ISTORIJA
2022.04.09. Užmirštasis Lietuvos didysis kunigaikštis Daumantas
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Lietuvos didysis kunigaikštis Daumantas yra vienas iš paslaptingiausių ir mažiausiai žinomų viduramžių Lietuvos valdovų. Ir tai nenuostabu, nes istorijos šaltiniuose jis paminėtas tik vieną kartą. Tai yra apie jo mirtį informuojanti Lavrentijaus metraščio žinutė (pakartota ir vėlesniuose Rusios metraščiuose), kurioje pasakyta tik tiek: „Tais pačiais [1285] metais niokojo lietuviai Tvėrės vyskupo valsčių Olešnią. Ir susitelkė tveriečiai, maskviečiai, volokiečiai, novotoržokiečiai, zubcoviečiai, rževiečiai, ir, atžygiavę, mušė lietuvius miške, Išganytojo [Viešpaties atsimainymo] dienos išvakarėse [rugpjūčio 5 d.]. Ir Dievas padėjo krikščionims – jų [lietuvių] didįjį kunigaikštį Daumantą užmušė, o kitus išgaudė, o kitus išžudė, ir visus belaisvius atėmė, o kiti [lietuviai] išsibėgiojo“.
Tik XX a. istorikai pamažu ėmė kreipti dėmesį į šio Lietuvos valdovo egzistavimo faktą, kuris ilgainiui buvo pripažintas visų pirma Juzefo Puzynos ir Edvardo Gudavičiaus tyrinėjimų dėka. Buvo įrodyta, kad Daumanto titulavimo „didžiuoju kunigaikščiu“ negalima laikyti atsitiktiniu, o taip pat, kad jis nėra tapatus Mindaugo žudikui Daumantui Nalšiškiui, kuris nuo 1265 iki savo mirties 1299 m. valdė Pskovą, taigi, niekaip negalėjo žūti 1285 m.
Įrašius Daumantą į Lietuvos valdovų eilę, apie jį jau galima pasakyti gerokai daugiau. Nors kiti šaltiniai Daumanto vardo nemini, bet apie jo laikų Lietuvą pateikia nemažai duomenų. Tos žinios gana įdomios ir leidžia susidaryti gana išsamų įspūdį apie viduramžių Lietuvos istorijos kontekste nestandartinę šio valdovo politiką.
Daumanto tapimo Lietuvos valdovu aplinkybės
Daumanto pirmtakas Lietuvos valdovo soste buvo karingasis Traidenis. Paskutinį kartą jis paminėtas Eiliuotojoje Livonijos kronikoje, kaip 1281 m. spalio – lapkričio mėnesį vykusio lietuvių ir žiemgalių žygio į Christburgą Prūsijoje iniciatorius.
Daumantas. Dail. Artūras Slapšys
Jo nurodymu žygiui vadovavo žiemgalių kunigaikštis Nameisis, kuris tų pačių metų rugpjūčio mėnesį savo sostinę Tervetę apsaugojo nuo didelio kryžiuočių ir jų talkininkų antpuolio tik sudarydamas taiką su Livonijos kryžiuočiais. Taikos garantais tapę kilmingiausias kryžiaus žygio dalyvių vadas Riugeno kunigaikštis Vislavas II ir Rygos arkivyskupas Jonas I, buvo nusiteikę išsaugoti Žiemgalos politinę nepriklausomybę nuo kryžiuočių, mainais tik į jų krikštą, tad ši taikos sutartis galėjo atrodyti visai priimtina Žiemgalai ir Lietuvai, kuriai tuo metu Žiemgala priklausė. Vis dėlto nei Nameisis, nei jo siuzerenas Traidenis nebuvo patenkinti šia priverstine taika ir nedelsdami surengė žygį prieš Prūsijos kryžiuočius.
Pažymėtina, kad ir Nameisis, ir Traidenis ryšium su šiuo žygiu rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti paskutinį kartą. Aišku, kad netrukus po šio žygio Traidenis pasitraukė iš politinės arenos (mirė ar buvo nužudytas). Po jo mirties iš Lietuvos pas kryžiuočius pasitraukė ir kitas nuoseklus jo bendražygis – sūduvių kunigaikštis Skomantas, daugelį metų atkakliai kovojęs su kryžiuočiais. Visa tai liudija radikalias permainas Lietuvos valstybėje – tikėtina, perversmą.
Kaip Traidenio mirties data istoriografijoje paprastai nurodomi 1282 m.: Artūras Dubonis samprotauja, kad tai galėjusi būti 1282 m. pirmoji pusė, nes antrojoje pusėje galima pastebėti jau Traideniui nebūdingą Lietuvos politiką Lenkijoje – antpuolį prieš Traidenio svainio Boleslovo II sąjungininką Lešeką Juodąjį.
A. Dubonis visgi be reikalo atmetė Haličo-Volynės metraščio nuorodą, kad Traidenis valdė tik 12 metų, kuriuos metraštininkas skaičiavo veikiausiai nuo 1269 m. pradžios, kuomet turėjo mirti į Lietuvos sostą pretendavęs Švarnas. Skaičiuodami 12 metų nuo tos datos matome, kad Traidenio valdymas turėtų baigtis 1281 m. ir negalėjo persikelti į 1282 m. Tai iš esmės sutampa su metais, kuriais Traidenis iš tiesų paskutinį kartą paminėtas, tad tas paminėjimas 1281 m. spalį – lapkritį iš esmės turėtų beveik sutapti su Traidenio mirties data.
Tad tikėtina, jog 1281 m. spalio – lapkričio žygis išprovokavo valstybės perversmą Lietuvoje: valdžią perėmė kompromisams su Vokiečių ordinu nusiteikusi grupuotė, planavusi pasinaudoti Tervetės taika ir išplėsti ją visai Lietuvos valstybei. Daumantas buvo šios politikos šalininkų iškeltas valdovas. Ir iš tiesų jo laikais Lietuva nuosekliai vengė karo su kryžiuočiais, net nepaisant to, kad jo laikais pastarieji priartėjo prie Lietuvos iš Prūsijos ir sudavė mirtiną smūgį sūduviams, kurie iki Traidenio laikų buvo pavaldūs Lietuvai.
Daumanto taika su Vokiečių ordinu
Petras Dusburgietis tarp 1281 m. vasario mėnesį įvykdyto magistro Mangoldo žygio į sūduvių kunigaikščio Skomanto tėvoniją Kresmenos valsčių ir 1283 m. antroje pusėje maršalo Konrado fon Tyrbergo Jaunesniojo įvykdyto Sūduvos valsčiaus Zilijos puolimo neaprašo jokių kryžiuočių susidūrimų su lietuviais ar sūduviais, tik pažymi, kad pas kryžiuočius, neva nukamuotas kryžiuočių antpuolių, pabėgo Skomantas.
Pastarasis įrašas sietinas su laikotarpiu, kai ir kiti sūduvių vadai 1283 m. pabaigoje pasidavė Ordinui. Bent jau žemės valdų Prūsijoje Skomantui ir jo sūnums Rūkalui, Gedetui ir Galmui suteikta tik 1285 m. balandžio 18 d., panašiai, kaip ir kitiems 1283 m. pabaigoje kryžiuočiams pasidavusiems sūduvių didžiūnams Muntiginui, Toleikiui, Skariui bei Prodveliui, o taip pat Kantigirdui ir Zvineniui, kurie buvo apdovanoti 1285 m. rugpjūčio 1 d.
Tervetės taikos garanto Riugeno kunigaikščio Vislavo II 1302 m. antspaudas
Tervetės taikos garanto Rygos arkivyskupo Jono I iš Lunės antspaudas
1281 m. spalį ar lapkritį įvykęs Nameisio ir lietuvių žygis į Christburgą buvo paskutinis karinis veiksmas prieš Vokiečių ordiną iš Lietuvos pusės iki 1286 m., jei neskaitysime vienos išimties – 1283 m. palyginti nedidelio būrio lietuvių įvykdyto antpuolio į Sembą.
Maža to, turime duomenų, kad naujasis Lietuvos valdovas, t. y. Daumantas, iškart ėmėsi santykių su Livonijos vokiečiais gerinimo. Jis užmezgė dialogą su vienu iš Tervetės taikos iniciatorių – Rygos arkivyskupu Jonu I iš Lunės – ir net kalbėjosi apie galimybę priimti krikštą. Apie tai sužinome iš popiežiaus legatui Pranciškui Molianiečiui 1312 m. kovo 20 d. Kerknos (Falkenau) cistersų vienuolyno prioro Henriko pateikto liudijimo, kad „jo tėvas buvo tuometinio Rygos arkivyskupo pasiųstas su kitais pasiuntiniais pas lietuvių karalių, kuris tarp kita ko pasakė minėtiems pasiuntiniams, kad todėl nenorėjo atsiversti į tikėjimą, kad bijojo žiemgalių pavyzdžio, būtent, kad broliai nepadarytų jam ir jo žmonėms taip, kaip padarė tiems iš Žiemgalos, kaip tai pasiuntiniai pranešė arkivyskupui ir daugeliui kitų. Paklaustas, kuriuo laiku buvo pasiųsti minėtieji pasiuntiniai, atsakė, kad būtų trisdešimt metų“.
Trisdešimt metų atskaičiavę nuo 1312 m., gauname 1282 m. Istoriografijoje įsigalėjo nuomonė, esą tas karalius, kuris derėjosi su Rygos arkivyskupo pasiuntiniais, buvęs Traidenis. Tačiau šito negali būti, nes 1282 m. iš tiesų nebepriklauso Traidenio valdymui, o svarbiausia – pačiose derybose atsispindi priešinga Traideniui politika, kuri kaip tik būdinga visam Daumanto valdymo laikotarpiui ir jo įpėdinio Butigeidžio valdymo pradžiai – tai taikaus sugyvenimo su Livonijos ir Prūsijos vokiečiais siekis.
Traidenis, nepaisydamas Tervetės taikos, siuntė Nameisį kariauti į Prūsiją. Tuo tarpu Daumantas pradėjo taikos derybas su Rygos arkivyskupu, ir, tikėtina, 1282 m. derybose pasiekė, kad Tervetės taika būtų išplėsta visai Lietuvai. Tą rodytų tolesnė įvykių eiga: Lietuvos kovos su Vokiečių ordinu iš tiesų liovėsi.
Praktinė taikos su Vokiečių ordinu politika
Prūsiškoji Vokiečių ordino šaka irgi porą metų laikėsi rimties. Bet 1283 m. antroje pusėje, išvykus Mangoldui, karingasis maršalas Konradas fon Tyrbergas staiga pradėjo audringą puolimą prieš sūduvius ir iki metų pabaigos juos įveikė.
Dalis sūduvių pasidavė ir buvo apgyvendinti Semboje, kiti pasitraukė į Lietuvą, „ir šitaip Sūduvos žemė po šiai dienai lieka negyvenama“, kaip 1326 m. rašytoje kronikoje pažymėjo Petras Dusburgietis.
Į šias trumpas, bet lemtingas kovas lietuviai pabandė įsikišti tik vieną kartą: 1283 m. žiemą (gruodį) 800 lietuvių raitelių per Kuršių Neriją įsiveržė į Sembą ir ją apiplėšė, priversdami maršalą Konradą fon Tyrbergą Nerijoje pastatyti Noihauzo pilį šio kelio apsaugai.
Šis lietuvių žygis nuskambėjo plačiai, nes apie jį sužinota net Rusioje. Nikono metraštyje skaitome ties 6791 m. (1283 m. kovas – 1284 m. vasaris): „Tais metais Lietuva siaubė karu vokiečius ir su daugeliu belaisvių grįžo namo“. Nekyla didesnių abejonių, jog čia kalbama apie tą patį žygį į Sembą, nes tai – apskritai vienintelis lietuvių karo žygis prieš kryžiuočius laikotarpyje tarp 1281 m. lapkričio ir 1286 m. pradžios.
Įveikęs sūduvius, karingasis Konradas fon Tyrbergas nesustojo ir tęsė puolimą, pradėdamas tiesiogiai puldinėti Lietuvą. Ta proga Petras Dusburgietis parašė savo garsiuosius žodžius apie tai, kad 1283 m. pasibaigė karas su prūsais ir prasidėjo karas „su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“.
Vis dėlto realūs karo veiksmai prieš Lietuvą tuokart apsiribojo 1284 m. įvykiais. Tų metų pradžia reikia datuoti Žemaitijoje prie Nemuno stovėjusios Bisenės pilies sudeginimą. Petro Dusburgiečio minimas „žiemos metas“ šiuo atveju skirtinas vėlyvai žiemai – taigi 1284 m. sausio, vasario ar net kovo mėnesiams, nes pirmojoje tos žiemos pusėje, bent jau 1283 m. gruodžio mėnesį, dar vyko intensyvios ir lemiamos kovos su sūduviais.
Netrukus sekė ir antrasis smūgis: 1284 m. vasarą dabar jau Prūsijos magistru tapęs Konradas fon Tyrbergas, pasitelkęs į pagalbą į kryžiuočių pusę perėjusį Skomantą, sudegino Gardino pilį, išžudė arba paėmė į nelaisvę jo įgulą ir nusiaubė apylinkes.
Tai reiškė, kad kryžiuočiai užsimojo prieš visą Lietuvos gynybinę sistemą prie Nemuno, pradėdami ataką nuo galinių pilių.
Tačiau nei Bisenės, nei Gardino sudeginimas nesusilaukė jokio atsako iš Lietuvos.
Nors Traidenis itin daug jėgų skyrė kovai su Vokiečių ordinu, po jo dingimo iš politinės arenos, tikėtina – po perversmo, Lietuvos laikysena radikaliai pasikeitė.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą užėmusio Daumanto vykdyta politika ryškiai skyrėsi nuo Traidenio. Be kita ko, jis stengėsi laikytis taikos su Vokiečių ordinu ir neaštrinti situacijos, netgi nepaisant to, kad jo laikais Prūsijos kryžiuočiai įveikė Traidenio remtus sūduvius, paversdami Sūduvą dykra, o taip pat surengė pirmuosius du antpuolius į Lietuvą.
Daumanto Lietuvos žygiai į Lenkiją
Nuo kovų su kryžiuočiais fronto Daumantas savo karinę galią nukreipė į Lenkiją ir netgi konkrečiai prieš Traidenio svainį Boleslovą II Mazovietį, derindamas savo veiksmus su Haličo-Volynės kunigaikščiais. Pastarieji tuo metu kovojo prieš Boleslovo II ir Krokuvos kunigaikščio Lešeko Juodojo koaliciją.
Gali būti, kad suartėti su Haliču-Volyne Daumantą paskatino 1282 m. įvykdytas totorių žygis į Lietuvą. Tai turėjo būti Nogajaus ordos antpuolis, nes Nikono metraštis jį įrašė iškart po pasakojimo apie Vladimiro didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus, nuversto jaunesniojo brolio Andriaus, pabėgimą ir draugišką priėmimą pas bekliari-beką Nogajų. Andrius orientavosi į Aukso ordos chaną Tuda-Mengu (1280–1287), o Dmitrijus kreipėsi į alternatyvų Aukso Ordos galios centrą – Nogajaus ordą. Bekliari-beko Nogajaus valdžioje buvo vakarinė Aukso Ordos ir Rusios dalis su Haličo-Volynės kunigaikštyste. Užsitikrinęs Nogajaus paramą, Dmitrijus valdžią atgavo.
1283 m. lietuvių žygio į Prūsiją pavaizdavimas XVI a. Rusijos Iliustruotajame metraščių sąvade
Gali būti, kad šis totorių žygis į Lietuvą siejosi su kokiais nors Dmitrijaus interesais ar tiesiog buvo reakcija į valdžios pasikeitimą Lietuvoje ir naujojo valdovo pajėgumo išbandymas. Iš jo Daumantas turėjo suprasti, kad naudingiau palaikyti draugiškus santykius su Nogajaus vasalais – Haličo-Volynės kunigaikščiais – juo labiau, kad jų rengiami žygiai į Lenkiją sudarė galimybes ir lietuviams pelnyti karo grobio.
Daumanto laikais į Lenkiją žygiuota 4 kartus ir su didelėmis pajėgomis.
Pirmas didelis žygis surengtas 1282 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, derinant veiksmus su jotvingiais: pastarieji nuniokojo Liublino žemę, o lietuviai – Sandomiero žemę. Grįždami lietuviai patyrė skaudų pralaimėjimą prie Rovinų (tarp Liublino ir Bresto), susidūrę su Krokuvos kunigaikščio Lešeko Juodojo kariuomene.
Šis pralaimėjimas nesumažino Daumanto noro kreipti jėgas į Lenkiją, kuri nuo šiol buvo puolama kasmet. 1283 m. pavasarį lietuviai padėjo Haličo-Volynės kunigaikščiams paimti Traidenio žentui Boleslovui II Mazoviečiui priklausiusią Gostynino pilį.
1284 m. vasarą lietuviai su bartais niokojo Lenkiją tuo metu, kai kryžiuočiai degino Gardiną – grįžtanti kariuomenė smarkiai nukentėjo nuo ties Gardinu į kryžiuočių pusę persimetusių bartų išdavikų.
1285 m. kovą nemaža Lietuvos kariuomenė vėl atvyko į Lenkiją padėti Volynės kunigaikščiui Vladimirui Vasilkovičiui kovoti prieš Krokuvos kunigaikščio Lešeko Juodojo ir Boleslovo Mazoviečio koaliciją ir kariavo Liublino apylinkėse, tuo pačiu metu, kai didžiulės Aukso ordos pajėgos, vadovaujamos Nogajaus ir chano Tula-Bugos, niokojo Vengriją.
Kiti Daumanto laikų įvykiai ir valdovo mirtis
Tik vieną kartą Daumanto laikais buvo surengtas žygis prieš kryžiuočius – kaip minėta, 1283 m. pabaigoje 800 raitelių puolė Sembą. Ši kariuomenė – nelabai didelė, todėl abejotina, ar šis žygis įvykdytas didžiojo kunigaikščio iniciatyva: jį galėjo surengti žemaičiai, turėję didelę autonomiją Lietuvos valstybėje.
Daumantas ir žuvo kovodamas ne su kryžiuočiais, o toli šiaurės rytuose – įsiveržęs į Tverės vyskupo valdas Olešnioje – 1285 m. rugpjūčio 5 d.
Tad Rusios ir su ja susijusios Lenkijos reikalai labiau domino Daumantą, nei kylanti kryžiuočių grėsmė, kurios jis arba deramai neįvertino, arba įvertino taip, kad rimto karo su kryžiuočiais geriau reikėtų vengti.
Kažkuria prasme tai pasiteisino: nuo 1284 m. vasaros iki 1286 m. pabaigos rimtesnių kryžiuočių antpuolių į Lietuvą nebepasitaikė, jeigu neskaitysime smulkaus išpuolio, kai, 1285 m. skalviui Girdilai pasisiūlius padaryti nuostolių lietuviams, kryžiuočiai davė jam 100 vyrų, kuriuos jis tyčia įviliojo į lietuvių pasalą prie Aukaimio pilies Žemaitijoje.
Daumanto politiką kurį laiką tęsė ir po jo į didžiojo kunigaikščio sostą sėdęs Butigeidis, kuris galėjo būti Daumanto sūnus (jeigu ši prielaida teisinga, Daumantas buvo ir Gedimino senelis, nes Butigeidis buvo Gedimino dėdė). Tiesa, netrukus atsinaujinęs karas Žiemgaloje privertė Butigeidį taikaus sugyvenimo su kryžiuočiais idėjos atsisakyti.
Kaip matyti ir iš 1283 m. žygio į Sembą, Daumanto politikai kryžiuočių atžvilgiu Lietuvoje pritarė ne visi, o ir pačių kryžiuočių veikla ją vertė niekais. Todėl Daumanto taikaus sugyvenimo su kryžiuočiais bandymas, kaip ir pats šis valdovas ilgą laiką buvo net nepastebėtas istorikų.
Nors ilgai nepastebėtas istorikų, Daumantas, galimas dalykas, vienintelis iš viduramžių Lietuvos valdovų paliko pėdsaką tautosakoje. Mat gali būti, kad atminimas apie Daumanto žūtį kare atsispindi 1852 m. Dusetų apylinkėse užrašytoje sutartinėje „Išjos brolis, Domento“. Sesuo, išlydėdama brolį į karą, klausia, kada jis parjos, o šis, pateikęs įvairius variantus, liepia laukti daugiausia pusę metų. Po pusės metų parbėga tik brolio žirgas, kuris į sesers klausimą, kur paliko brolį, atsako: „Domento lauke, domento / Ant kalnelio, domento. / Visas karių, domento, / Suskardytas, domento, / Juodu krauju, domento, / Sumirkytas, domento“. Sutartinėje nuolat kartojamas refrenas „domento“ ir pritarinys „Domento laukely, / Domento“, kaip galima numanyti, yra kare žuvusio Daumanto vardo įamžinimas.
Atgal
