ISTORIJA
2023.03.29. Vydūnas. Didis darbas
Kiekvienas žmogus gali didį darbą atlikti. Didis darbas nevaromas tik „pasaulio valdonų“. Jų darbai labai retai didi. Ir tik didžiais išrodo, kadangi sumegzti su žmonių daugio likimu.
Didis darbas yra gyvas. Ir neapsireiškia tik akies mirksniu. Jis veikia nuolatai, vis didyn eidamas. Dargi savaime, nors būtų prasidėjęs vos pastebimu spuogeliu.
Be abejonės, kokie žmonės, tokie yra ir jų veikimai bei darbai. O mūsų laiku žmonės beveik visi labai maži. Todėl nūdien ir sakoma juos negalint veikti su didumu. Beveik visi tebedirba turėdami vieną ir tą patį tikslą. Jie nori vien pasidžiaugti savo darbo vaisiumi. Dargi kuo greičiau.
O lygiai tai yra mažumo bei silpnumo žymis. Žvilgis vis yra kreipiamas į tai, kokia nauda dirbančiajam stosis iš veikimo. O kad nematoma nauda, darbas tuojau metamas. Žmogus tveriasi kito ko. Ir taip toliau be galo.
Taip stojasi žmonių neramumas. Yra jie lyg varomi ir baidomi iš vieno daikto į kitą. Todėl ir nėra jiems galima atlikti didžio darbo. Kurs negali sustoti ant vietos, kaip tas galėtų namus statyti!
O niekuomet ir niekur neranda žmogus vadinamosios palaimos. Troškimas pasilieka, kas jis yra – didis apgauliotojas, kaip tikra žaltvykslė.
Žmogus turi vien gyventi veikimui ir darbui. Vien juo rūpintis, o ne tuo, kas iš jo seka. Tik tuomet žmogus tedidėja. Tik tada tesiranda didis veikimas. Norėki vien darbo ir vykinki jį, ir nusistebėsi jo didumu.
Yra tai teisybė, kuri verta nuolat atkartoti. Žmogus turi norėti vien veikimo bei darbo, o ne to, kokia nauda iš jo pareina žmogui. Norint naudos, darbas būtinai turi žmogui pakyrėti. Todėl tūli žmonės ir visai nebenori dirbti. Vien gyventi ir smaguriauti. Ir geriausia būtų tokiems pataisius kinį ir tvartą ir juos čia suvarius ir šėrus kaip meitėlius. Nors tad nekenktų jie kitiems.
Kiti, žinoma, nėra tokie, kad visai nenorėtų dirbti. Bet vien trokšdami darbo vaisiaus, jie daro, kas daryti visai nereikalinga ir kam jie visai nėra tikę, nėra pavadinti. Todėl jų darbai visai yra niekingi.
Žmogus visuomet teturėtų daryti, kas būtinai reikalinga. Tuomet jis ir darys, kam jis turi galių bei jėgų. Gal reikės jam visokių darbų darbelių atlikti. Ir jis pats rasi manys tik menkniekius tedarąs. Tačiau dirbant, kas būtina, ir menkučiais [darbeliais] gali apsireikšti didumas.
Kas vien nori dirbti, veikti, nesekdamas geismo tuo darbu pasipelnyti, tas pasilieka visuomet blaivas. Netemdina jo išminties karštumas. Ir jis todėl vieną darbą atlikęs vis aiškiau išvysta, koks po to reikalingiausias.
Ar šį, ar tą jis darytų, vis jis turėtų ir kūnu, ir siela tam būti atsidavęs ir pasišventęs. Kad dirbtų jis tik ir akies mirksnį. Tą valandėlę jis turėtų savo darbe būti visai paskendęs. Turėtų vien savo darbu gyventi. Tik taip tesistoja didis veikimas. Visa širdimi, visa valia, sąmone bei išmintimi žmogus turėtų ir mažiausią darbelį dirbti. Neturėtų nieko daryti be visiško, tobulo atsidėjimo.
Tuomet darbas bus didis.
Kiekvienas geras, labas darbas laimina ir šventina patį žmogų. Visiškas atsidėjimas būtinai reikalingam darbui yra ir pasišventimas aukštajai savo Esybei. O toji tad laimina žmogų ir jo darbą taip, kad tasai pastoja didis.
***
Lietuvių tautai dabar priėjo tikrasis darbymetis. Nepriklausoma ji pradeda statyti ir tvarkyti savo gyvenimą, pradeda kurti savo valdžiavą. Visur matyti pradžia. Todėl neapsakomai svarbūs yra ir menkiausieji darbeliai. Jųjų kiekvienas amžiams deda pagrindą tautos rūmui.
Žinoma, kad kiekvienas savo protu gyvena. Ir kad tasai yra labai nelygus. Apsireiškia tai kuo aiškiau dabarties lietuvių darbuose, ypačiai tuose, kuriuos daro politikai, valdžiavos žmonės.
Yra tas darbas mūsų laiku vienas svarbiausiųjų. Bet svarbesnis dar yra darbas tųjų, kurie gamina tautos gyvenimo galias, būtent mintis, palinkimus, jausmus. Jiems todėl pridera tautos gyvybės kūrėjų vardas. Priklauso jiems visi gamintojai, mokslininkai, rašytojai bei poetai ir apskritai menininkai.
Dirbdamas pašvęsk visą žmogų savo darbui! Neatsižvelki į tai, ar jis tau pelno atneš, ar žmonės tave pagirs ir parems! Supratęs, kad jis yra būtinas, jausdamas jo reikalingumą visos tautos labui, vykinki jį, jam skirdamas visas savo jėgas, pačias švenčiausias ir kilniausias, būtent dvasios ir sielos!
Nesiliauki dirbęs, nematydamas tuojau savo darbo vaisių! Ir neatgriski, pastebėjęs žmonių šaltumą ir nerangumą! Nepabūki, jei jie tave peiks ir tavo darbą bandys trikdinti! Supraski, kad Kūrybos darbą darai ir kad todėl visos Kūrybos galios eina su tavim, ir niekam neleidžiama jį griauti iš tikrųjų. Tiktai pats gali savo veikimą silpninti.
Mat gali būti pasirinkęs netikrą darbą. Arba ir tikrą darbą darant gali užeiti abejonė, ar jis iš tikrųjų geras ir Kūrybos liepiamas. Tada reikia save mėginti. Jeigu dirbi dėl garbės, garso ir gyriaus, tada reiks labai pamąstyti, ar jis būtinas ir ar jį reikėtų vykinti tolyn. Jeigu dirbi nenorėdamas nusileisti kitiems, kurie tavo darbą pavadina netikusiu, kad dirbi atkakliai vien iš sukilusio priešingumo, iš karščiavimo, tada reiktų kuo greičiau pasirinkti kitą darbą.
Bet jeigu dirbi vien tik norėdamas turtų susikrauti, tada tu iš anksto nuteistas. Tu sieki savo naudos, ne tautos. Tenkinkis vargšo vieta! Nors ir būtum milijonus susikrovęs, vis dėlto esi elgeta. Ir vis būsi tautos gyvybės siurbėjas, ne jos stiprintojas.
Žinoki, kad turtai, garbė ir galia tąjį seka kaip jo šešėlis, kurs dirba, jeib atliktas būtų darbas būtinas visų žmonių labui. Toks darbas ir yra tikrai geras. Ir tokį darydamas, žmogus savaime garsėja, turtėja ir įsigalėja.
Sakė kartą geros širdies lietuvis, kad dabar visi, kurie aukštesnius mokslus išėję yra, bėga Kaunan ministrais tapti. Reikėtų pagaliau žmonėms suprasti, jog tautai daug daugiau reiškia, kad ir menkiausias darbas atliekamas yra su visu pasišventimu, negu tai, kad daromas didis darbas be pašaukimo, be gabumo, be atsidavimo.
Negali tai suprasti žmogus, kurs apimtas kokio nors troškimo. Tokiam ir šie žodžiai nieko nereikš. Bet jam pasakoma, kad tautos gyvybė, jo gadinta, jojo kenkta, šauks dangun, kad būtų baudžiami tie pirštai, kurie kišosi čia, kur jie nebuvo nei tinkami, nei reikalingi.
Bet gero noro žmogus, kurs pasišvenčia aukščiausiajai tarnybai, tas visumet bus tam tinkamas ir reikalingas, kas jam tenka daryti.
Rašomi šie žodžiai ne blogo noro žmonėms, ne seniems nukaršusiems ir ne paikučiams. Teikiami šie sakiniai į jaunuosius ir tuos, kurie jaučia, kad, širdį ir sielą pašventus, jiems bus skiriamas tikrasis ir geras darbas ir kad augs tokiam vykinti jų noras ir jų jėgos. O tokiems žmonėms darbas tad ir pavyks. Visa Kūryba rykaus, jų triūsą matydama.
*************
Iš straipsnių „Didžio veikimo sąlyga“ ir „Darbo pavykimas“, pirmąsyk skelbtų atitinkamai 1911 m. Jaunime ir 1921 m. Darbymetyje. Parengta pagal: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 206–211. Parengė Dainius Razauskas.
Atgal
