ISTORIJA
01.19. Kaniūkų skerdynės naikintojo akimis – siaubingas pragaras. 78-osioms sunaikinto kaimo metinėms atminti
Irena Tumavičiūtė
Žinomas partizaninio karo teoretikas Carlas Schmittas yra suformulavęs pagrindinius skirtumus tarp partizanų ir teroristų: partizanai veikia priešo okupuotoje savo Tėvynės teritorijoje, siekdami su minimaliais nuostoliais išvyti okupantą ir kurti gyvenimą savo Tėvynėje. Teroristai vykdo svetimos, trečiosios, valstybės įsakymus, sabotažo veiksmais žlugdydami ūkinę veiklą, provokuodami okupacinės valdžios baudžiamąsias akcijas. Vėliau teroristai pasitraukia iš kruvinųjų savo veiksmų teritorijos.
Žydų partizanų grupė. Centre ‒ „Keršytojo“ būrio vadas Aba Kovneris. „Jeigu jo partizanas miške susidurdavo su valstiečiu, nudėdavo jį, šiam nespėjus net pradėti aliarmuoti“- iš biografinės R. Coheno knygos
Vykdydami tokios trečiosios valstybės - stalininės Sovietų Sąjungos - įsakymus, 1943 m. rudenį ir 1944 m. žiemą teroristai ir diversantai ypač siautėjo Vilniaus krašte. Sprogdindami elektros tiekimo linijas, kelius, vandentiekio įrenginius, telefono stulpus, iš pasalų žudydami pavienius nacionalsocialistinius okupantus ir įstaigų tarnautojus, banditai ne tik ligonines ir įmones, bet ir tūkstančius civilių gyventojų palikdavo be šviesos ir ryšio, išprovokuodavo žiaurias okupantų baudžiamąsias akcijas.
Ypač kentėjo Vilnijos ūkininkai – lietuviai, gudai, lenkai. Kaimus apsupdavo gaujos (nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų) ginkluotų banditų. Per kelias valandas apiplėšę kaimą, kartais jie įkaitais paimtus valstiečius netgi priversdavo grobį nuvežti į miškus, kur buvo įsikūrusios gaujų buveinės. „Užpuldami ūkininkus, žydai niekada nerizikuodavo: kad patektų į gyvenvietę ar iš jos išeitų, prasiskindavo kelią šūviais, kartais dėl to nužudydami ir civilius gyventojus, moteris ir vaikus“‒ iš Rich Coheno biografinės knygos apie Abą Kovnerį „Nachtmarsch“, p. 169)
Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus, bausdavo ištisus kaimus. Valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose.
Stengdamiesi apsiginti nuo ginkluotų gaujų ir apsaugoti savo turtą, 1943 m. rudenį kai kurių kaimų valstiečiai ėmė kurti kaimų savisaugas. Dėl to iš raudonųjų teroristų susilaukdavo baudžiamųjų akcijų. Apie sovietinių gaujų plėšikavimą, jų vykdytas baudžiamąsias akcijas žmonės kalbėdavo tik pašnibždomis. Iki pat Atgimimo.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje likę teroristai atsiminimuose apie kruvinus savo darbus rašyti nedrįso, nes galėjo susilaukti savo aukų artimųjų linčo teismo. Be to, stengėsi išsaugoti „partizanų“ įvaizdį. Dar daugiau – keli teroristinių akcijų dalyviai net kalbėjo apie vokiečių garnizono Kaniūkuose sutriuškinimą.
30 metų stebėjome, kaip teroristinių žygių dalyviai, pasidžiaugę ramaus gyvenimo rudeniu – Lietuvoje, Rusijoje, Amerikoje ar Izraelyje – iškeliauja Anapilin.
Daugelis teroristinių akcijų dalyvių žydų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vakarus. Tarp jų buvo žmonių, kurie vėliau atvirai rašė apie tos žiemos įvykius, nemanydami, kad jų tekstai kada nors pasieks ir Lietuvą. Skelbti atsiminimai padeda susidaryti tikresnį vaizdą apie raudonųjų teroristų „partizaninę“ kovą. Tie atsiminimai dažnai visiškai skiriasi nuo tų menkų duomenų, kurie išlikę jų autorių bylose Lietuvos ypatingajame archyve.
Bagrianskio charakteristikos faksimilė Lietuvos Ypatingame archyve
Pavyko gauti kauniečio Paulo Bagrianskio, buvusio Kauno geto kalinio, Izraelyje išleistus atsiminimus anglų kalba. Iš visų iki šiol skaitytų sovietinių teroristų atsiminimų Bagrianskio tekstas yra vienintelis, kuriame nėra nė žodžio apie „vokiečių garnizoną“, jis nejautė keršto paprastiems valstiečiams dėl nacistinės okupacijos nusikaltimų. Galbūt tuo metu jis pagalvojo apie savo dukrelę, kurią jos gelbėtoja Bronė Budreikaitė „buvo ištraukusi per spygliuotą vielų tvorą“. Pakrikštijusi mergaitę Irenos vardu, augino ją kaip savo dukterėčią Budreikaitę. Bronė ir dar trys Bagrianskytės gelbėtojos vėliau buvo įtrauktos į Pasaulio Tautų Teisuolių sąrašą.
Paului Bagrianskiui, kaip ir keliems kitiems Kaniūkų naikintojams, buvo nesmagu, kad teko dalyvauti šioje akcijoje, kad daugeliui jo bendražygių taip patiko žudyti, tyčiotis iš lavonų, patiko griauti, o labiausiai – gerti. Bagrianskio aprašyta siaubinga scena, kaip buvo niekinami lavonai, primena sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų braižą, kai jie, traukdamiesi nuo buvusių sąjungininkų nacių, 1941m. birželio pabaigoje susidorojo su Rainių ir kitais lietuvių kankiniais, Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos patriotais.
2020 m. sausio 29 d. Kaniūkų tragedijos aukas pagerbė Vilniaus 10-osios rinktinės šauliai. Centre - Lenkijos Respublikos lėšomis pastatytas atminimo kryžius, apjuostas Lenkijos vėliavos spalvomis. Nuotr. Kosto Ivanausko
Pateikiame 1988 m. Paulo Bagrianskio paskelbtų atsiminimų apie Kaniūkus ištrauką [Pirsumim (Tel Aviv: Publications of the Museum of the Combatants and Partisans), no. 65–66 (December 1988): p. 120–24] (versta iš anglų kalbos):
Manęs nenustebino, kai 1944 m. balandžio mėn. (iš tikrųjų sausio – I.T.) mūsų partizanams buvo pranešta, kad eisime pamokyti Kaniūkų kaimą. Niekada nebuvau girdėjęs apie kaimą, vadinamą Kaniūkais. Mūsų 25 asmenų žydų būriui vadovavo Jakobas Preneris. Kituose būriuose – įvairių tautybių atstovų – dar buvo 125 partizanai. Visi šie būriai sudarė 150 asmenų gerai ginkluotą dalinį, kuris mums atrodė įspūdinga jėga. Be mūsų 25 žydų būrio, dalinyje buvo rusų, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautybių atstovų, daliniui vadovavo rusas, nemokėjęs jokios kitos kalbos, išskyrus savo gimtąją. Manyta, jog visi supranta rusiškai. Bet iš tikrųjų daugelis lietuvių ir jaunesnieji žydai rusų kalbos nemokėjo. Net ir Jakobas Preneris rusiškai kalbėjo tik šiaip sau.
Prieš daliniui išvykstant karininkas rusiškai trumpai supažindino su žygio užduotimi. Daugelis kaimų, išsidėstę maždaug 20 km spinduliu aplink Kaniūkus, buvo nusprendę naktimis Kaniūkuose laikyti savo karves ir kiaules. Kaniūkai buvo gerai apsirūpinę – vokiečių ir Armijos Krajovos ginklais. Maisto atėję partizanai rasdavo tuos kaimus tuščius. Kaniūkų saugoti dažnai dar iš vakaro atvykdavo ir vokiečių. Daliniui vadovavęs karininkas pasakė, jog todėl ir eisime pamokyti Kaniūkų. Kai paklausėme, ko juos mokysime, karininkas pasakė, jog sužinosime, kai tam ateis laikas.
Žygiavome nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, viename kaime sustojome pailsėti ir pavalgyti. Mane mūsų vadovybė paskyrė vertėju ir kurjeriu ryšiams su būriais palaikyti. Nors kelionė buvo ilga ir forsuota, nesijaučiau pavargęs ir negalėjau užmigti. Buvo gaila, jog negalėjau užmigti, nes kitą naktį laukė dalyvavimas akcijoje – reikėjo būti pailsėjus, kad galėtum būti budrus ir pasirengęs atlikti bet kurią užduotį. Po to dar laukė trečioji naktis – grįžimas į savo bazę, trečioji bemiegė naktis. Kalbu apie tai jau žvelgdamas į praeitį. Tada negalvojau apie „ rytdieną“ ir tada nelabai sukau sau galvą – miegoti ar ne. Valandą ar dvi praleidau vadovybės būstinėje – su keliais karininkais studijavome žemėlapį. Ten būdamas supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Paklausiau, kodėl ketinama taip nežmoniškai žiauriai pasielgti. Man buvo atsakyta, jog taip nusprendė aukščiausioji vadovybė. Mes negalime leisti, kad taip stipriai apsiginklavęs kaimas žlugdytų mūsų partizanų veiklą. Tegu tai bus pamoka kitiems kaimams – kad jie gerai pagalvotų prieš prašydami nacių ginklų ir prieš nuspręsdami mums priešintis.
Kitą dieną iš ryto išžygiavome. Apie antrą valandą po pietų nedideliame jaukiame kaimelyje sustojome „atsigaivinti“ ir porą valandų pailsėti. Kaimą supo aukštos senos pušys, aplink – miškas. Vienoje miško pusėje driekėsi laukai, tarp laukų – nedidelis upelis. Valstiečiai mums pasiūlė paprastų valgių – kiaušinių, balto sūrio, juodos duonos ir rūgpienio. Pasitaikydavo, kad šeimininkas pasmalsaudavo, kur mes išsirengėme. Atsakydavome, jog mums įsakyta susitikti ir vėliau prisijungti prie didelio kitų partizanų padalinio.
Apie ketvirtą valandą vėl pajudėjome, žygio tikslą pasiekėme prieš pat vienuoliktą valandą vakaro. Kiekvienas būrys gavo atskirus uždavinius, kiekvienam buvo paskirta jo [veiklos] teritorija. Lygiai vidurnaktį visi buvo nurodytose vietose ir laukė signalo pulti Kaniūkų kaimą. Vieni būriai turėjo padegti trobas, kiti – užtverti kelius iš kaimo. Ir lygiai dvyliktą kaimas suliepsnojo, ėmė sproginėti ginklų atsargos. Tvartuose siaubingai baubė karvės, žviegė kiaulės, žvengė arkliai. Keliems arkliams pavyko išsiveržti, jie šuoliavo kaip pasiutę iš degančio kaimo.
Liepsnose sproginėjo tūkstančiai vokiečių šovinių, kurių buvo kiekvienoje troboje, iš tvartų sklido baisūs degančių gyvulių garsai, girdėjosi bandančių pabėgti kaimo gyventojų šaudymas – šiame košmariškame pragare negalėjai atskirti žmonių riksmo ar balso. Ištisą valandą stovėjau su vadovaujančiu karininku ir keliais jo padėjėjais ant kalvos stebėdamas šį siaubingą pragarą. Tada gavau įsakymą susisiekti su savo būriu ir liepti jiems užimti naujas pozicijas. Priartėjęs prie savo būrio pamačiau, kaip vienas iš mūsiškių, vidutinio amžiaus moteriškės galvą prispaudęs prie didelio akmens, kitu akmeniu ją daužė. Kiekvieną smūgį lydėjo maždaug tokie žodžiai: čia už mano nužudytą mamą, čia – už užmuštą tėvą, čia – už mirusį brolį ir pan. Tai buvo maždaug 22 metų jaunuolis, su kuriuo visą laiką kartu dirbome pogrindyje. Šiaip jis buvo draugiškas ir ramus žmogus. Nesitikėjau, kad jis kada nors galėtų taip elgtis. Kas jį taip staigiai pakeitė? Aš nesureagavau. Tik Jakobui Preneriui pasakiau, kurias naujas pozicijas turi užimti jo būrys, ir grįžau pas vadą. Jis pasiuntė mane į kitą būrį – ir jam turėjau nurodyti naujas pozicijas. Eidamas turėjau kirsti “boljšaką” (vieškelį), kurį iš abiejų pusių gaubė seni medžiai. Kirsdamas kelią pastebėjau vyriškį, bandantį pabėgti iš kaimo. Galbūt jis mane pastebėjo pirmas, nes bėgdamas paleido į mano pusę šūvį. Supratęs, kad nepataikė, jis akimirkai sustojo manydamas, kad antrasis bandymas pavyks geriau. Bet dabar aš buvau pasiruošęs ir nuspaudžiau gaiduką pirmas. Iš vyro rankos iškrito ginklas. Jis lėtai susmuko ant kelių ir griuvo negyvas. Jeigu būčiau kirtęs kelią minute anksčiau ar vėliau, galbūt mudu būtume prasilenkę. Ir šiandien jis galėtų būti gyvas, kaip aš esu gyvas, jeigu ne tas minutės skirtumas. Kita vertus, aš būčiau žuvęs, jeigu jis būtų atidžiau nusitaikęs.
Kai priartėjau prie būrio, kuriam turėjau pranešti naują užduotį, išvydau siaubingai kraupų vaizdą. Dar ir šiandien, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, sunku įsivaizduoti ar aprašyti, ką tada mačiau. Nedidelėje miško laukymėje tysojo pusračiu sumesti šeši įvairaus amžiaus moterų ir dviejų vyrų kūnai. Visi buvo nuogi, suversti ant nugarų. Apšviesti mėnulio pilnaties. Artėdamas pamačiau, kaip vienas vyras šaudė į kūnų tarpkojus. Jeigu kulka pataikydavo į nervą, kūnas sureaguodavo lyg būtų gyvas – kelias sekundes krūpteldavo ir virpteldavo. Moterų kūnai reaguodavo stipriau negu vyrų. Šiame žiauriame žaidime dalyvavo visi būrio vyrai [paryškinta autorės – I.T.] – kvatodami, su laukiniu įtūžiu. Iš pradžių stovėjau apstulbintas šio reginio, paskui man pasidarė nesveikai įdomu. Taip kelias minutes stovėjau spoksodamas, kai prie manęs prisiartino būrio vadas ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti šiuose eksperimentuose. Tik tada prisiminiau, ko čia atėjęs, ir pasakiau, kokias naujas pozicijas jam nedelsiant reikia užimti. Bet jie neskubėjo ir tik po to, kai kūnai visiškai liovėsi reaguoti į kulkas, nuėjo užimti naujų pozicijų.
Kaimas buvo paskendęs raudonose liepsnose, vis dar girdėjosi sprogimai ir degančių gyvulių keliami garsai. Grįždamas į vadavietę mačiau gulinčius valstiečių, nušautų bandant pabėgti iš kaimo, kūnus. Tolėliau dideliu greičiu šuoliavo arklys, tikriausiai skubėdamas pasiekti kokią upę ar kūdrą, kad užgesintų degančią uodegą ir karčius. Iš pradžių man dingtelėjo mintis nušauti arklį ir taip nutraukti jo kančias. Bet prisiminiau, kad arkliai gerai orientuojasi aplinkoje, todėl ir šis arklys šuoliavo trumpiausiu keliu prie vandens. Tikiuosi, jis spėjo išsigelbėti.
Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro.
Galbūt keliems arkliams pavyko pabėgti ir išlikti, jeigu spėjo laiku pasiekti vandenį. Gali būti, kad vienam kitam gyventojui kaip nors pavyko pabėgti ir likti gyvam. Iš Kaniūkų kaimo liko tik pelenų ir negyvų kūnų prisiminimas. Kaimas gavo pamoką. Vadovaujantis karininkas surinko visus būrius, visiems padėkojo už gerai atliktą darbą ir įsakė rengtis grįžti į bazę. Žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą. Tie vienetai atrodė prislėgti ir nusiminę, apimti kaltės jausmo. Galbūt tik tie vienetai ir beprisimena Kaniūkų kaimą.
Į bazę grįžome vėlai naktį. Buvau pavargęs ir išsekęs, todėl, kaip ir daugelis, iškart užmigau. Kitą dieną sužinojome, jog kiti būriai už Kaniūkų sunaikinimą buvo sutikti kaip didvyriai, jie visą naktį gėrė, valgė ir dainavo. Jiems patiko žudyti, griauti, o labiausiai – gerti.
Po trijų savaičių iš centrinės partizanų būstinės Maskvoje buvo gautas pranešimas, kad reikia skirti papeikimą ir nubausti tuos, kurie organizavo Kaniūkų kaimo sunaikinimą. Dar po trijų mėnesių įžengėme į Vilnių kartu su Raudonąja armija.
P.S. Skerdynių dalyvių bylose, saugomose Lietuvos Ypatingajame Archyve, nėra nė žodžio apie papeikimus, atvirkščiai ‒ jose užfiksuoti apdovanojimai.
Atgal
