ISTORIJA
2023.03.25. Įkurti Vilnių – Cezario idėja? (II dalis)
Česlovas Iškauskas
Tęsiame pasakojimus apie neįtikėtiną Vilniaus atsiradimo versiją. Romos imperatoriaus Julijaus Cezario susidomėjimas Baltijos gintaru skatino jį kurti jo gavybos punktus ir prekybos taškus, ir nebūtinai tik jūros pakrantėse. Iki baltų apgyvendintų kraštų jo kariauna nenužygiavo, tačiau gintaro kelias nusitęsė nuo pat šiandienos Sankt Peterburgo iki Pietų Europos. Gintaro kelius ir šio žemės turto paplitimą ištyrinėjo Adomas Butrimas 2016 m. išleistoje knygoje „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“.
Romėnus viliojo baltų gintaras
Šioje A. Butrimo knygoje* išsamiai pasakojama apie gintaro kelią į Graikiją, Romos imperiją, Mesopotamiją ir kitus kraštus. Plinijus Vyresnysis aprašė ir prekybą gintaru. Pasak jo, iki I a. po Kristaus gintaras į Romos imperiją buvo gabenamas pagal Reiną ir Elbę iš Fryzų salų, o I amžiuje – jau ir iš baltų kraštų. Panašų gintaro prekybos krypties pasikeitimą liudija ir archeologinė medžiaga, tačiau šis kelias, matyt, nebuvo toks greitas. Archeologiniai tyrinėjimai ir senieji rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad gintaras iš Nemuno žemupio ir kuršių gyvenamų pakrančių, Sembos pusiasalio galėjo būti gabenamas į Vyslos žemupį, toliau prekybos kelias ėjo Vysla iki jos linkio į rytus, nuo čia - iki Vartos, palei Prosną, per Kališą į Aukštutinę Sileziją, Oderiu iki Moravijos Vartų bei Moravos upe ir siekė Karnuntą. Apibrėžti šį kelią kaip vienintelį būtų pernelyg paprasta: tikriausiai vienu metu egzistavo ir keliai, jungę Daniją, Vokietiją bei rytines Baltijos pakrantes su Italija. Pasak A. Butrimo, Plinijus rašė apie tiesioginius baltų ir romėnų ryšius, t.y. specialias ekspedicijas. Būtent tiesioginius, o ne per tarpininkus, kaip tvirtina kai kurie autoriai. Labai tikėtina, kad tokia prekyba buvo organizuota dar ankstyvojoje epochoje. Galima manyti, kad ir svarbus romėnų raitelių luomo asmuo čia buvo atvykęs su didesniu pirklių būriu.
Po to iš Karnunto miesto gintaras patekdavo į Akvilėją, esančią Adrijos jūros pakrantėje. Čia dažniausiai dar neapdirbtas meistrų rankose jis virsdavo prabangos daiktais: vazelėmis, kosmetikos indeliais, lemputėmis, dievų, žmonių ir gyvūnų figūrėlėmis, dekoratyviniais bareljefais.
Apie gintaro prekybos kelius sprendžiama iš rastų gintaro žaliavos ir dirbinių lobių bei iš Romos imperijos mainais už gintarą į baltų kraštus įvežtų dirbinių. Didžiulį šios prekybos mastą rodo didieji lobiai Sembos pusiasalyje, Lenkijos teritorijoje, bei prie didžiųjų Vidurio ir Pietų Europos upių. Mainais už gintarą į baltų kraštus patekdavo romėniškų varinių ir sidabrinių monetų bei viena kita auksinė sestercija. Ypač praturtėjo vakarų baltai, gyvenę prie
jūros. Vien dabartinės Lietuvos teritorijoje senosios Romos monetų rasta 110-yje radimviečių (17 lobių), Latvijoje - 42-ose radimvietėse (11 lobių), o prūsų teritorijoje, ypač Sembos pusiasalyje, jų skaičius dar didesnis. Be abejo prekiauta ne tik gintaru, tvirtina A. Butrimas. Tuo metu baltų laukuose brendo keturių veislių kviečiai, rugiai, avižos, miežiai, soros, ankštiniai augalai. Anot P. K. Tacito, galbūt šie uolūs augintojai galėjo pardavinėti ir grūdus romėnų legionų kariams išmaitinti žygių metu. Kartu jie išsigabendavo ir gintaro.
Cezaris žinojo apie lietuvius
Bet ar kokie nors kitokie ryšiai galėjo sieti Cezarį ir lietuvius? Tiesą sakant, jokie. Mes kalbame apie baltus. Tuo metu lietuvių dar nebuvo. O štai baltų gentys buvo žinomos Antikos pasauliui, gi Lietuva (Litua) ir lietuviai pirmą kartą buvo paminėti tik po kokio tūkstantmečio – 1009 metais. Gi lietuvių kalba susiformavo, anot lingvistų, kokiame 6-me amžiuje po Kristaus.
Tad ar yra kokios nors užuominos apie tuos ryšius? Netiesioginės, bet prielaidų aptinkama. Viena užuomina yra vokiečių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio 1326 m. užrašytoje „Prūsijos žemės kronikoje“ (Peter von Dusburg „Chronicon terrae Prussiae“). Ten jis mini, kad su prūsais kariavo Cezaris, kurio būriai ėję išvien su germanais. Istorikai pripažįsta, kad veikale yra daug netikslumų, net klastočių, bet kartu pateikta svarbių, neretai unikalių faktų apie prūsų, sūduvių, lietuvių buitį, kultūrą, papročius, prūsų tautinio išsivadavimo kovą, prasidėjusius Lietuvos karus su kryžiuočiais.
Apie tiesioginį Cezario dalyvavimą jokių kitų šaltinių neišlikę, bet I dalyje minėtos TV laidos kūrėjai siūlo kitą argumentą. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis pasiuntė savo pasiuntinį Joną Ostrorogą (1436–1501), kuris, nuvykęs ir Romą ir kreipdamasis į popiežių, išdėstė tokią baltų istoriją: Lenkija ir Lietuva yra nuostabus kraštas, kur sutiksi taurą ir kitus žvėris, čia derlingos ir plačios žemės, upėmis teka pienas ir medus... O svarbiausia – šis kraštas niekad nebuvęs pavergtas svetimo užkariautojo.
Šiuos įvykius mini pedagogas ir bibliografas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) savo rankraštiniame veikale, kurį sudaro trys dalys**. Rankraštis saugomas VU bibliotekoje. Viena dalis įvardijama taip: „Literatūrinė Lietuvos istorija“, kitur – „...priešistorija“. Antrojoje randame Jono Ostrorogo kalbų aprašymą, skyrius „Legenda ir „cesarizmas“ bei „Vytautas kaip cezarizmo įgyvendintojas Dlugošo raštuose“. Cezaris čia lietuvių ir romėnų santykių kontekste minimas nebe reikalo. Rašoma apie getų (gotų) – lenkų ir lietuvių protėvių – kovas su Aleksandru Makedoniečiu ir Julijumi Cezariu. „Julijus Cezaris, sumuštas trijuose mūšiuose, sudarė su jais (getais – I.Č.) sutartį, kurios patvirtinimui perduota jos piemenims viena vieta – Julijaus miestas, kuris dabar yra Lietuvos sostinė. Tai nutylėjo Livijus, Justinas, Floras, nes jie buvo romėnai.“, - rašoma veikale.
Tad Jonui Ostrorogui getai-lietuviai drauge su lenkais yra Aleksandro Makedoniečio nugalėtojai. Jie yra ir Julijaus Cezario nugalėtojai, o Vilniaus miesto įkūrimas yra susijęs su šiuo garsiuoju romėnų karo vadu. Vadinasi, taip J. Ostrorogas lietuvius sieja su Cezariu ir Kazimiero Jogailaičio politika, įvardijama „cezarizmu“, kurią sąlygoja stipri Romos valdovo asmenybė. „Į šią tendenciją nesunkiai galėjo būti įderinamas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris buvo centralizuotos monarchinės valdžios šalininkas ir vykdytojas“, - samprotauja M. Ročka.
Vilnius – nuo romėno Vilijaus?
O štai, kaip pažymi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas Kęstutis Gudmantas***, J. Ostrorogo kalbose, sakytose 1467 m. Romoje, paminimi piemenys, kuriems ir buvo atiduotas Vilnius. Tai aliuzija į Romos įkūrimą, kurioje piemenys taip pat suvaidino nemenką vaidmenį. Vadinasi, Vilnius toks pats garbingas miestas kaip ir Roma. Iš tikrųjų, 15 amžiuje buvo teigiama (bent jau Jonas Ostrorogas buvo įsitikinęs), kad Cezaris yra Vilniaus įkūrėjas.
Bet vėlesniais laikais lietuviams neprireikė Cezario. Lenkas Janas Dlugoszas, į lietuvius žiūrėjęs iš aukšto, pripažino, kad Vilnių tikrai įkūrė romėnas Vilijus (ar Julijus; Publijus Vilijus Tapulas, konsulas – aukščiausias pareigūnas respublikos laikų Romos hierarchijoje; iš čia kilęs Vilijos upės pavadinimas). Teigiama, kad Ostrorogo kalba labai papiktino italus. Jie sutiko, jog lietuviai ir lenkai gali būti stipresni už totorius, gal net prieš Aleksandrą Makedonietį galėjo atsilaikyti, tačiau teiginys, kad Cezaris šiaurėje net tris kartus pralaimėjo, jiems skambėjo per daug akiplėšiškai.
Legendų legendos...
Bet patys lietuviai XVI amžiuje griežtai atmetė tokias interpretacijas: tuomet įsigalėjo legenda, kad Vilnių įkūrė Gediminas, jo įkūrimo vietoje medžiojęs ir susapnavęs Geležinį vilką, kuris garsiai staugė. Krivių krivaitis Lizdeika išaiškino šio sapno reikšmę: Gediminas pastatys miestą, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį.
Beje, galėtume atkreipti dėmesį ir į Vilko simbolį įvairiose miestų ar net valstybių įkūrimo legendose. Štai ir šio vilko legenda asocijuojasi su Kapitolijaus vilke, išmaitinusia Romos įkūrėjus Remą ir Romulą. Ši legenda išsamiai aprašyta istoriko Adolfo Šapokos knygelėje „Vilnius Lietuvos gyvenime“ (pirmą kartą išleista 1954-aisiais Toronte)****.
Ar yra sąsajos su Vilniaus ir Romos vilkais? Galbūt, bet priminsiu, kad staugiantis vilkas žaliame fone yra ir čečėnų (vainachų) tautinėje vėliavoje...
O jau 16 amžiaus pirmoje pusėje buvo sukurta ir plačiai pasklido legenda, jog lietuviai yra kilę iš romėnų. Nors Cezario ir Vilijaus versija buvo primiršta, tačiau tautinis išdidumas reikalavo, jog lietuvių kildinimas iš romėnų buvo populiarus. Pasak legendos Palemonas su kitais patricijais žiauriojo Nerono (kitaip – Atilos) laikais iš Romos patraukė į šiaurę, atrado Žemaitiją ir Lietuvą, čia, prie gintaro turtingų Baltijos krantų, įkūrė valstybę su sostine Vilniumi. Taip lietuvių didieji kunigaikščiai, kaip ir didikai, esą yra kilę iš romėnų, gal net paties Cezario palikuonys...
***
Pagunda įtikinti skaitytojus versija, kad Cezaris yra Vilniaus įkūrėjas ir kažin kaip susijęs su Lietuva, yra pernelyg viliojanti, tačiau, kita vertus, ji remiasi iš mokslininkų tyrinėjimų išplaukiančiomis logiškomis prielaidomis. Bet juk mes nesistengiame kurti ypač fantastinės versijos, kad Cezaris taip pat buvo lietuviškos prigimties. Bet ir neatmetame.
-----------------------------------------------------------------------
*(https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:B.03~2016~1513175291791/B.03~2016~1513175291791.pdf)
**Rankraščio aprašymas: http://www.llti.lt/failai/SLL33_internetui_11.pdf
***Senoji Lietuvos literatūra, 17 knyga, Vilnius, 2004 (http://www.llti.lt/failai/e-zurnalai/SLL17/XVIISen245-268.pdf).
****A. Šapoka. Vilnius Lietuvos gyvenime, Torontas, 1954 (anglų k.).
