ISTORIJA
2023.06.22. Vydūnas. Kas yra kultūra
Kuomet ne visiškai aišku, kas kultūra yra, tuomet negalima sėkmingai ir ja pačia rūpintis. Todėl, rodos, labai svarbu, kad ir trumpai, apie tai pamąstyti.
Nukeliavę į miestą, kur, pavyzdžiui, gatvėmis važinėja elektra varomi vežimai, kur naktimis gatvėse šviečia elektros lemputės ir t. t., tuoj kalbame apie kultūros įtaisymus. Taip, rodos, visi tie įtaisymai ir išradimai, kurie palengvina žmogui darbą, būtų kultūra.
Visais savo įtairymais žmogus priverčia gamtos jėgas jam paklusti. Todėl galima dar būtų sakyti, jog čia yra kultūra, kur žmogus savo naudai, savo smagumui naudojasi gamtos jėgomis. Ir kuo daugiau jam tai pasiseka, kuo pinklesni tiems tikslams įtaisymai, tuo, rodos, aukštesnė yra kultūra.
Bet, sakysime, į kurią nors kultūringą žemę atsidangina kokia laukinė tauta ir pavergia, ir išnaikina kultūringąją tautą. Tuomet palieka nugalėtojams visi kultūros gyvenimo įtaisymai. Tačiau laukinė tauta trumpu laiku negali išmokti tokių daiktų pasidirbti. Todėl sakytume: ten kultūra puola. Ir visai aiški būtų priežastis.
Vydūnas
Kultūra nėra tie kultūriniai įtaisymai, o žmogaus galėjimas, žmogaus supratimas, jo miklumas. Trumpai sakant, kultūra yra aukštesnis ir galingesnis žmogaus dvasios būvis.
Norint kultūrą auginti, reikia žmones auginti, jų pajėgas plėtoti, stiprinti ir miklinti, reikia žadinti protą ir išmintį. Visa tai, rodos, visai gerai suprasta Lietuvoje.
Teisybė, žmonės nelygūs. Vis dėlto tuo žmonės nesiskiria, kad kiekvienam gali nors šiek tiek sukilti jo vidinė, jo dvasios-sielos gyvybė. Kiekvienam mėginant apreikšti nors ir menkiausią savo širdies, dvasios arba gal ir sielos gyvybę bei galybę, toji netikėtai auga. Šitokiu būdu toks žmogus tampa kitų geradariu, kitų augintoju. Ir taip dingsta didieji žmonių skirtumai. Visi, kurie drauge gyvena, augina vienas kitą.
Šis dvasios bei sielos tarpimas, kuris ir regimais darbais apsireiškia, tai ir yra kultūros kilimas.
Bet visa tai pasiekti žmonės nėra tiesiogiai pasiryžę. Visokie gabumai žmoguje auginami, visokiu būdu jis mokinasi ir miklina savo jėgas – tik tam, kad galėtų kuo gudresniu būdu paplėšti iš kito, ką tasai savo prakaitu yra susitaupęs. Suprantama, iš to išeina varžytinės, kovos, neapykantos ir visa begalinė eilė žmonių nedorybių.
Manėme augindami žmogaus jėgas besteigią kultūrą, o iš viso to išėjo visos nedorybės.
***
Kultūra ne tai, kad visos žmogaus pajėgos auginamos visokiems smagumams pasisavinti. Kultūros čia nėra, kur žmogus įgudęs vien visokius padargus sumanyti visokiems nuostabiems darbams padaryti, gamtos jėgomis pasinaudoti. Kultūra nėra tiktai aukštas mokslas, aiškus manymas.
Kultūra yra ana žmogaus ir jo dvasios būklė, kuri nuo pat senų senovės buvo ir dabar tebėra branginama. Kultūra yra žmoniškumas, aukštasis doros būvis, tvirta žmogaus sąžinės galybė.
O ar tai yra žmonių ieškojimo ir jų troškimo tikslas? Ar tai jiems visų svarbiausia? Daug ką jie puoselėja, tik ne tai. Visi mokslai, visos įstaigos, visa kultūrinių kraštų tvarka beveik visai nesirūpina žmogaus doros paaukštinimu. Ji pasilieka visiškai pašalinis dalykas.
Tačiau ji žmonių gerbiama. Kiek žmonija pažengtų tolyn, kad ji būtų su tikru žinojimu auginama!
Imkime teisingumą. Užeina koks nesmagumas, ir žmogus mano meluodamas jo išvengsiąs. Viduje jam lyg viskas apsisuka. Ką jis išmanęs yra, tatai skelbia jis neteisybe. Be abejonės, vieną kartą pamelavus, kitą kartą lengviau galima meluoti, ir dėl menkiausios progos meluoti visai nebesunku. Vis dėlto nuoseklus melavimas yra galutinis proto prapuldymas.
Antraip vėl, vis pasiliekant ir menkiausiuose dalykuose teisingam, atsiranda žmoguje toks teisybės jautrumas, jog neįmanomas dalykas pakęsti net ir menkiausią neaiškumą, neteisybę. Žmoguje tiesiog kyla aiškiausias išmanymas, galingiausia išmintis.
Arba imkime žmogaus pasielgimą, kada jis kartą žodį davęs yra. Kai kas to nelaiko svarbiu dalyku. Žodis tai lyg tiktai oro suvirpėjimas, ne daugiau. Tačiau galima aiškiai pastebėti, koks menkutis toks žmogus, kuris niekuomet savo žodžių neištesi. Pagaliau jis, tarsi vėjo nešamas, krypsta tai į šią, tai į aną pusę. Neturi savyje nei menkiauio tvirtumo.
Antraip tasai, kuris nieko nežada arba, jeigu žada, tai ir ištesi, – išauga savo tvirtybe palengva tarsi į kokią nepajudinamą uolą. Viso pasaulio galybės neišverčia jo iš valios vėžių.
Taip žmogus galėtų save auginti dar ir kituose dalykuose. O ar nebūtų tai kultūra?
Pirmiausia žmogus turi išmokti savo prigimtį tobulai suvaldyti. Tolimesnis gi gamtos jėgų suvaldymas ir panaudojimas lyg savaime pasidarytų galimas.
***
Man rodos, ta tauta, kuri taip tiesiog augintų žmoniškumą savyje, pralenktų visas tas tautas, kurios gyvena ant žemės kitokiais tikslais. Man rodos, ji turėtų trokšti vien tokios tikros kultūros, kur aukščiausias žmoniškumas kiekviename apsireikštų: ar paprasčiausiu naminiu darbu, ar dailės, poezijos raštininkų veikalais, ar valdininkų ir kitų darbais.
Kultūros raiška būtų ir turėtų būti atsispindėjimas to aukšto žmoniškumo, kuriam nusilenkiama. Ar galėtų kas manyti, jog visa tai ne taip svarbu? Ar gal aš tik didelis apgailėtinas sapnuotojas ir svajotojas?
Jeigu jau kas mus galėtų prispausti, tai turėtų būti vienat mūsų pačių kultūros menkybė. (Neteigiu tuomi, kad mes žemesnės doros negu mūsų kaimynai.) Manau, mes savo vidaus būvio apsireiškimuose esame menki.
Tikroji kultūra yra žmogaus savęs pažinimas: išminties, tikybos bei doros aukštuma ir, antra, be to, žmogaus gyvenimo santykiai.
Paties žmogaus prakilnumas yra tikroji kultūra. O šioji apsireiškia aiškiausiai tuo, kad žmogus visais savo apsireiškimais būtų kiek įmanant savotiškas ir skaidrus.
Taipo jau ta tauta ir bus iškilusi, kuri savo apsireiškimais bus savotiška ir skaidri. Tai mažiau ar daugiau numanome, rodos, visi, kurie dirbame tautai gaivinti.
************
Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis, pirmąsyk paskelbtas 1909 m. Lietuvos žiniose. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 34–39. Parengė Dainius Razauskas.
Atgal
