ISTORIJA
06.19. Algirdo imperija
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Kazio Pakšto skaičiavimu, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1345–1377), iš savo tėvo Gedimino paveldėjęs 350 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto valstybę, ją išplėtė dvigubai – iki 700 tūkst. kvadratinių kilometrų. Baltarusių istorikas Viačaslavas Neasevičius pateikia kiek kuklesnius skaičius: Algirdas Lietuvos valstybę išauginęs nuo daugiau kaip 300 tūkst. iki 630 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Toks skaičių nesutapimas – suprantamas, nes apie to meto teritorijų ribas turime tik fragmentiškus ir prieštaringus duomenis. Vis dėlto pakanka paviršutiniško žvilgsnio į žemėlapį su pažymėtomis nors ir labai sąlygiškomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XIV a. ribomis, kad suprastume: Algirdas iš tiesų Lietuvos valstybę padidino dvigubai, ir padarė tai tuo metu, kai ji jau artėjo prie savo teritorinio augimo apogėjaus.
Algirdas. Dail. A. Slapšys
Jurgis Karijotaitis. Dail. A. Slapšys
Vladimiras Algirdaitis. Dail. A. Slapšys
Kitaip sakant, Lietuvos istorijoje nėra buvę didesnio ir sėkmingesnio nukariautojo bei valstybės teritorijos plėtėjo, kaip Algirdas.
Kartu V. Nasevičius pažymėjo ir mus šiandien kiek dviprasmiškai nuteikiantį faktą: Algirdo nukariavimų pasekoje etninių lietuvių žemių dalis Lietuvos valstybėje sumažėjo nuo 30 iki 14 procentų... Tą pačią tendenciją pažymi ir K. Pakštas, gal kiek per optimistiškai skaičiuodamas, kad etninių lietuvių dalis Lietuvos valstybėje Algirdo laikais sumažėjo nuo 53 iki 30 procentų (jis vadovavosi prielaida, kad etninėje Lietuvoje buvęs santykinai didesnis gyventojų tankumas, lyginant su totorių labiausiai nuniokotomis sritimis: tai gali būti tiesa, bet negi kryžiuočių niokojimai nedarė įtakos etninės Lietuvos gyventojų tankumui?).
Atrodytų, kad etninė Lietuva galėjo pasimesti, ištirpti išsiplėtusioje Algirdo imperijoje, bet to kol kas neatsitiko, nes dar ir Vytauto laikais valdančiajame elite akivaizdžiai vyravo lietuvių diduomenės giminės. To meto santvarka nebuvo demokratinė, ir ne gyventojų dauguma lėmė valstybės etninį pobūdį.
Ir vis dėlto faktas lieka faktu: lietuviai Algirdo valstybėje valdė gerokai už jų etnines teritorijas didesnius Rusios plotus, besiskiriančius nuo tikrosios Lietuvos kalba, religija ir kultūra. Tokia etniškai nevienalytė valstybė su įvairų statusą turinčiomis teritorijomis gali būti pavadinta imperija šiuolaikinio mokslinio termino prasme. Nors pati ji niekada į šį titulą nepretendavo. Algirdo atsitiktinis titulavimas vieninteliame graikiškai rašytame laiške Konstantinopolio patriarchui – vasileus – nors tuo titulu titulavosi ir tuo metu visai nedidelę ir žlungančią valstybę valdantys Bizantijos imperatoriai, nereiškia imperatoriškų Algirdo aspiracijų, o tik raštininko pastangas surasti savo valdovui kokį nors graikišką titulą, nesant jokios Algirdo titulavimo tradicijos graikų kalba.
Kaip Algirdas kūrė savo imperiją?
Rytų fronte Algirdo laikais stebime Lietuvos triumfo žygį. Jei kas Algirdui ir nepavyko, tai tik dėl to, kad užmojai ir plotai buvo pernelyg dideli. Bet ir tai, kas pavyko, buvo labai daug.
1355–1359 m. kovų metu Algirdas prijungė prie Lietuvos dalį Smolensko žemės (Bialą, Rževą, Mstislavlį) ir Černigovo žemę, kurios svarbiausias miestas tuo metu buvo Brianskas. Centrinė Smolensko kunigaikštystės dalis liko vietinio kunigaikščio Sviatoslavo valdžioje, bet turėjo pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Algirdo.
Tačiau didžiausias Algirdo laimėjimas ir visos nukariavimų programos kulminacinis taškas buvo 1362 m. įvykęs mūšis prie Mėlynųjų Vandenų. Vėliau dar buvo rengiami žygiai į Maskvą, tiesa, nedavę norimų rezultatų.
Algirdo imperija. Žemėlapis iš A. M. Budreckio knygos „Algirdas, Senovės Lietuvos valstybininkas: jo veikla ir laikai“ 2021 leidimo (MELC)
Algirdas prie Maskvos vartų. Dail. Jurgis Juodis
Algirdas smogė į Maskvos vartus. Dail. S. Ušinskas
Algirdas prie Maskvos vartų. Dekoratyvinė lėkštė, sukurta architekto Jono Muloko dailės studijoje, kuri veikė lietuvių karo pabėgėlių (DP) stovykloje Augsburge
Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m. ir Kijevo, Podolės bei Belgorodo prijungimo prie Lietuvos problema
1362 m. rudenį, Algirdas, pasinaudodamas Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą.
Į Kijevą buvo įžengęs dar Gediminas 1323 m., tačiau, nors jis čia greičiausiai ir pasodino savo brolį Teodorą (yra tuo abejojančių istorikų), jis neįjungė Kijevo į Lietuvos valstybės sudėtį, o tenkinosi jo daline priklausomybe nuo Lietuvos. Savo teises į Kijevą išsaugojo ir iki tol jį valdžiusi Aukso orda. Susiklostė savotiškas Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas.
Mūšyje prie Mėlynųjų vandenų sutriuškinęs totorius, Algirdas dar kartą paėmė Kijevą ir jau stipriau susaistė jį su Lietuva. Čia jis pasodino savo sūnų iš pirmosios santuokos Vladimirą.
Tiesioginė Podolėje vykusio Mėlynųjų Vandenų mūšio pasekmė buvo ta, kad Podolėje įsitvirtino Karijotaičiai – Algirdo brolio Karijoto sūnūs.
Rogožos ir Nikono metraščiuose nurodoma, kad po Mėlynųjų vandenų Algirdas nukariavo ar nuniokojo ir Baltąją pakrantę (Beloberežę): „Олгѣрдъ Синю воду и Бѣлобережїе повоевалъ“. Ji daugelio istorikų lokalizuojama dešiniajame Dniepro žemupio krante, žemiau Dniepro sleksčių, iki santakos su Juodąja jūra. Iš čia – kai kurių istorikų nuomonė, kad Algirdas nukariavo teritoriją iki pat Juodosios jūros kranto. Tačiau konkretesnių duomenų apie Juodosios jūros ir Dniepro santakos prijungimą prie Lietuvos šaltiniuose nėra.
Ukrainiečių istorikas Borisas Čerkasas mano, kad Algirdo laikais Lietuva pasiekė Juodąją jūrą kitu laiku ir kitoje vietoje. Jis atkreipė dėmesį į 1374 m. lietuvių žygį prieš Temirezo totorius ir mūšį su jais. Temirezas ar Temiris (sukrikščionintai – Dmitrijus), jo manymu, – vienas iš totorių vadų, kariavęs prieš Algirdą ir Mėlynųjų Vandenų mūšyje. B. Čerkaso manymu, 1374 m. žygis buvo gal net didesnis, nei 1362 m. žygis į Mėlynuosius Vandenis. Po 1374 m. pergalės lietuviai užėmė Dniestro Belgorodą ties Dniestro žiotimis, o Jurgis Karijotaitis nesėkmingai bandė tapti ir pradėjo tituluotis Moldavijos vaivada, bet netrukus mirė, regis, nunuodytas Moldavijos bajorų. Pagrindinis jo laimėjimas ir buvo Belgorodas, netoli kurio, matyt, ir įvyko 1374 m. mūšis.
Tad Algirdo Lietuva prie Juodosios jūros pakrantės išėjo ne ties Dniepro, o ties Dniestro žiotimis, ir čia jau žinome konkretų lietuvių užvaldytą miestą – Belgorodą (tiksliau, užvaldyta buvo totoriams priklausiusi jo dalis – kitą dalį valdė Genujos Respublika, su kuria Lietuva nekariavo). Jo valdymą Jurgis Karijotaitis pavedė Eikšai Litavoraičiui – tikėtinam Eišiškių pilies įkūrėjui.
Trys žygiai į Maskvą
Savo valdymo pabaigoje Algirdas nebepasiekė tokių įspūdingų pergalių, bet jo siekiai buvo ne mažiau ambicingi. 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdas, remdamas savo svainį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 žygius į Maskvą.
Dėl konflikto su Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi pasitraukęs į Lietuvą, Mykolas prašė Algirdo žygiuoti į Maskvą. Algirdas įsiklausė į svainio prašymus ir 1368 m. netikėtai įsiveržė į Maskvos valdas, pasiekė pačią Maskvą, sudegino miestą ir tris dienas laikė apgultyje Kremlių. Atsitraukė Kremliaus nepaėmęs.
1370 m. Maskva vėl puolė Tverę ir Mykolas vėl atbėgo prašyti Algirdo paramos. Šį kartą Algirdas laikė apgulęs Maskvą net 8 dienas, bet galiausiai vėl atsitraukė.
Tverės kunigaikščiui Mykolui pavyko įkalbėti Algirdą pulti Maskvą dar ir 1372 m., bet šį kartą Algirdas susitaikė su Maskvos kunigaikščiu net nepasiekęs Maskvos.
Nors paimti Maskvos nepavyko, XVI a. Lietuvos metraščiuose šiuos žygius apibendrino pakili legenda, ilgam išlikusi žmonių atmintyje. Legendoje Algirdas, pasigailėjęs Maskvos kunigaikščio, maloningai palieka jam Maskvą ir susitaiko su juo, bet po to simboliškai smogia ietimi į Maskvos vartus, sakydamas: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“
Aišku, maloniausia šį epizodą buvo prisiminti patiems lietuviams, ypač tada, kai dar labiau sustiprėjusi Maskva tapo neįveikiamu priešu. Taip buvo ir XVI a., metraščių sukūrimo metu, ir net XX a. viduryje, kuomet šis siužetas labai mėgtas nuo sovietų valdžios į Vakarus pabėgusių lietuvių emigrantų – tuo metu Algirdo žygiai į Maskvą buvo pavaizduoti ne viename dailės kūrinyje.
Reikia pastebėti, kad, kovodamas su Maskva, be savo svainio Tverės kunigaikščio Mykolo interesų Algirdas turėjo ir savų tikslų. Jam reikėjo išplėšti Lietuvos stačiatikius iš Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusio metropolito Aleksijaus valdžios. Pastarasis rezidavo Maskvoje ir vykdė promaskvietišką politiką.
Po Lietuvos metropolito Romano mirties 1361 ar 1362 m., Algirdui nesisekė išsirūpinti naują metropolitą Lietuvai. Tad kovų tarp Lietuvos ir Maskvos įkarštyje Algirdas vedė ir diplomatinę kovą Konstantinopolio patriarcho Filotėjaus dvare, kaltindamas Aleksijų ir reikalaudamas atskiro metropolito Lietuvai.
Savo laiške Filotėjui 1371 m. Algirdas aiškino: „Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol. Mūsų tėvų metu tokių metropolitų nebuvo kaip šitas metropolitas: jis laimina maskvėnus kraują praliejantiems karams ir neina nei pas mus, nei vyksta į Kijevą; ir jeigu kuris asmuo man prisiekia, bučiuodamas kryžių, ir pabėga pas juos, metropolitas atleidžia jį nuo šios priesaikos. Ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinama priesaika?“ Ir dar: „Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis visai neatvyksta pas mus; duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui.“
Žygių į Maskvą rezultatas buvo gana kuklus ir reiškė netgi tam tikrą Lietuvos atsitraukimą iš turėtų pozicijų. 1372 m. žygis baigėsi paliaubų sudarymu. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
Tačiau 1375 m. Algirdas pasiekė, kad Rusios metropolitu būtų įšventintas jam palankus Kiprijonas. Šis diplomatinis laimėjimas, Algirdo gyvenimui einant į pabaigą, leido stabilizuoti Lietuvos iškovojimus Rusioje, apsisaugant nuo Lietuvai itin pavojingos antilietuviškos propagandos per stačiatikių bažnyčios struktūras.
Mirdamas Algirdas paliko jau gana stabilią imperiją, kurios neišardė nė tarpuvaldžio suirutė, dramatiškos Kęstučio, Vytauto ir Jogailos kovos 1381–1392 m. Vytautas, įtvirtinęs savo valdžią, ne tik užvaldė visą Algirdo palikimą, bet ir sugebėjo jį praplėsti.
Atgal
