ISTORIJA
2022.06.22.Dabar ir prieš daugelį metų Aradnykuose (II)
Sigitas Birgelis
Publicistas
Tęsiame pasakojimą apie Aradnykus ir jų gyventojus.
XX a. pradžioje bažnyčiose kildavo nesutarimų tarp lenkų ir lietuvių. Berznyko parapijiečiai pareikalavo lietuviškų pamaldų.
Seinų vyskupijos sprendimu lietuviškos ir lenkiškos pamaldos nuo 1904 m. vyko pakaitomis (kas antrą sekmadienį).
Tai erzino lenkus, kurie buvo linkę iš viršaus žiūrėti į lietuvius.
Jie užpuldavo besimeldžiančius lietuvius, mušė juos lazdomis.
Kartą lenkai pakėlė ranką ir prieš kunigą T. Banaitį, kuris procesijos metu nešė Švč. Sakramentą.
Tuomet buvo sužeista 18 lietuvių, 4 iš jų sunkiai.
punskas.pl nuotr.
Vinco Češkevičiaus ir Marės Makarevičiūtės sutuoktuvių įrašo Kučiūnų bažnyčios metrikos knygoje kopija
Lenkai ypač nekentė lietuviams palankaus Berznyko klebono Adomo Lastausko.
1919 metų pabaigoje jį suėmė ir kaip didžiausią piktadarį su durtuvais nuvarė į Seinus.
Po šio įvykio jis buvo iškeldintas į Lietuvą ir paskirtas Šilavoto klebonu. Ten ir mirė.
Po kraujo praliejimo Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, o jos kunigai iškelti į kitas parapijas.
Lenkai nenorėjo nusileisti.
Jiems geriau buvo visai neturėti bažnyčios, nei kad joje melstųsi lietuviai.
Tuomet vyskupijos valdytojas priėmė sprendimą atskirti parapijos dalį ir ten, kur buvo lietuvių dauguma, įsteigti parapiją Kučiūnuose.
Apie tuos įvykius Vincas Češkevičius rašo:
„Mūsų, Berzninkų parapijos, kunigai paskyrė vieną nedėlią (sekmadienį – SB) lenkiškoms pamaldoms, o kitą – lietuviškoms.
Bet kai atėjo lietuviška „nedėlia“ ir lietuviai susirinko į Berzninkų bažnyčią, lenkų dvarponiai prisikvietė chuliganų.
Kai tik kunigas Banaitis (Seinų kunigų seminarijos profesorius, kovotojas už lietuvių teises – SB) po baldakimu užgiedojo lietuviškai ir pradėjo procesiją, chuliganai pradėjo lenkiškai rėkauti ir muštis.
Kažkas į baldakimą paleido plytą.
Gerai, kad kunigas Banaitis buvo mažo ūgio, o baldakimas keturių vyrų buvo aukštai pakeltas, tai plyta kunigui nepataikė į galvą, būtų užmušę kunigą.
Lietuviai norėjo lipti ant viškų (galerija prie vargonų bažnyčioje giedotojams – SB), bet lenkai neleido.
Tada kunigas Banaitis liepė lietuviams nustoti giedoti ir nesivelti į muštynes.
Procesija grįžo atgal.
Kitas kunigas, užkopęs į sakyklą, pasakė trumpą lenkišką pamokslą, kurį užbaigė žodžiais:
„Polski język tylko do karczmy takim kozy głosem śpiewać, a nie w kościele“ (Lenkų kalba tokiu ožio balsu galima giedoti tik karčiamoje, o ne bažnyčioj – SB).
Dvarponiai už tuos žodžius kad užėmė kunigą, tai tas vos spėjo pabėgti į Ameriką.“
Berznyke muštynės tęsėsi.
Miškinių kaimo gyventoją Stasį Pečiukonį lenkai taip sumušė, kad šis mirė.
Kaip minėjau, Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, o parapijiečiai, – ir lenkai, ir lietuviai, – turėjo eiti melstis į Seinus.
Tik po trejų metų Kučiūnuose buvo pastatyta šventovė ir įsteigta atskira parapija.
Buvo atidaryta ir Berznyko bažnyčia, į kurią paskirtas susipratęs lietuvis kunigas Lastauskas.
„1907 metais Seinuose aš ėjau pirmos spaviednės (išpažinties – SB) ir Šventos Komunijos mokslus, – tęsia pasakojimą Vincas Češkevičius.
– Kartu ėjo Zablackų Ieva, Vilkelių Martynas, Jasinskų Juozukas.
Seinų bažnyčioje nuo Faraono bromos į dešinę mus, lietuvių vaikus, mokė klierikas Dailidė, o į kairę lenkų vaikus – kunigas Jalbžikovskis.
Jis mokė tik 16 vaikų, o kunigas Dailidė – 41.“
Šie pateikti lenkų ir lietuvių vaikų skaičiai rodo, kokia buvo šių tautybių proporcija 1907 metais Seinų parapijoje.
Vincui Češkevičiui teko nukentėti dėl lietuvybės.
Jis pasakoja:
„Vieną kartą ir man teko patirti nuoskaudą Berzninkų bažnyčioje.
Buvau jau paaugęs piemuo, ir, eidamas į bažnyčią, nusinešiau lietuvišką maldaknygę.
Įėjęs vidun, nuėjau prie didžiojo altoriaus ir atsiklaupiau rožančiaus kalbėti, nes, kaip moko kunigai ir kaip Šventajame Rašte pasakyta, kai tu arčiau Dievo, tai ir Dievas arčiau tavęs.
Prasidėjus mišioms, aš išsiėmiau lietuvišką knygelę ir pradėjau skaityti mišių maldas.
Tik taukšt man į koją, vos nesuklupau, taip skaudžiai kažkas įspyrė.
Žmonių kaip prikimšta buvo, o aplink mane daug tokių kaip aš ir didesnių paauglių stovėjo.
Aš tik susiraukiau ir ėmiau dar uoliau skaityti.
Tik iš kitos pusės taukšt man į koją batu, net atvirtau ir klūptelėjau.
Atsistojęs ėmiau aplink save dairytis ir pamačiau, kaip kažkokie paaugliai susižvalgė, nusišypsojo.
Aš supratau, kad jie puola mane už lietuvišką knygelę.
Nėr ko čia stovėti!
Nuėjau į bažnyčios vidurį, kur daugiausia moterų klūpėjo.
Aš ten taip pat atsiklaupiau ir pradėjau skaityti mišių maldas, tik žiūriu – artinasi prie manęs tie patys paaugliai.
Bet jau mišios baigėsi, ir kunigas turėjo pradėti sakyti pamokslą ir skaityti šventą Evangeliją lietuviškai.
Nebuvo man kada laukti, aš išnėriau iš bažnyčios ir nudūmiau namo.
Niekada niekam apie tai nepasakojau, nes buvo gėda, kad bažnyčioje reikia muštis dėl savo gimtosios kalbos, tik pagalvodavau, kam poteriauti ir mokytis poterių, jei dėl jų reikia pyktis su kitais.
Dievas žmogaus nebaudžia už bet kuria kalba kalbamus poterius.
Gali melstis, kai tu myli, ir gali melstis, kai tavęs neapkenčia.
Nuo tada ėmiau daugiau skaityti ir galvoti, kas tokie tie lietuviai buvo, kodėl lietuvių kalbos kitų tautų žmonės taip neapkenčia.
Aš maniau, kad tie lietuviai bus buvę labai žiaurūs žmonės.
Bet kuo daugiau skaičiau apie Lietuvą, tuo aš ją labiau mylėjau ir žavėjausi.
Sužinojau, jog lietuviai tą žemelės lopinėlį buvo ne užkariavę, ne atėmę iš ko nors, o tik užgyvenę nuo seniausių laikų:
miškus retino, žvėris naikino, o žmones platino. Lietuviai buvo užgyvenę didelius žemyno plotus – teko matyti žemėlapyje, kad Lietuvos valdos siekė nuo Baltųjų iki Juodųjų marių. […]“
punskas.pl
Atgal
