žuvusių su diversantais policininkų pavardėmis.
Paminklo atidengimo iškilmės prasidėjo 2003 m. rugsėjo 6 d. 12 val. Antalieptės bažnyčioje. Tiesa, tuo metu ji daugelį metų buvo nevykusiai remontuojama, neturėjo net savo kunigo, todėl Dusetų parapijos klebonas Salvijus Pranskūnas, gausiai susirinkusius antalieptėnus ir svečius pakvietė į greta esančią vienuolyno erdvią salę.
Po mišių visi užsakytais autobusais nuvyko prie didingo paminklo žuvusiems policininkams. Prie paminklo Garbės sargyboje stovėjo 7 – os rinktinės Zarasų bataliono KASP kariai, policijos tarnautojai ir tautiškais drabužiais apsirengę žuvusiųjų policininkų proanūkiai Adomas Norkūnas ir Kęstutis Statulevičius., bei atsigaunantis po avarijos paminklo pastatymo iniciatorius Ildefonsas Maldauskas su broliu Leopoldu ir seserimi Stase. Zarasų rajono meras Balys Vilimas kalbėjo: „Šis paminklas – tai narsių krašto patriotų kovos už išsivadavimą simbolis. Žuvusieji kovojo ne dėl savęs, ne dėl turtų. Jie gynė brangią tėvų ir protėvių žemę nuo atėjūnų, sovietinių diversantų. Juos prisiminsime visada“. Kalbėtojų buvo daug, pavienių ir nuo organizacijų. Zarasų rajono policijos vadas Vytautas Kšenavičius sakė; „Keturi narsūs policininkai vykdė pilietinę pareigą. Mūsų darbas visais laikais buvo nelengvas, o tais laikais, kai šeimininkavo vieni ir kiti okupantai, pareikalavo aukų. Šis granitinis paminklas – pagarbos ženklas mūsų policijai. Dėkojame antalieptėnams ir neužmiršime šioje vietoje žuvusių mūsų tarnybos kolegų“.
Tarp pasisakymų dainavo Antalieptės kultūros namų ansamblis, Dusetų politinių kalinių ir tremtinių choras, Jakunčių kaimo laukais aidėjo Antalieptės solisto Mykolo Piurko atliekamos dainos: „Kaip gražiai, gražiai mane augino“, „Lietuva“ ir kitos dainos. Susirinkusiems buvo dalinama Vytauto Indrašiaus ir Ildefonso Maldausko parengta knygelė „Žuvusiems ties Antaliepte atminti“.
Paminklas prie vieškelio, pusiaukelėje Antalieptė - Vencavai, didingai sutinka pravažiuojančius, bylodamas, kad už Tėvynės laisvę žuvusiųjų atminimas nėra ir nebus užmirštas. Tačiau ne visi taip patriotiškai nusiteikę. Varginantis ir ilgas buvo paminklo iniciatyvinės grupės narių prašymas pritvirtinti nukritusias paminklo tris apdailos granitines plokštes. Zarasų rajono meras N. Gusevas, keletą metų įvairių atsirašinėjimų priedangoje vilkino vienos dienos darbus. Ačiū Degučių seniūnijos seniūnui Jonui Šileikiui, kuris pasiuntė darbininkus ir pritvirtino plokštes. Tačiau mūsų atkaklaus reikalavimo Gusevas nepamiršo. Kai spaudai buvo rengiama knyga „Zarasų krašto policijos istorija 1918 – 2019“, iš jos šis „cenzorius“ pašalino kautynėms su sovietiniais diversantais vadovavusio vachmistro Alfonso Biveinio biografiją ir nuotrauką, paminklo žuvusiems policininkams nuotrauką ir kitą medžiagą. Vietoje to buvo patalpinta Zarasų apskrities NKVD milicijos 1940 – 1941 m. tarnautojų, represavusių ir trėmusių Zarasų krašto inteligentiją, nuotraukos ir biografijos. Tai eilinį kartą rodo, kokia gaji sovietinės okupacijos primesta ir palikta neapykanta mūsų Tautai.
Atgal
