ISTORIJA
2023.05.19. Tragiškas Zarasų apskrities šaulių rinktinės tarybos narių likimas
Vytautas Indrašius
Rašytojas, kaštotyrininkas
Zarasų miesto šaulių būrys buvo įregistruotas 1919 m. lapkričio 21 d. 1921 08 22 apjungtas su Utenos apskrities II-jų šaulių skyriumi, nuo 1925 09 11 jungtinė Utenos - Zarasų šaulių rinktinė. 1936 m. balandžio 16 d. atidalinta nuo Utenos ir įvardinta XXI Zarasų apskrities šaulių rinktine. Likviduota 1940 m. birželio 31d. Šioje 1939 m. birželio mėn. nuotraukoje Zarasų apskrities šaulių taryba ir tragiški jos narių likimai sovietinės okupacijos metais. Pedagogas ir burmistras Jonas Valiukonis (1900 - 1986 08 15), mirė Bostone, JAV. Apskrities komendantas ir šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Ignas Pašilys (1897 - 1941 06 24), sovietinių kolaborantų nušautas ir sudegintas Zarasų kalėjimo kieme, Apskrities viršininkas, ats. ltn. Antanas Staškevičius (1892 - 1942 04 04) žuvo Tugačo lageryje, Krasnojarsko krašte, Apskrities policijos vadas dm. ltn. Benediktas Svilas (1898 - 1942 01 03) žuvo Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte, Apskrities pradžios mokyklų inspektorius Jonas Samas (1893-1943 02 03) žuvo Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte, Zarasų miesto šaulių kuopos vadas Alfonsas Matiukas (1892 - 1942 09 19) sušaudytas Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte. Tik Zarasų gimnazijos direktorius Pranas Gipiškis (1893 - 1980 02 02) išvengęs tragiško likimo, gyveno ir mirė Vėžaičiuose, Šilutės rajone.
.jpg)
Zarasų apskrities šaulių rinktinės taryba 1939 m. birželio mėn. iš kairės sėdi: Zarasų miesto burmistras Jonas Valiukonis, Zarasų apskrities komendantas, šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Ignas Pašilys, Zarasų apskrities viršininkas ats. ltn. Antanas Staškevičius, Zarasų apskrities policijos vadas dm. ltn. Benediktas Svilas, stovi: Zarasų apskrities pradžios mokyklų inspektorius Jonas Samas, miesto šaulių kuopos vadas Alfonsas Matiukas ir Zarasų gimnazijos direktorius Pranas Gipiškis
Jonas Valiukonis(1900 01 18-1986 08 15) gimė Kriaušagalio kaime, Anykščių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1917-1921 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje, 1925 m. baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, paskiriamas mokytojų į Zarasus. Nuo 1925 m. rugsėjo 1 d. iki 1927 m. birželio 22 d. Zarasų dviejų metų mokytojų kursų lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, gamtos, fizikos piešimo ir gimnastikos dalykų dėstytojas. Baigus atitinkamus kursus, 1928 m. spalio 4 d. Švietimo ministerijos įsakymu Nr. 1602, Jonui Valiukoniui pripažintas vidurinės mokyklos mokytojo vardas.
1927 – 1930 m. Zarasų aukštesniojoje komercijos mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą I – VI klasėms. Nuo 1930 m. rugsėjo 11 d. iki 1935 m. rugpjūčio 1d. buvo Zarasų komercines mokyklos direktoriaus pavaduotojas, vėliau vėl mokytojavo šioje mokykloje. Nežiūrint didelio pedagoginio krūvio, aktyviai reiškėsi visuomeninėje, kultūrinėje ir politinėje Zarasų miesto veikloje. Būdamas Lietuvos šaulių sąjungos narys nuo 1919 m. drauge su kitais atgaivino šaulių veiklą, buvo išrinktas Zarasų šaulių būrio vėliau rinktinės tarybos nariu, kurį laiką buvo šios rinktinės švietimo vadovas. Taip pat vadovavo Vilniui vaduoti sąjungos Zarasų skyriui. 1927 m. kartu su kitais miesto inteligentais įsteigė Lietuvos Tautininkų partijos Zarasų skyrių.
J. Valiukonio rūpesčiu, Zarasuose buvo įsteigta Turizmo draugija ir ilgą laiką jai vadovavo, padėjo pedagogui Pranui Gipiškiui rinkti medžiagą knygai „Zarasų kraštas“. Nuo 1929 m. buvo Naujosios Lietuvos ratelio pirmininkas, organizavo kultūrinę veiklą. 1928 m. Zarasuose susikūrus Lietuvos skautams remti draugijos skyriui, tapo jo nariu ir buvo išrinktas į šio skyriaus valdybą, Drauge su Alfonsu Matiuku aktyviausiai reiškėsi Zarasų krašto bei parapijos Atlietuvinimo komitete, buvo Lietuvių ir latvių vienybės draugijos pirmininkas.
1932 m. rugpjūčio mėn. steigiant savaitraštį „Zarasų kraštas“, Jonas Valiukonis aktyviai talkino pirmiesiems redaktoriams Juozui Gaigalui ir Alfonsui Matiukui patarimais ir kalbos redagavimu, vėliau buvo redkolegijos nariu, rašė šiam laikraščiui žinutes, nuo 1939 m. vasario 1 d. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo šio laikraščio atsakinguoju redaktoriumi.
1938 m. balandžio 7 d. Zarasų miesto burmistrą Stasį Puodžių perkėlus į Kauną, - burmistru skiriamas Jonas Valiukonis ir šiose pareigose dirbo iki 1940 m. vasaros. Aktyviai talkino statant Zarasuose Šaulių namus, rūpinosi švietėjo daktaro Domininko Bukanto paminklo statyba. Aktyvi Jono Valiukonio veikla buvo įvertinta apdovanojant jį Šaulių žvaigždės ordinu (1939), LDK Gedimino II laipsnio medaliu (1937 02 16), Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.) ir Latvijos šaulių organizacijos Nuopelnų kryžiumi.
1940 m. vasarą, Lietuvą okupavus sovietinei Rusijai, Jonas Valiukonis su šeima pasitraukė Panevėžį, taip išvengdamas tragiško likimo. Kurį laiką mokytojavo Šeduvos gimnazijoje (Radviliškio r.). Prasidėjus 1941 m. Vokietijos – Rusijos karui, grįžo į Zarasus ir 194-1944 m. vėl buvo Zarasų miesto burmistras, taip pat dirbo mokytoju Zarasų K. Būgos vardo gimnazijoje.
1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Dillingene (Vokietija) dirbo mokytoju lietuvių gimnazijoje, buvo šios lietuvių pabėgėlių stovyklos komiteto pirmininkas. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Bostone (Masačusetso valstija) ir dirbo įvairų fizinį darbą, laisvą laiką skirdamas visuomeninei veiklai lietuvių išeivių bendruomenėje. Kelerius metus buvo JAV Lietuvių bendruomenės Lorenso (Masačusetso valstija) apylinkės pirmininkas ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos skyriaus pirmininkas. Buvo vienas iš JAV zarasiečių 2-ojo suvažiavimo Brukline 1961 m. organizatorių. Taip pat ilgą laiką vaidino Bostono (Masačusetso valstija) lietuvių dramos sambūryje.
Buvo vedęs, žmona Elena Valiukonienė (1914 02 08-1992 06 18). Sūnus Jurgis (1938 04 23 Zarasuose – 1995 07 22 JAV), elektronikos inžinierius. Mirė Jonas Valiukonis 1986 m. rugpjūčio 15 d. Bostone. Palaidotas Bostono Forest Hills kapinėse
Ignas Kazimieras Pašilys (Podgaiskis 1897 11 26-1941 06 24) gimė Kvėdarnos mieste, Tauragės apskrityje. Šeima nuo pirmojo Pasaulinio karo atsidūrė Vladivostoke. Čia Ignas baigė gimnazijos 6 klases. Nuo 1916 m. birželio 1 d. tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, 1917 m. kovo 29 d. baigė Irkutsko karo mokyklą ir praporščiku tarnavo Sibiro daliniuose. 1918 m. birželio-gruodžio mėn. Kolčako kariuomenėje kovojo prieš bolševikus. 1919 m. sausio-lapkričio mėn. Samaros gubernijoje, Buguruslano mieste organizuoto Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių bataliono kuopos vadas ir bataliono adjutantas. 1919 m. lapkričio 25 d. pateko į bolševikų nelaisvę, buvo nuteistas 10 metų ir laikomas Omsko ir Ilecko kalėjimuose. 1920 m. gruodžio 05 d. pagal Lietuvos – Rusijos taikos sutartį paleistas, grįžo į Lietuvą.
1921 m. sausio mėn. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir komandiruotas tarnybai į Lietuvos šaulių sąjungą. 1921-1922 m. Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus vado padėjėjas, Panevėžio skyriaus vadas. 1921 m. gegužės 20 suteiktas leitenanto laipsnis. Nuo 1922 m. balandžio 1 d. kariuomenės Generalinio štabo žvalgybos skyriaus valdininkas, nuo 1923 m. rugpjūčio 1 d. Operacijų sektoriaus vedėjas, nuo 1925 m. rugsėjo 17 d. Karo apygardos štabo Tiekimo skyriaus ypatingų pavedimų karininkas, štabo adjutantas. 1925 m. gegužės 15 d pakeltas į kapitonus, 1931 m. lapkričio 23 d. pakeltas į majorus. 1933 m. vasario 5 d. paskirtas I-os pėst. divizijos rikiuotės skyriaus viršininku, 1934 m. gegužės 18 d. – IV-jo pėst. pulko bataliono vadu. Nuo 1935 m. lapkričio 30 d. Kauno miesto komendanto padėjėjas, nuo 1936 m. kovo 28 d. iki 1940 m. birželio 28 d. Zarasų apskrities karo komendantas ir apskrities šaulių rinktinės vadas. 1936 m. rugsėjo 8 d, pakeltas į pulkininkus leitenantus.
Apdovanotas: Vytauto didžiojo V laipsnio (1930 09 04) ir Šaulių žvaigždės (1931) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės (1928) ir Šaulių žvaigždės (1939) medaliais.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 28 d. paskirtas Trakų apskrities kariniu viršininku, bet 1940 m. gruodžio 11 d. atleistas, grįžo pas šeimą į Zarasus. 1941 m. kovo 13 d. su žmona Elena suimti ir laikomi Zarasų kalėjime. Kilus Vokietijos – Sovietų Rusijos karui, 1941 m. birželio 24 d. vadovaujant vietos milicijos komisarui Jevsejui Petrovui, kalėjimo kieme nušautas ir sudegintas. Žmona, kilus karui, iš kalėjimo išlaisvinta, atpažino vyro palaikus iš rasto žiedo, apdegusio laikrodžio ir surinkusi palaikus paslėpė Karo muziejuje, Kaune. 1944 m. su dukra Danute pasitraukė į Vakarus, gyveno Kanadoje, Toronto mieste. 1995 m. Igno Pašilio palaikus anūkai pervežė į Torontą ir palaidojo šalia žmonos šv. Jono lietuvių kapinėse Misisaugoje. Plk. ltn. Igno Pašilio vardu 2016 m. pavadinta viena Zarasų miesto gatvė. (LCVA, f. 930, ap. 2p, byla 82, „Lietuvos kariuomenės karininkai“, 2006, tomas VI, lap. 55)
Antanas Staškevičius (1892 12 07-1942 04 04) kilęs iš Vadžgirio kaimo, Šimkaičių valsčiaus, Raseinių apskrities. 1914 m. baigęs Raseinių mokyklos 4 klases, rudenį buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1915 m. spalio 20 d. baigęs Orenburgo karo mokyklą, iki 1918 m. tarnavo kuopos vadu, dalyvavo pirmojo Pasaulinio karo mūšiuose Austrijos – Vengrijos fronte. Tarnybą carinėje kariuomenėje baigė paporučikio laipsniu ir 1918 m. kovo mėn. demobilizuotas, dirbo Penzos gubernijos, Saransko miesto tremtinių komitete. 1920-1971 m. tarnavo Raudonojoje armijoje kuopos vadu. Grižus į Lietuvą, 1921 m. spalio 29 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, iki 1923 m. gruodžio 5 d. leitenantu tarnavo Kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. Pačiam prašant paleistas į atsargą ir pasiųstas tarnybai į Vidaus Reikalų ministeriją. 1924-1927 m. tarnavo Šiaulių miesto kriminalinėje policijoje punkto vedėju, Šiaulių apskrities viršininko padėjėju ir viršininku. 1927-1930 m. VRM Piliečių apsaugos departamento direktorius ir žurnalo „Policija“ redaktorius. Nuo 1930 m. kovo 1 d – Šiaulių apskrities, nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. – Panevėžio apskrities viršininkas. Iš čia, 1939 m. sausio 1 d. skiriamas Zarasų apskrities viršininkų.
Apdovanotas: DLK Gedimino III laipsnio (1928 02 16), Šiaulių žvaigždės (1931), Skautų sąjungos Svastikos (1933) ir Latvijos Trijų žvaigždžių III laipsnio (1932) ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės (1928), Šiaulių žvaigždės (1939) medaliais, Ugniagesių sąjungos „Artimui pagalbon“ III laipsnio kryžiumi (1934).
1940 m. birželio 26 d. sovietinės valdžios atleistas, gyveno savo ūkyje Dainių kaime, netoli Šiaulių. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, atskirtas nuo šeimos ir Išvežtas į Tugačo lagerį, Sajanų rajone, Krasnojarsko krašte, kuriame žuvo 1942 m. balandžio 4 d. Žmona Antanina ištrempta į Parbigo rajoną, Tomsko srityje. (LCVA, f. 930, ap. 2s, byla 182), „Lietuvos kariuomenės karininkai“, 2007, tomas VII. lap. 177).
Benediktas Svilas(1898 02 08 – 1942 01 03) uteniškis iš Žaibiškių kaimo, Užpalių valsčiaus. Mokėsi Užpalių pradinėje, 1914 m. baigė Zarasų miesto mokyklą. Nuo 1919 m. vasario 28 d. savanoriu įstojo į Panevėžio srities apsaugos batalioną (vėliau 4 pėst. Mindaugo pulkas), būdamas viršila dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Mūšyje prie Kupiškio buvo sužeistas. Už sumanumą kautynėse, 1921 m. sausio 12 d. jam suteikiamas leitenanto laipsnis ir skiriamas 7-os kuopos vadu. 1921-1923 m. jo vadovaujama kuopa padėjo Giedraičių – Musninkų – Širvintų pasieniečiams kovoti su lenkų išpuoliais demarkacinėje linijoje. Šiose kovose vėl pasižymėjo narsumu, sumanumu ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
1924 m. balandžio 3 d. paties prašymu išleistas į atsargą, Nuo 1924 m. spalio 24 d. pasienio policijos Vilkaviškio baro, nuo 1927 m. spalio 15 d. – Ukmergės baro pirmo rajono viršininkas, nuo 1928 m. lapkričio 15 d. – Ukmergės miesto ir apskrities viršininkas. Nuo 1930 m. lapkričio 1 d. pasienio policijos Ukmergės baro viršininkas. Jo vadovaujamame Ukmergės bare buvo griežčiausia drausmė, budriausi sargybiniai ir mažiausia pažeidimų.
1937 m. liepos 15 d. paskiriamas Zarasų apskrities policijos vadu ir šias pareigas sumaniai vykdė iki 1940 m. birželio 26 d. kol okupacinės valdžios buvo atleistas iš pareigų.
Už narsumą kautynėse, sumanumą dirbant pasienio policijoje, Benediktas Svilas buvo apdovanotas: „I-jo laipsnio Vyčio kryžiumi“ (1923 04 03), DLK Gedimino IV laipsnio (1928 05 15), Vytauto Didžiojo V laipsnio ( 1935 09 08) ordinais, Savanorių (1929), Lietuvos nepriklausomybės (1928) ir Latvijos išsivadavimo kovų (1929) medaliais.
Atleistas iš pareigų, Benediktas Svilas sugrįžo į savo ūkį Ukmergės apskrityje, Musninkų valsčiuje, Viršuliškių kaime. 1941 m. birželio 14-os ryte su žmona mokytoja Bronislava Bereznauskaite (1902-1981) ir jauniausiu sūnumi Jurgiu (gim. 1927) areštavo, nuvežė į Jonavą. Benediktą nuo šeimos atskyrė, išvežė į Rešotų lagerį. Krasnojarsko krašte ir ten 1942 m. sausio 3 d. nukankino. Žmona Bronislava su sūnumi Jurgiu buvo tremtyje Altajaus srityje. 1958 m. grįžę į Lietuvą, sužinojo apie vyresniųjų sūnų tragiškus likimus: Eugenijus (1926-1949) partizanų būrio vadas žuvo Vareikių miške, Ukmergės rajone. Palaidojimo vieta nežinoma. Jo brolis Henrikas (1924-2015), su šeima slapstėsi Karaliaučiaus srityje. NKVD surastas, 1953 m. nuteistas 25 metams kalėti. Laisvę atgavo 1956 m. ir su šeima gyveno Kaliningrado srityje, Sovietsko mieste. (LCVA, f. 930, ap. 2s, byla 328, žurnalas „Policija“, 1934 m. Nr. 21, LYA, B. Svilo b/byla 13107/3).
Jonas Samas(1893 03 09-1943 02 10) gimė Rudžių kaime, Kamajų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. 1914 m. birželio mėn. Kaune baigė mokytojų kursus, o rudenį mobilizavo į carinę Rusijos kariuomenę. 1916 – 1918 m. buvo vokiečių nelaisvėje. Grįžęs į tėviškę, nuo 1918 12 15 iki 1922 04 20 mokytojas ir Kamajų pradinės mokyklos vedėjas. 1922-1924 m. Tauragės pradžios mokyklos vedėjas. Nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. iki 1940 m. birželio 30 d. Zarasų apskrities pradžios mokyklų inspektorius. Nuo 1924 m. lapkričio 8 d., aktyvus Zarasų apskrities šaulių būrio, vėliau rinktinės tarybos narys. 1927 m. drauge su kitais organizavo Lietuvos Tautininkų partijos Zarasų rajono skyrių ir iki 1940 m. birželio mėn. buvo pirmininku. Pasak, buvusių mokytojų prisiminimų: „buvo aršus tautininkas, jeigu koks nors žmogus nepaklausydavo jo nurodymų, imdavo persekioti ir grasindavo atleidimu iš darbo“.
Apdovanotas DLK Gedimino IV laipsnio (1929 08 14), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1938 09 08) ir Šaulių žvaigždės (1939) ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1928).
Suimtas 1940 m. liepos 12 d. kalintas Zarasuose, Utenoje, Vilniuje. Zarasuose tardė NKVD įgaliotinis Jonas Ubeika, buvęs Zarasų miesto šaulys, komunistų įterptas į šaulių sąjungą. Todėl visus puikiai pažinojo, Jeigu tardomasis norėdavo nuslėpti tiesą, Ubeika tuoj pat sakydavo: „šitoj vietoj žinau, meluoji“. Vilniuje NKVD Ypatinguoju pasitarimu nuteistas 8 metams. 1941 m. birželio 14 d. atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte. Ten ir mirė 1943 m. vasario 10 d. Žmona Stasė Žilinskaitė – Samienė (gim. 1900) su dukra Janina (gim. 1929), vengdama tremties išvyko į Salako valsčių, Sungardų kaimą. 1943 – 1944 m. žmonai Stasei ir dukrai Janinai buvo mokama pensija (LCVA, f. R-589, ap. 1, byla 428, LYA, J. Samo b/ byla P - 13402)
Alfonsas Matiukas(1892 08 14-1942 09 19) gimė Salos vienkiemyje, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. Baigęs Dusetų pradžios mokyklą, siekdamas mokslo, Biržuose 1909-1913 m. labai gerais pažymiais užbaigė vyrų gimnazijos keturias klases. Tam kad užsidirbtų šiek tiek pinigų pragyvenimui, 1913 m. birželio mėn. išvyko į Sankt-Peterburgą, kur iki rudens dirbo tiekėju privačioje firmoje. 1913-1918 m. tarnavo raštininku Rusijos carinėje kariuomenėje, Tverės gubernijoje, Ostaškovo mieste.
1919 m. grįžęs iš Rusijos, mokytojavo Jodaugių kaimo pradžios mokykloje. 1920-1939 m. buvo Zarasų miesto pradinės mokyklos vedėjas. Savišvietos keliu ir lankydamas įvairius kursus, 1923 m. išlaikė atitinkamus Švietimo ministerijos valstybinius egzaminus ir gavo mokytojo teises. Be to, 1923 m. Dotnuvoje baigė žemės ūkio kursus, o 1925 m. Šiauliuose – ūkinės veiklos kursus. 1925 m. jau buvo pirmo laipsnio vyresnysis mokytojas.
Mokytojas Alfonsas Matiukas buvo nuoseklus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, skaitė jaunimui paskaitas, organizavo pavasarininkus, skautus, šaulius. Drauge su kitais kūrė ūkines ir kooperatines organizacijas. Nuo 1920 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, aktyviai dalyvavo jos veikloje. nuo 1926 m. birželio 16 d. Zarasų miesto šaulių būrio vadas, nuo 1936 m. Zarasų apskrities šaulių rinktinė tarybos narys. Nuo 1928 m. – Lietuvos tautininkų partijos Zarasų skyriaus valdybos narys. Daug dėmesio skyrė darbui su jaunimu, nuosekliai jiems teikdamas tautinio patriotizmo pradus. Nuo 1932 11 12 iki 1935 01 01 buvo laikraščio „Zarasų kraštas“ redaktoriumi. Nors perdavė šias pareigas Zarasų gimnazijos direktoriui Pranui Gipiškiui, liko pastoviu redkolegijos nariu ir bendradarbiu.
Nuo 1932 m. iki sovietinės okupacijos buvo renkamas Zarasų miesto savivaldybės valdybos nariu. Kaip žinomas ir patyręs pedagogas, 1939-1940 m. buvo išrinktas Lietuvos dr. J. Basanavičiaus vardo mokytojų sąjungos Zarasų skyriaus valdybos sekretoriumi.
Už visuomeninę ir kultūrinę veiklą pedagogas Alfonsas Matiukas buvo apdovanotas „Šaulių žvaigždės“ ordinu (1934 09 09), „Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio“ (1928 05 19), ir DLK Gedimino III laipsnio ( 1939 02 15) medaliais.
1939 m. lapkričio 21 d. į Dūkšto mokyklą iškėlus mokytoją Juozą Markelį, Alfonsas Matiukas skiriamas Degučių pradžios mokyklos vedėju ir čia dirbo iki 1941 m. birželio 5 d. arešto. Tardymą atliko ir bylą sukurpė Zarasų NKVD įgaliotinis J. Ubeika. Su šia byla, prasidėjus karui, A. Matiuką išvežė į Rešotų mirties lagerį, Krasnojarsko krašte. 1942 m. rugsėjo 12 d. nuteisė mirties bausme ir rugsėjo 19-os naktį sušaudė. Tačiau budeliai, slėpdami nekaltų žmonių masinį žudymą, pažymoje „humaniškai“ įrašė „mirė nuo plaučių uždegimo“. (LYA, A. Matiuko b/ byla P - 13543).
Neužilgo, 1941 m. birželio 14 d. areštavo jo žmoną Sofiją Urbanaitę – Matiukienę (1902-1992) ir su trijų metų dukrele Sofija-Danute ištrėmė į Tomsko sritį, Bakčaro rajoną, Vavilovkos kaimą. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m. Sibiro išvengė jų sūnus Alfonsas Laimutis (gim. 1935 03 23), kurį senelė Ona Matiukienė paslėpė pas vargonininką Jasevičių. Vėliau jis baigė Kauno Politechnikos institutą, apgynė technikos mokslų daktaro laipsnį. Aktyvus visuomenininkas, apdovanotas Santakos III laipsnio ženklu..
Pranas Gipiškis (1893 08 25-1980 02 02) gimė Užpalių miestelyje. Religinga šeima sūnų norėjo matyti kunigu. O jis baigęs Utenos miesto mokyklos 7 klases, grįžo į Užpalius, organizavo mokyklą, surado bendraminčius mokytojus ir su jais mokytojavo visą 1915-1918 m. vokietmetį. 1918 m. rudenį, pasitraukus vokiečiams, praplėtė Užpalių mokyklą su platesnės apimties programa ir buvo jos direktoriumi iki 1924 m. Išleidęs pirmąją abiturientų laidą, išvyko į Kauną ir studijavo tiksliuosius mokslus Vytauto Didžiojo universitete. 1929 m. pedagogas su aukštojo mokslo diplomu skiriamas mokytoju į Telšių gimnaziją. Nuo 1931 m. vasario 1 d. iki 1934 m. rugpjūčio 1 d. buvo Raseinių gimnazijos direktoriumi, tautininkų partijos Raseinių apskrities komiteto pirmininkas.
1934 m. rugpjūčio 1 d. gauna paskyrimą užimti Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigas. Pranui Gipiškiui perėmus vadovavimą, gimnazijoje mokėsi apie 180 moksleivių, dirbo 19 mokytojų ir 5 ūkiniai darbuotojai, veikė skaitlinga Skautų brolija ir jos vadovu neužilgo skiriamas Pranas Gipiškis. Nuo 1921 m. lapkričio 29 d. priklausydamas šaulių sąjungai, iš karto įsijungė į aktyvią Zarasų šaulių skyriaus veiklą, 1936 m. birželio 20 d. išrenkamas Zarasų apskrities šaulių rinktinės tarybos nariu. Buvo rinktinės Garbės teismo sekretorius. 1936 m. rugsėjo mėn. pradėjus statyti šaulių namus, buvo statybos komisijos nariu. 1935 m. Lietuvos dr. J. Basanavičiaus vardo mokytojų sąjunga įsteigė Zarasuose skyrių ir Praną Gipiškį paskyrė jo pirmininku. Švietimo ministerija jam pavedė organizuoti Zarasuose vilos-vasarnamio mokytojams statybą. Ten buvo įrengti poilsio kambariai, veikė valgykla, organizuojami įvairūs kursai, šventiniai renginiai.
Nuo 1932 m. rugpjūčio mėn. Zarasuose buvo leidžiamas laikraštis „Zarasų kraštas“. Ilgą laiką laikraštis buvo nepriklausomas, vėliau jį perėmė tautininkai, tad Pranui Gipiškiui nuo 1935 m. sausio 1 d. iki 1937 m. sausio 1 d. teko būti šio savaitraščio redaktoriumi. Tuo laikotarpių surinko duomenis ir išleido kraštotyrinę knygą „Zarasų kraštas“, kuri iki šiolei lieka nepamainomas žinių šaltinis rašantiems apie Zarasus.
Už aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą buvo apdovanotas: DLK Gedimino III laipsnio ordinu (1934 02 16), Šaulių žvaigždės (1939) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais. Jeigu atidžiau nagrinėtume Zarasų krašto istoriją, daug kur rastume pedagogo Prano Gipiškio. nuopelnų. Kai kurie jų liko neįvertinti dėl blogų santykių su Zarasų tautininkų partijos pirmininku Jonu Samu.
1940 m. birželio mėn. Lietuvą okupavo Sovietų Rusija. Pranas Gipiškis su šeima išvyko iš Zarasų, išvengdamas tragiško pedagogų likimo. Nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. iki 1942 m. dirbo mokytoju Utenos gimnazijoje, 1942-1944 m. buvo Utenos gimnazijos direktoriumi
1945 – 1953 m. Pranui Gipiškiui buvo balansavimas tarp Laisvės ir Sibiro. Slapstėsi atskirai nuo šeimos Svėdasuose pas kunigą Survilą. Tik mirus tautų budeliui Stalinui, nuvyko pas vaikus į Samališkes, Klaipėdos krašte, dirbo ir paprastu darbininku, ir moksliniu bendradarbiu. 1960 m. su šeima persikėlė į Vėžaičius, Šilutės rajone. Čia 1975 m. sausio 27 d. palaidojo žmoną Angelę Galvydytę ir pats 1980 m. vasario 2 d. sūnų Vytauto ir Kastyčio buvo nulydėtas šalia jos (LCVA, f. 391, ap. 6, byla 17, lap. 61 – 62 ir Prano Gipiškio atsiminimų rankraštis).
2022 m. spalis-lapkritis
Atgal
