ISTORIJA
2022.09.24. Vytautas ir jo karūnos byla
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
To meto įvykiai tuo metu susiklostė tikrai audringi ir yra prisimenami iki šiol – dažniausiai su apmaudu. Lenkai apgailestauja, kad buvo sutrikdytas Lietuvos suartėjimo su Lenkija procesas, o lietuviai – kad Vytautui nepavyko užsidėti karūnos ir vainikuoti Lietuvą, padaryti ją lygia Lenkijai karalyste.
.jpg)
Vytautas. Dail. Artūras Slapšys
1930 m. buvo nuspręsta, kad būtent ši diena, galėjusi tapti didžiausio Lietuvos triumfo akimirka, bet palikusi ateities kartoms neįgyvendintą siekį, geriausiai tinka apmąstyti tautos praeitį ir ateitį. Ji pradėta iškilmingai minėti kaip Tautos šventė. „Nepriklausomoji Lietuva, būdama tąsa Senosios Lietuvos, neveltui kas metai švenčia rugsėjo aštuntąją: kiekvienais metais ji turi mums priminti, kad Lietuva dar neapvainikuota, — neapvainikuota Garbės vainiku, kurį visi lietuviai savo tėvynei turi pinti,“ – 1939 m. rašė L. Gaudenis.
Pradžia – Lucko suvažiavime
Kaip žinoma, 1429 m. sausio 23 d., vykstant Lucko suvažiavimui, Vengrijos ir Romėnų karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui karaliaus karūną. Šiam pasiūlymui entuziastingai pritarė Lenkijos karalius bei Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis Jogaila, bet griežtai pasipriešino tuo metu kaip savarankiška politinė jėga veikusi Lenkijos karaliaus taryba, kuri vėliau net Jogailos vardu vykdė aktyvią diplomatinę kovą prieš šį sumanymą.
.jpg)
Lenkijos pakancleris Vladislovas Oporovskis – Jogailos vardu parašyto laiško prieš Vytauto karūnaciją autorius. 1535 m. Gniezno knygos iliustracija
Sausio 25 d. Lenkijos ponai, pareiškę protestą prieš Vytauto karūnavimo planą kaip žalingą Lenkijos karalystei, paliko Lucką. Kitą dieną paskui juos iškeliavo ir pats Jogaila. Netrukus Lenkijos pakancleris Vladislovas Oporovskis Jogailos vardu išsiuntė Zigmantui Liuksemburgiečiui laišką, kuriame Jogaila esą atsisako remti Vytauto karūnavimą ir išdėsto gan užgaulius Lietuvos ir Vytauto atžvilgiu argumentus .
Istoriografijoje daug svarstyta, kas buvo sumanymo karūnuoti Vytautą iniciatorius. Daugiausia ginčytasi dėl dviejų kandidatūrų: vienų istorikų supratimu tai buvo Zigmanto Liuksemburgiečio sumanymas, kitų – paties Vytauto idėja.
Iš Vytauto 1429 m. vasario 17 d. laiško Jogailai akivaizdu, kad dėl karūnavimo reikalingumo Lucke sutarė ir Zigmantas Liuksemburgietis, ir Vytautas, ir Jogaila. Beje, kaip tik Jogaila Lucke buvo didžiausias šio sumanymo entuziastas.
Kam ir kodėl reikėjo Vytauto karūnavimo?
Dar Liudvikas Koliankovskis pabrėžė Vytauto karūnavimo bylos ryšį su Jogailos kova dėl sosto paveldėjimo teisės savo sūnums Vladislovui ir Kazimierui. Jis net manė, kad būtent Jogaila ir buvo tikrasis Vytauto karūnavimo idėjos autorius. Vėlesni istorikai atmetė šią kiek kraštutiniškai suformuluotą idėją, bet daugelis jų pripažino Jogailos suinteresuotumą šiuo klausimu dėl savo dinastinių interesų.
Į Jogailos dinastinius interesus Vytauto karūnavimo byloje reikėtų žvelgti kaip į šios bylos esmę: Vytautas buvo jau senas ir neturėjo įpėdinio, o Jogaila rūpinosi dviem neseniai gimusiais sūnumis. Taigi Vytautas turėjo įkurti Lietuvos karalystę, kurios karūna vėliau natūraliai būtų atitekusi vienam iš Jogailos sūnų. Iš čia – Jogailos entuziastingas pritarimas karūnavimo sumanymui Lucko suvažiavimo metu.
.jpg)
Zigmantas Liuksemburgietis. Apie 1433 m. portretas, priskiriamas dail. Pisanello
Savo ruožtu Zigmantas Liuksemburgietis tikėjosi, kad Vytauto karūnavimas išardys jam pavojingą Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, sudariusią konkurenciją tiek kovose su Čekijos husitais (buvo iškilęs pavojus, kad Jogaila gali perimti kovų su jais iniciatyvą), tiek nesutarimuose su Lenkijos vasale Moldavija, kuri buvo neseniai užėmusi Vengrijos vasalei Valakijai priklausiusią Kilijos tvirtovę (Vytautas sutiko paremti Zigmanto poziciją dėl Kilijos grąžinimo Valakijai).
.jpg)
Jogaila. Dail. Artūras Slapšys
Vytauto interesas irgi gana aiškus – jam rūpėjo įtvirtinti savo ir Lietuvos valstybės lygiateisiškumą santykiuose su Jogaila ir Lenkija.
Jogailos padėtis Lenkijoje jo valdymo pabaigoje buvo itin sunki. Lenkijos diduomenė vis labiau įtvirtino savo įtaką, nepaisydama karaliaus valios ir interesų. Tai ypač išryškėjo po to, kai 1424 m. spalio 31 d. Jogailai gimė sūnus Vladislovas. Tik Vytautas su Lietuvos bajorais besąlygiškai pripažino Vladislovą Jogailaitį būsimuoju sosto įpėdiniu, o Lenkijos diduomenė, nors 1425 m. balandžio 30 d. Kujavijos Bresto suvažiavime išdavė įsipareigojimo sosto įpėdiniu pripažinti Vladislovą Jogailaitį aktą, bet jame įrašė sąlygą: „...tačiau taip, kad pirmiau ir prieš tai patvirtins visas visų luomų – ir dvasinių, ir pasaulietinių – teises, laisves ir privilegijas, kurias iš jo minėto tėvo ir kitų Lenkijos karalystės karalių, kunigaikščių, paveldėtojų ir viešpačių – paveldėtinių ir išrinktų – gavome ir turime“.
Tai reiškė, kad Lenkijos ponai atmetė besąlygiško sosto paveldėjimo principą. Jogailai nesutikus sosto paveldėjimo klausimą sieti su privilegijų patvirtinimu, Lenkijos didikai prieš jį sukilo ir jau 1426 m. Lenčicos suvažiavime įniršio pagauti kardais sukapojo minėtą Vladislovo Jogailaičio pripažinimo būsimuoju Lenkijos karaliumi aktą.
Kovoje dėl sosto paveldėjimo pagrindinis Jogailos sąjungininkas ir rėmėjas buvo Vytautas, su kuriuo jis, anot Dlugošo, dažnai tarėsi, „kaip Lenkijos karalystės paveldėjimą išlaikyti lietuvių tautai ir savajai Gedimino giminei bei dinastijai“.
Kadangi Lenkijos ponai Lietuvą traktavo kaip Lenkijos karalystės dalį, kuriai irgi taikytinas ne tėvoninio sosto paveldėjimo, o valdovo rinkimo su tam tikromis sąlygomis principas, ryškėjo Jogailos interesas įtvirtinti Lietuvos, kaip savarankiškos ir tėvonine teise paveldimos Jogailaičių valdos, statusą. Tai darėsi vis aktualiau, kai 1427 m. lapkričio 30 d. gimė Jogailos sūnus Kazimieras, kuriam buvo galima numatyti atskirą Lietuvos sostą.
Vadinasi, Lucko suvažiavime iškeltas Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymas, jei ir nebuvo inspiruotas paties Jogailos, tai su pastarojo siekiais visiškai sutapo. Henriko Lovmianskio žodžiais tariant, pritardamas Vytauto karūnavinui, Jogaila „ruošė savo sūnums atskirą Lietuvos sostą“.
Kalbant apie žmogiškus jausmus ir polinkius, Jogailai greičiau turėjo rūpėti gimtosios Lietuvos ateitis – jos lygiateisiškumas, o ne Lenkijos karūnos didybė. Turbūt neatsitiktinai tokius Jogailos polinkius ne kartą pabrėžė jo amžininkas Jonas Dlugošas: „Lietuvą savo gimtąją, giminę ir brolius taip labai mylėjo, kad Lenkijos karalystę nesvyruodamas įstumdavo į visokius karus ir vargus, o visus karaliaus turtus ir pelną mielai skirdavo Lietuvai ginti ir turtinti.“ Ježis Ochmanskis tuos žodžius taip komentavo: „Tarsi likimo patyčia tapo tai, kad po poros šimtmečių lietuviai vadino karalių savo tautos išdaviku, o tuo tarpu Dlugošo priekaištas geriausiai įrodo Lietuvos valdovą buvus patriotą.“
Taip pat ir kalbėdamas apie Jogailos poziciją Lucko suvažiavime Dlugošas teigė, kad „karalius Vladislovas, paveiktas tokių kalbų, nes buvo linkęs į savo tėvynės Lietuvos didybę“, slapta sutiko su Vytauto karūnavimu.
„Kanceliarinis karas“
Vėliau, kai Lenkijos karaliaus kanceliarija paskelbė apie Jogailos nuomonės pasikeitimą, Vytautas 1429 m. vasario 17 d. iš Trakų rašytame laiške priminė Jogailai tą pirminį jo entuziazmą, kontrastavusį su paties Vytauto atsargumu ir abejonėmis: „Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės. Mes lietuviškai Jums tarėme: „Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu, pirma aptarkime su Jūsų prelatais bei baronais, ir mes panašiai padarysime“. Jūs į tai vėl pasakėte, kad Jūs tam pritariate ir džiaugiatės, ir esate labai sujaudinti.“
Tačiau 1429 m. sausio pabaigoje, kaip minėta, Jogailos vardu buvo išsiųstas Lenkijos kanceliarijos laiškas Zigmantui Liuksemburgiečiui, atšaukiantis pirminį pritarimą. Jame teigiama, jog, pasitaręs su savo patarėjais, Jogaila supratęs, kad toks žingsnis galįs sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos, sulaužyti unijos sutartis ir paskatinti lietuvius po Vytauto mirties, neatsiklausus Lenkijos bajorų, savavališkai išsirinkti kitą karalių, taip pat nusavinti tas Lenkijos žemes, kurios yra Vytautui duotos tik iki gyvos galvos. Vytautą tas laiškas ne juokais papiktino, ir kaip tik dėl to ilgą laiką pusbroliai negalėjo rasti bendros kalbos.
Vienas žymiausių Vytauto karūnavimo priešininkų kardinolas Zbignevas Olesnickis (priklaupęs) Krokuvos universiteto Collegium Majus įkūrimo lentoje. Wikipedia.org nuotr.
Neigiamą laiško įspūdį dar turėjo sustiprinti Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio ir Sandomiero vaivados Mikalojaus Michalovskio pasiuntinybė, 1429 m. kovo 27 d. atvykusi pas Vytautą į Gardiną. Aukšto rango pasiuntiniai bandė įtikinti Vytautą atsisakyti karūnavimo, kartodami tuos pačius jį piktinančius argumentus ir dar grasindami panaudoti karinę jėgą.
Kai vėliau Jogaila teisinosi, kad laišką pakancleris Vladislovas Oporovskis parašė be jo žinios, Vytautas tuo negalėjo patikėti. 1429 m. rugsėjo 23 d. laiške Vokiečių ordino didžiajam magistrui, komentuodamas šį Jogailos pasiaiškinimą, jis rašė: „...viešpats dabar visgi atsiprašė ir sakė, kad to neliepė rašyti, o pakancleris tai pats ir savo paties valia parašęs ir t. t. Dabar galite pastebėti, kaip viskas vyksta. Pakancleris, kuris yra viešpaties Lenkijos karaliaus aukščiausias patarėjas, tai yra viena, jeigu vis dėlto ponas būtų kitaip parašęs, negu jam buvo liepta, turėtų būti dėl to nubaustas, tačiau to taip pat neatsitiko...“
Praėjus vos savaitei po šio Jogailos pasiaiškinimo, rugsėjo 29-ąją, pas Vytautą atvyko antra, Sandomiero suvažiavimo įgaliota, Lenkijos ponų pasiuntinybė – vėl nenurimstantis vyskupas Zbignevas Olesnickis, šį kartą lydimas Krokuvos vaivados Jono Tarnovskio. Naujasis jų pasiūlymas dar kartą atskleidė, kokia iš tiesų padėtis susiklostė Jogailos dvare: šie įtakingi Lenkijos ponai pasiūlė Vytautui atsisakyti Lietuvos karūnos ir vietoj to karūnuotis Lenkijos karūna.
Nustebintas Vytautas spalio 3 d. laiške pranešė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, kad minėta pasiuntinybė prašė, „kad mes Lenkijos karūną panorėtumėme sau paimti, o viešpats karalius nori mūsų naudai savo karūnos atsisakyti ir ją mums atiduoti ir kad mes turėtumėme toje karalystėje visuose reikaluose turėti visą valdžią ir galią. Tačiau dėl mūsų karūnos čia, šioje šalyje, jie mums nepritarė. Tačiau to mes nepriėmėme, ir mus stebina, kaip tai gali būti, kad mes iš minėto viešpaties karaliaus, jam gyvam esant, jo karūną turėtume atimti...“
Kaip pastebėjo Koliankovskis, „faktiškai tai buvo valstybės perversmo bandymas“. Tokį Jogailos beteisiškumą savivaliaujančių didikų aplinkoje reikia turėti galvoje, vertinant jam priskiriamus raštus ir pareiškimus.
Nors dar pačioje 1429 m. pabaigoje Jogaila buvo trumpai akis į akį susitikęs su Vytautu, pusbrolių santykiai liko įtempti – Vytautas vis dar buvo įsižeidęs dėl atšaukto pritarimo karūnavimui ir nenorėjo įsiklausyti į Jogailos pasiaiškinimus.
Nauji Jogailos ketinimai paremti Vytautą
Tokiomis aplinkybėmis Jogaila buvo priverstas nusileisti kovoje dėl savo sūnų tėvoninių teisių į Lenkijos sostą. 1430 m. kovo 4 d. Jedlno suvažiavime Lenkijos diduomenė, pritariant Vytautui ir Lietuvos bajorams (tikriausiai čia turimas galvoje ne naujas, o prisimintas dar 1425 m. pareikštas pritarimas), pažadėjo priimti karaliumi „vieną iš minėto mūsų viešpaties karaliaus sūnų, kurį karalystės valdymui pripažinsime tinkamesniu“, tačiau su sąlyga, kad jis patvirtins visas diduomenės privilegijas.
Nuo anksčiau Jogailos atmestos 1425 m. Kujavijos Bresto priesaikos ši skyrėsi visų pirma tuo, kad dabar jau numatomas ne konkretus įpėdinis, o galimybė pasirinkti iš dviejų (Jogaila jau turėjo du sūnus), tuo tarpu Jogailą erzinusios išlygos, neigusios besąlygiško tėvoninio paveldėjimo teisę, buvo paliktos.
Tačiau dabar Jogaila jau turėjo vieną kozirį, kuris leido tikėtis bent dalyje savo valdų, būtent Lietuvoje, įtvirtinti tėvoninio sosto paveldėjimo teisę. Tai buvo Vytauto karūna, apie kurią kalbėta ir Jedlno suvažiavime. Į jį susirinkę Lenkijos ponai ir bajorai išklausė Vytauto laišką, kuriame jis gynė savo karūnavimosi teisę ir guodėsi Jogailos jam parodyta nepagarba.
Tas laiškas, regis, padarė įspūdį ne tokiems įtakingiems tarybos nariams, nes kaip tik po šio suvažiavimo Jogaila patikėjo galimybe karaliaus tarybą palenkti Vytauto karūnavimo naudai, aplenkiant griežtai besipriešinančius įtakingiausius didikus.
Tuo tarpu karaliaus opozicija – jo įtakingiausi didikai su Zbignevu Olesnickiu priešakyje – paskubėjo išsiųsti trečiąją pasiuntinybę pas Vytautą. Joje vėl dalyvavo pats Zbignevas Olesnickis ir Mikalojus Michalovskis, kad dar kartą paspaustų Vytautą, remdamiesi naujai pasiekta Lenkijos karaliaus tarybos ir karaliaus Jogailos vienybe. Kaip ir ankstesnius du kartus, Zbignevas Olesnickis grįžo nieko nepešęs.
Jogaila irgi nesėdėjo rankų sudėjęs. 1430 m. birželio 14 d. laišku išreiškė norą vėl susitikti su Vytautu asmeniškai, be tarpininkų. Į tai Vytautas piktai atsakė, kad, kadangi jiems per metus dėl kilusių nesutarimų susitarti nepavyko, tarpininkas yra reikalingas (buvo kalbama apie Vokiečių ordino didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo pasisiūlymą tarpininkauti).
Karūnos „pagrobimas“ (nepraleidimas į Lietuvą) – ar tai bandymas sutrukdyti Vytautui?
Vytautas tuo metu susirašinėjo su karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu ir rengėsi karūnacijai, kuri buvo numatyta jau greitai, rugpjūčio 15 d. (vėliau perkelta į rugsėjo 8 d.).
Tačiau Jogaila ir toliau siekė asmeninio susitikimo – jis ketino pristatyti Vytautui savo planą. 1430 m. rugpjūčio 16 d. pas Vytautą į Darsūniškį atvyko Jogailos pasiuntinys – jo „vyriausiasis kambarinis ir numylėtinis“ Andreika. Jis perdavė Vytautui Jogailos pasiūlymą, apie kurį didysis kunigaikštis jau kitą dieną pranešė kryžiuočių didžiajam magistrui: „...kad mes mūsų karūnavimo dieną, mūsų Mergelės [Marijos] gimimo dieną, kurią, kaip viešpats sužinojo, tai turi įvykti, panorėtume perkelti toliau ir atidėti, kol mes su juo asmeniškai susitiktume. Ir jis su dideliu atkaklumu jo vardu prašė mūsų daryti viską, kas mums patiktų ir kad viešpats savo paties karūnos norėtų mielai atsisakyti ir savo vaikus ir karūną drauge norėtų pavesti mūsų globai, kad mes su jais darytume, ką panorėtume. Taigi pasiuntėme mes su juo pas minėtąjį viešpatį karalių bajorą Liuteką, mūsų sekretorių, taip pat su nuolankiais ir draugiškais žodžiais. Tačiau mūsų susirinkimo dienos mes jokiu būdu nenorime nukelti.“
Verta pažymėti, kad Andreikos pasiūlyme Jogailos karūnos perleidimas nesiejamas su reikalavimu Vytautui atsisakyti Lietuvos karūnos – visų pirma čia kalbama apie Jogailos vaikų globą, kitaip sakant, apie jų sosto paveldėjimo teisės užtikrinimą. Vadinasi, pagal Jogailos planą Vytautas turėtų įgyti abi – Lenkijos ir Lietuvos – karūnas, kurias paveldėtų abu Jogailos sūnūs – Vladislovas ir Kazimieras.
Karūnavimąsi Lietuvos karaliumi Jogaila prašė tik atidėti, tikėdamasis per tą laiką jį įteisinti ir Lenkijoje. Lenkijos diduomenės palankumo šiam planui jis, matyt, ketino siekti, iš dalies sutikdamas su ankstesniu Zbignevo Olesnickio inspiruotu planu perleisti Lenkijos karūną Vytautui mainais už Lietuvos karūną. Pagal šį kompromisinį planą atsirastų atskira Lietuvos karūna, bet ją su Lenkija tebejungtų vieno valdovo asmuo. Vis dėlto, kadangi įpėdiniai yra du, vėliau tos karūnos galėtų atitekti skirtingiems valdovams, bet lenkų diduomenė kol kas galėtų tikėtis, kad abiejų karūnų paveldėtojas liks vienas ir tokiu būdu bus išlaikyta Lenkijos ir Lietuvos unija.
Vytautas dar nežinojo, kad tuo metu, kai Andreika įkalbinėjo jį atidėti karūnacijos datą, Poznanės pakamario Jono Čarnkovskio vadovaujamas lenkų būrys, Jogailos įsakymu saugojęs Lenkijai priklausiusią nedidelę kelio iš Naujosios Markos į Prūsiją atkarpą, rugpjūčio pradžioje jau buvo užpuolęs šiuo keliu vykusius Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinius – Vienos profesorių Joną Baptistą Cigalą ir Zigmantą Rotą – ir atėmęs jų vežtus Vytauto karūnavimo dokumentus. 1430 m. rugpjūčio 19 d. Jonas Čarnkovskis perdavė juos į Jogailos rankas.
Magdeburgo arkivyskupo Giunterio II fon Švarcburgo vadovaujama delegacija, vežusi Niurnbergo auksakalių nukaldintas karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai, apie Zigmanto pasiuntinių likimą sužinojo pasiekusi Frankfurtą prie Oderio. Tai privertė juos sustoti, o paskui pasukti atgal, atsargiai ieškant kito kelio. Tik spalio 12 d. jie atvyko į Berlyną ir planavo iš jo keliauti per Štetiną. Po Vytauto mirties jie grąžino karūnas Zigmanto Liuksemburgiečio žinion į Niurnbergą, kur jos buvo saugomos bent iki 1434 m.
Jogaila pasiekė savo – Vytauto karūnacija, nesulaukus karūnų, turėjo būti atidėta. Tačiau Jogaila nežinojo, kad kaip tik dėl to ji apskritai neįvyks, nes tuo metu Vytauto sveikata ėmė blogėti.
Rugsėjo 8 d. planuotos karūnacijos proga pas Vytautą antrą kartą atvyko Jogailos pasiuntiniai, vėl prašė jį atidėti karūnaciją ir susitikti su Jogaila. Taip pat tiesiai iš Jogailos dvaro atvyko ir karaliaus sesuo Mazovijos kunigaikštienė Aleksandra.
Vytautui buvo perduotas aiškus Jogailos pasiūlymas – jis duos sutikimą Vytauto karūnacijai, jeigu šis pripažins savo įpėdiniu Jogailos sūnų. Kaip rugsėjo 23 d. pranešė kryžiuočių Nidenburgo pilies valdytojas, „karalius [Jogaila] atsiuntė savo pasiuntinius pas Vytautą, klausdamas jį, ar viešpats, siekdamas karūnavimo, nori jo savo gyvenimui, [jei taip], tai karalius nori jam tai mielai leisti. Tačiau, kai viešpats mirs, turi grįžti tai, kas buvo anksčiau, ir turi su juo iš anksto pasirašyti, kad, kai viešpats mirs, karūna atiteks jaunajam karaliui. Taip pat, garbusis mielas pone, man ponas [Jenchinas] taip pasakė, kad senoji kunigaikštienė [Aleksandra] tiesiai iš karaliaus atvyko pas Vytautą, ir ją ponas pats matė; o jaunoji kunigaikštienė taip pat bus pas Vytautą per tris savaites.“
Paskutinis Vytauto ir Jogailos susitaikymas
Pagaliau Vytautas sutiko susitikti su Jogaila. Į Vilnių šis atvyko 1430 m. spalio 10 ar 11 d. su gausia žymiausių Lenkijos ponų delegacija, kurioje dalyvavo aršiausi Vytauto karūnavimo priešininkai – Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, pakancleris Vladislovas Oporovskis ir kiti.
Trakų salos pilis – Vytauto mirties vieta. Wikipedia.org nuotr.
Jogaila šį kartą jau atvirai pareiškė Vytautui, kad pritaria karūnavimui, bet tam prieštarauja karaliaus taryba, ypač Zbignevas Olesnickis. Savaitė praėjo ne tik besiginčijant su Zbignevu Olesnickiu ir kitais karūnavimo priešininkais, bet ir Vytautui besitariant ir taikantis su Jogaila.
Spalio 13 d. Vytautas pranešė Zigmantui Liuksemburgiečiui, kad susitaikė su Jogaila. Šis pritartų karūnacijai, bet jam dar reikia savo patarėjų pritarimo. Į juos Jogaila kreipėsi per pasiuntinius ir laukia atsakymo. Pats Vytautas yra pasiryžęs karūnuotis bet kuriuo atveju ir prašo atsiųsti karūnas per Prūsiją.
Spalio 15 d., jau turėdamas dar daugiau vilties dėl teigiamo Jogailos patarėjų sprendimo, Vytautas paprašė Zigmanto kol kas atidėti karūnų siuntimą, nes greitai gal bus galima jas atvežti ir per Lenkijos teritoriją.
Spalio 16 d. ir pats Jogaila apie susitaikymą su Vytautu pranešė Vokiečių ordino didžiajam magistrui – patvirtino, kad pritaria Vytauto karūnavimui ir laukia savo tarybos pritarimo . Ir iš tiesų Jogaila žinojo, ką daro, nes Lenkijoje likę patarėjai turėjo apsispręsti, būdami atskirti nuo aršiausių karūnacijos priešininkų, kuriuos Jogaila tyčia pasiėmė kartu į Lietuvą.
Tačiau spalio 16 d. Vytauto sveikata staigiai pablogėjo – jis nukrito nuo žirgo ir nebegalėjo pajudėti. Kitą dieną Jogaila priėmė sprendimą išsiųsti opozicijos vadus Zbignevą Olesnickį ir Vladislovą Oporovskį į Lenkiją. Dabar viskas turėjo spręstis tik Trakuose ir Jogailai reikėjo, kad bent patys aršiausi priešai paliktų jį ramybėje.
Vytautui atgulus į mirties patalą, Jogailos planas turėjo neišvengiamai keistis – buvo aišku, kad Vytauto karūnacija nebeįvyks. Pusbroliai susitaikė ir paskutines savo gyvenimo dienas Vytautas praleido tardamasis su Jogaila dėl tolesnio Lietuvos likimo. Sutarimas buvo pasiektas ir mirštantis Vytautas pareiškė, kad grąžina Lietuvą į Jogailos rankas.
Regis, abu valdovai sutarė Lietuvos sostą perduoti į ambicingo ir maištingo Jogailos brolio Švitrigailos rankas. Švitrigaila savo nuolatiniais maištais kažkada buvo pridaręs daug nemalonumų Vytautui ir Jogailai, bet dabar galima buvo tikėtis, kad jo valdžios troškimas ir ambicijos padės jam pasiekti tai, ko nespėjo Vytautas – gauti Lietuvos karaliaus karūną.
Atgal
