ISTORIJA
2023.06.22. „Birželio 23 d. atmintis. Vyties kryžiaus kavalieriaus Antano Strauko asmeninė ir šeimos tragedija
Virginijus Jocys
Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės, 1003 kuopos šaulys
Janinos Zvonkuvienės nuotr.
Kalendorinių metų laiku, laikrodžio rodyklė priartėja prie birželio 23-24 d. trumpiausios nakties. Visa gamta, augmenija pasiekia pilnatvę. Ruošiamės sveikinti Jonus, Janinas, Janius, Rasas ir kitus varduvininkus. Šis laikotarpis pilnas džiugesio, šventiško jaudulio vieni renka žolynus, kupoliauja, kiti jau pina vainikus, renčia ir pina šventinius vartus, dar kiti renkasi vietą šventiniam laužui. Džiugu, kad galime išbėgti, išvažiuoti į gamtą pajusti jos gaivą, pilnatvę džiaugtis visuotine laisve.
Čia pat prisimename spaudoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose Lietuvos nepriklausomybės 1940 birželio 15 d. praradimus su visomis dramatiškomis pasekmėmis,- čia pat prasidėjusiais masiniais suėmimais ir trėmimais. Po metų atslinko II pasaulinis karas, suteikęs vilties nors trumpam atgauti prarastą pilietinį, valstybinį orumą. 1941 birželio viduryje pilietiški ir patriotiški gyventojai, civiliai ir kariškiai apie Joninių vainikų pynimą negalvojo, ruošėsi ginkluotam sukilimui Kaune, Vilniuje, kituose miestuose ir miesteliuose. Nacistinei Vokietijai įžengus į Lietuvą ir besitraukiant sovietų kariuomenei, 1941 m. birželio 23 d. sukilėliai išvadavo Kauno miestą. Paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, sudaryta Laikinoji vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus. Iš gausesnės istoriografijos daugiau buvo žinoma apie sukilimo eigą Kaune. Pasirodo dr. A. Bubnio straipsnis apie sukilimą Vilniuje, dar anksčiau šia tema buvo publikuotos istorikų dr. S. Jagelevičiaus, V. Striužo, J. Jankausko ir kt. studijos. Apie Vilniaus sukilėlių netektis naujų duomenų pasirodo V. Girininkienės, S. Gorodeckio straipsniuose. Pasirodo kelių autorių, V. Valiušaičio sudarytas dvitomis leidinys "Birželis kvietė į Kovą, 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti". Sovietų traukimasis iš Lietuvos tuo metu buvo paženklintas žiauriais ir kraupiais nusikaltimais Panevėžyje, Pravieniškėse, Rainiuose ir kt. Todėl norisi plačiau prisiminti apie to laikotarpio dramatiškus įvykius ir asmenybes Žemaitijoje, Laukuvos valsčiuje.
Iš archyvinės informacijos sužinome, kad 1941 m. birželio 23-28 d. sukilimo metu Laukuvos valsčiuje buvo suformuotas netoli šimto sukilėlių būrys. Jos vadovas – buvęs valsčiaus Šaulių būrio vadas Tadas Tallat-Kelpša. Nėra tikslių žinių, kiek ir kokių karinių susirėmimų įvyko su besitraukiančios sovietų kariuomenės daliniais. Tik vėliau, 1942 m. iš susirašinėjimo su Šiaulių apygardos komisaru karių kapų tvarkymo reikalu nurodyta, kad „lietuvių partizanų žuvo 10, palaidoti Požerės ir Laukuvos kapinėse“.
Birželio įvykių kontekste norime prisiminti laukuviškio Antano Strauko (1898 06 13-1941 06 23) žiauriai nužudyto besitraukiančios Sovietų kariuomenės istoriją.
Apie Strauką Antaną 2001 m. teko daugiau sužinoti iš jo dukters Laimutės (Barboros) Straukaitės, kuri parodė išsaugotus tėvelio apdovanojimus ir kitus asmeninius daiktus.
Antanas Straukas, Lauryno Strauko sūnus, gimė 1898 birželio 13 d. Gulbių k. Laukuvos valsčiuje Tauragės apskrityje. Baigė liaudies mokyklą, į karo tarnybą jį pašaukė Tauragės apskrities naujokų ėmimo komisija 1919 m. rugsėjo mėn. 1 d.
Tarnybą atliko artilerijos brigados 3-iojo pulko 6-toje baterijoje. Dalyvavo nepriklausomybės kovose 1919 m. su bolševikais ir 1920 m. su lenkais. Apdovanotas Vyčio kryžiumi (1 -jo laipsnio, Nr. 1047), Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (liud. Nr. 20409). Užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.
1922 m. išleistas į atsargą, o apie 1923 m. pradėjo dirbti Klaipėdos m. policijoje. 1930 m. gavo vachmistro laipsnį. 1931 m. vedė Akviliną Stroputę, susilaukė trijų dukterų. 1934 m. perėjo į pasienio policiją, dirbo Skirvytės, o 1935 m. − Rusnės (Šilutės aps.) pasienio postuose. 1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, A.Straukas perkeliamas į Labatmedžių (Švėkšnos vls., Tauragės aps.) pasienio postą.
A. Straukas palaikė artimus ryšius su giminėmis ir jaunystės draugais. Buvo guvus, mėgo klojimo teatrų pasirodymus, pats dalyvavo su tarnybos draugais Laukuvos ir kitų tarnybos vietų šventėse. Iš šeimos išsaugotų dokumentų matyti, kad buvo visuomeniškai ir pilietiškai aktyvus. Kartu su žmona Akvilina buvo įsigiję Vilniaus pasus, priklausė Vilniui vaduoti sąjungai. Nuo 1935 m. – šaulių sąjungos Rusnės būrio, vėliau Švėkšnos būrio narys.
Antanas Straukas su žmona Akvilina, dukra Laimute (ant rankų), stovi – dukra Akvilina Danutė. Apie 1935 m. (L. Straukaitės albumo nuotr. iš monografijos „Laukuva“)
Atsargos pusk. A. Strauko LIUDIJIMAS. (L. Straukaitės albumo nuotr. iš monografijos „Laukuva“)
.jpg)
Akmeninis atminimo ženklas greta A. Strauko gimtinės Gulbių k. Bilionių sen. Nuotr. iš V. Jocio archyvo
Generolui Kaziui Talat-Kelpšai skirtoje parodoje 2008. Iš kairės L. Straukaitė, L. Dumbauskienė. Nuotr. iš V. Jocio archyvo
Generolui Kaziui Talat-Kelpšai skirtoje parodoje Vilniuje Karininkų Ramovėje 2008 m. Iš kairės Laimutė Straukaitė(Vyties kryžiaus kavalieriaus A. Strauko dukra), Vanda Liatukaitė-Černienė(generolo Prano Liatuko dukra, Snieguolė Jurskytė-Akstinienė (gen. Kazio Talat-Kelpšos dukterėčia). Nuotr. iš V. Jocio archyvo
1940 m. Lietuvą okupavus SSRS ir pasienio postus užėmus sovietų kariuomenei, A. Straukas 1940 m. rugpjūčio mėn. pradžioje iškeliamas į Žagarę, tačiau panaikinus Lietuvos–Latvijos sieną nuo rugpjūčio 4 d. perkeliamas į Šiaulius, kur dirbo vyresniuoju policininku. Nuo 1940 m. rugsėjo 23 d. iš tarnybos atleidžiamas.
Prasidėjus SSSR-Vokietijos karui, 1941 m. birželio 23 d. A. Straukas bandė pasiekti šeimą, gyvenančią Švėkšnoje. Kelyje ties Baltakalnio k. buvo sutiktų sunkvežimyje važiuojančių raudonarmiečių sulaikytas, jėga įsodintas į sunkvežimį ir tą patį vakarą pristatytas į netoli Laukuvos valsčiaus Šiauduvos kaime apsistojusį sovietų specialųjį dalinį.
A. Balaišis rašė, kad A. Straukas buvo žiauriai tardomas ir kankinamas. Jo išniekintas kūnas rastas Šiauduvos dvaro laukuose praėjus keliems mėnesiams. Abi kojų pėdos buvo nukirstos, burna užrišta jo paties kojų autais. Krūtinė perdurta durtuvais.
A. Straukas palaidotas Laukuvos miestelio kapinėse, tai perpasakojo iš savo mamos dukra Laimutė Straukaitė ( 2001.12.11 užrašė V. J.). (V. Jocys. Laukuviškiai savanoriai ir kiti kariai. ,,Laukuva’’ II d. 2008 m. 747, 762-765).
A. Strauko žmona Akvilina Straukienė (Stroputė) (1906-1997) po skaudžių 1941 m. liko našlė.Labai sunkiai išgyveno šią artimo žmogaus mirtį. Likusi viena su meile ir pasiaukojimu augino savo dukras: Akviliną Danutę (g. 1932.03.16), Barborą Laimutę (1933.08.24 -2016.01.26) ir Mariją Meilutę (g. 1936.08.27). Su dideliu pasišventimu saugojo savo žuvusio vyro atminimą. Nepaisant nuolatinės sovietų saugumiečių (NKVD ir KGB) priežiūros, lankymosi namuose ir kratų, sugebėjo išsaugoti šeimos atminčiai ir pasididžiavimui vertingų relikvijų: apdovanojimų, dokumentų, nuotraukų. Tai sektinas pasiaukojimo ir gilios pagarbos artimui, jo atminimui pavyzdys.
Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje Karininkų Ramovėje 2008 m. gruodžio 7 d. pagerbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvius kraštiečius: Vyties kryžiaus kavalierių Antaną Strauką, generolą Kazį Talat-Kelpšą, generolą Praną Liatuką, kitus karius. Tuo metu Snieguolė Jurskytė ir Domas Akstinai surengė parodą generolo Kazio Tallat-Kelpšos atminimui. Buvo pristatyta monografijos ,,Laukuva‘‘ II dalis.
Šį A. Strauko atminties įpaminklinimą toliau pratęsė Laukuvos N. Vėliaus gimnazijos kolektyvas (dir. Vincas Jurgaitis), Šiauduvos bendruomenė ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba pastatydami jo atminimui buvusios gimtinės vietoje Gulbių k. Bilionių sen. Šilalės r. paminklinį ženklą, kuris iškilmingai buvo atidengtas 2009 m. birželio 11 d., vėliau jis perkeltas arčiau vieškelio.
Laukuvos šaulių 2-asis būrys, (vadas Ernestas Burčas), pagerbdamas savo kraštietį, pritarus Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-ajai rinktinei, 2014 m. pasivadino „Vyčio Kryžiaus kavalieriaus Antano Strauko“ vardu.
Antano Strauko duktė B. L. Straukaitė daug prisidėjo prie savo tėvelio bei šeimos atminimo išsaugojimo. Labai aktyviai bendravo su to meto „Pasieniečių muziejumi“, atstoveLoreta Dumbauskiene.
B. L. Straukaitė yra atidavusi į muziejaus fondus didelį kiekį stebuklingai per sovietmetį jos mamos išsaugotų pasieniečio dokumentų, apdovanojimų, uniformos detalių ir ženklų, tarnybos dokumentų, asmeninių daiktų ir nuotraukų. Visi šie eksponatai dabar sudaro valstybės sienos apsaugos tarnybos 1918-1940 m. muziejaus vertingiausią originalių eksponatų dalį. Paskutinė Antano ir Akvilinos Straukų šeimos istorijos saugotoja – B. L. Straukaitė mirė 2016.01.26, palaidota Laukuvos senosiose kapinėse Šilalės r.
Šiandien laisvoje Lietuvoje pinant birželio 23 d. Rasos, Joninių vainikus verta prisiminti aktyviai dalyvavusius birželio 23-28 sukilime, žuvusius kovose ar nužudytus besitraukiančių sovietinių dalinių.
Antano Strauko ir jo artimųjų atminimą galimą pagerbti Laukuvos senose kapinėse ir Gulbių kaime, praeinant pro atminimo ženklą buvusios gimtinės vietoje „N. Vėliaus ir L. R. Ivinskio istoriniame etnokultūriniame pažintiniame šimtmečio kelyje “ (Gulbių k. Bilionių sen., Požerės k., Laukuvos sen. Šilalės raj.).
Atgal
