ISTORIJA
10.19. Durbės mūšis
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Šiemet sukako 760 metų nuo žymios žemaičių pergalės prieš Vokiečių ordiną Durbės mūšyje, kuris įvyko 1260 m. liepos 13 d. Tai – vienas iš trijų didžiųjų Lietuvos laimėtų mūšių (šalia Saulės ir Žalgirio), kuris įrašytas į Atmintinų dienų įstatymą. Žemaičiai šio mūšio dieną kartais neformaliai pavadina „Žemaičių vienybės diena“, nors iš tiesų jam labiau tiktų Baltų vienybės dienos pavadinimas, Seimo priskirtas Saulės mūšio (1236 m.) minėjimui.
Baltų vienybės Durbės mūšyje buvo daugiau, ne Saulės mūšio metu, kuriame ji pasireiškė tik nelabai aiškiu žiemgalių vaidmeniu. Juk pergalę Durbės mūšyje lėmė Vokiečių ordino atvestoje kariuomenėje buvusių kuršių ir prūsų perėjimas į žemaičių pusę, o iškart po mūšio kilo Vokiečių ordiną sukrėtę kuršių ir prūsų sukilimai.
Tiesa ir tai, kad Durbės pergalė buvo didžiausia XIII–XIV amžiais, vertinant pagal žuvusių Vokiečių ordino riterių skaičių. Ji buvo pasiekta vienų žemaičių pastangomis, nedalyvaujant Mindaugo Lietuvai. Mat Mindaugas tuo metu buvo atsisakęs Žemaitijos kryžiuočių naudai ir tvirtai laikėsi su jais sudarytos taikos, kovą prieš kryžiuočius laikydamas neperspektyvia.
Mūšio istorinis kontekstas
Durbės mūšis buvo žemaičių pasipriešinimo Vokiečių ordinui kulminacija, o reikalas priešintis iškilo tuomet, kai 1253 m. Mindaugas su Vokiečių ordino pagalba įveikė savo priešus ir karūnavosi Lietuvos karaliumi. Ta proga jis užrašė Žemaitiją Ordinui. Liepos 6-ąją mes iškilmingai minime Mindaugo karūnavimo dieną, nors niekas ta proga nepagalvoja iškilmingai perskaityti ta proga Mindaugo išduoto donacinio akto, pagal kurį ši hipotetinė karūnavimo data ir išskaičiuota. O skamba jis taip:
„Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius ir t. t. Kadangi iš Dievo įkvėpimo malonės mūsų mylimųjų Kristuje Vokiečių ordino Livonijoje magistro ir brolių patarimu iš pagonių tamsybių buvome pašaukti į Jėzaus Kristaus Bažnyčios šviesą ir atgimėme per krikšto vandens malonę, (...), pamatėme, kad mums būtina minėto magistro ir brolių pagalba, (...) su savo paveldėtojų pritarimu suteikėme jų ordinui žemiau išvardytas žemes, kurias laisvai ir nekliudomai valdytų per amžius, su sąlyga, kad minėti broliai savo lėšomis asmeniškai ir sutelktais savo kariais, kalaviju, pagalba ir patarimu per amžius palaikytų mus ir mūsų karalystės teisėtus įpėdinius prieš mūsų pačių ir tikėjimo priešus. Savo ruožtu mes ir mūsų įpėdiniai taip pat įsipareigojame minėtiems broliams. O žemių vardai yra šie: pusė Raseinių, pusė Laukuvos, pusė Betygalos, pusė Ariogalos, pusė Dainavos, visa Kuleinių [žemė], visa Karšuva, visa Kražių [žemė], visa Nadruva, visa Weyze arba Weyse [Veisiejų? žemė], visa Vangių [žemė]. Šio dalyko paliudijimui liepėme šį raštą sutvirtinti savo antspaudu. (...) Duota Letovijoje, mūsų dvare, 1253 Viešpaties metais, liepos mėnesį.“
Ten, kur šiame dokumente paminėtos žemių pusės, kita pusė buvo numatyta Lietuvos vyskupui Kristijonui – irgi kryžiuočiui. Bent šešios iš suminėtų žemių (Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Karšuva, Kražiai, galbūt ir dar dvi – Kuleiniai, Vangiai) priklausė Žemaitijai ir sudarė didžiąją jos dalį (išskyrus tik pačią šiaurę – Šiaulius ir, galbūt, Knituvos ir Tendžiogalos valsčius, jei XIII a. jie jau egzistavo). Be to, 1259 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugas Vokiečių ordinui dovanojo visą Žemaitiją, Skalvą ir beveik visą Jotvą.
Žemaičiai vis dėlto nė neketino pasiduoti. Savo vadu jie išsirinko Alminą, kuris paskelbė drąsų kovos prieš kryžiuočius planą, kurio tikslas – savo pergalėmis įtikinti Mindaugą atšaukti savo sprendimą ir grąžinti Žemaitiją į Lietuvos valstybės sudėtį. Apie 1255 m. Alimino vadovaujami žemaičiai perėjo į puolimą – įsiveržė į kryžiuočių valdomą Kuršą ir jį nuniokojo. 1257 m. pavasarį prie Klaipėdos jie pasiekė pirmą pergalę prieš naujai paskirtą Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Burchardą fon Hornhazeną: pats magistras buvo sužeistas, o 12 Ordino riterių žuvo. Po šios pergalės žemaičiai gavo atokvėpį, nes buvo sudarytos paliaubos 2 metams.
Pasibaigus paliauboms, 1259 m. rudenį, 3000 žemaičių vėl įsiveržė į Kuršą ir sumušė prie Skuodo juos pasivijusius Klaipėdos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamus Kuldygos ir Klaipėdos įgulų kryžiuočius. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, žuvo 33 Vokiečių ordino riteriai, anot Roneburgo analų – Bernhardas Harenas su 35 riteriais. Netrukus po šios pergalės žemaičiai antrą kartą puolė Kuršą, o Livonijos magistras Burchardas fon Hornhauzenas, sutelkęs visas savo pajėgas, išžygiavo šio antpuolio atremti. Vartajos pilies apylinkėse, sužinoję apie didžiulių kryžiuočių pajėgų atvykimą į Kuršą, žemaičiai sugebėjo be nuostolių atsitraukti su grobiu.
Žemaičių karvedys, Durbės mūšio vadas Alminas. Dail. Arturas Slapšys
Durbės mūšis. Edmundo Žiauberio piešinys, 1985 m.
Durbės mūšis. Dail. Vincas Norkus
Paminklas Skuodo mūšiui ir žemaičių karvedžiui Alminui Barstyčiuose
Livonijos magistro kariuomenėje dalyvavusiems žiemgaliams kryžiuočių nesugebėjimas duoti atkirčio žemaičių smūgiams padarė įspūdį, ir jie, grįžę į Žiemgalą, nusprendė sukilti, vadovaujami savo kunigaikščio Skabio. Iš visų Žiemgalos pilių buvo išvaryti kryžiuočių fogtai. 1259–1260 m. žiemą karingojo magistro Burchardo fon Hornhauzeno vedami kryžiuočiai surengė baudžiamąją ekspediciją į Žiemgalą. Jiems nepavyko užimti Žiemgalos sostinės Tervetės, bet jie nusprendė blokuoti žiemgalių Duobenės pilį, stovėjusią Inčėnų piliakalnyje. Greta jos, dabartiniame Mežakalno piliakalnyje, kryžiuočiai pasistatė savo pilį, kurios žiemgaliams nepavyko sunaikinti net su žemaičių pagalba. Taip kryžiuočiai įsigijo savo bazę Žiemgaloje. Tą pačią taktiką jie pritaikė ir kovai prieš žemaičius, jų Karšuvos žemėje pastatydami Georgenburgo pilį. Žemaičiai iškart ją užblokavo sava pilimi (Gintauto Zabielos manymu, šios pilys galėjo stovėti Vilkų Lauko piliakalniuose, Šilalės raj.).
1260 m. vasarą toli Žemaitijoje užblokuotai Georgenburgo įgulai jau pradėjo trūkti maisto ir šaudmenų. Magistras Burchardas fon Hornhauzenas ėmėsi organizuoti didelį žygį į Žemaitiją, siekdamas visų pirma aprūpinti šią pilį. Šis žygis tapo jam lemtingu.
Kryžiuočių žygis į Lietuvą ir mūšis prie Durbės
1260 m. liepą magistrui Burchardui fon Hornhauzenui Klaipėdoje pavyko sutelkti iki šiol neregėto dydžio kryžiuočių pajėgas. Jis sušaukė ne tik visos Livonijos ir Šiaurės Estijos danų pajėgas, bet ir nuvyko į Prūsiją, kur dalyvauti žygyje įtikino Vokiečių ordino Prūsijos krašto maršalą Henriką Botelį su Prūsijos kryžiuočių pajėgomis, prie kurių neseniai buvo prisijungęs iš Vokietijos atvykęs 30 naujų Ordino riterių būrys. Prūsijos kryžiuočiai į Klaipėdą atvyko mobilizavę dideles pajėgas, pasitelkę nukariautų prūsų karius. Klaipėdoje jie susijungė su Livonijos kryžiuočių kariuomene. Prie žygio prisijungė ir į Livoniją atvykę kryžininkai, iš kurių žymiausias – Karlas Ulfsonas, buvusio Švedijos jarlo sūnus.
Visa ši didelė kariuomenė pajudėjo iš Klaipėdos, tikėtina, maždaug tuo pačiu keliu, kuris aprašomas XIV a. pabaigos kryžiuočių kelių aprašymuose, kaip vedęs iš Klaipėdos per Bareikas ir Sauslaukį į Kvėdarnos apylinkes (Valdo Rakučio manymu, kryžiuočiai galėjo žygiuoti kiek šiauriau – palei Minijos upę). Kažkuriuo momentu turėjo būti pasukta kiek piečiau, į Vilkų Lauko piliakalnius. Anot Petro Dusburgiečio, kuomet kariuomenė jau artinosi prie Georgenburgo pilies, atvyko pasiuntinys su žinia, kad 4000 žemaičių įsiveržė į Kuršą ir jį niokoja. Eiliuotoji Livonijos kronika papildo, kad tie žemaičiai buvo tie patys, kurie laikė apgulę Georgenburgo pilį, bet suprato, kad, jei toliau pultų pilį, jų laukia pražūtis. Tad įsiveržimas į Kuršą buvo žemaičių vado, veikiausiai Almino, greita reakcija į žinią apie didžiulės kryžiuočių kariuomenės išžygiavimą iš Klaipėdos.
Kontrpuolimo manevras Alminui puikiai pavyko: gavęs žinią apie žemaičių antpuolį, magistras Burchardas fon Hornhauzenas pakeitė žygio kryptį ir nuskubėjo užkirsti kelią Kuršą niokojantiems žemaičiams. Didžiulė kryžiuočių kariuomenė, kurioje, tikėtina, buvo ne mažiau kaip 8000 (galbūt keliolika tūkstančių) karių, surado savo priešus ir ties Durbės upeliu pastojo kelią vos 4000 žemaičių.
Mūšio vieta paprastai lokalizuojama Latvijoje, Durbės ežero pietinėje pakrantėje, ties Trumpės upeliu, greta vėlesnės (XIV a.) Vokiečių ordino Durbės pilies griuvėsių. Su mūšiu siejami ir netoliese kasinėto Dyrų kapinyno radiniai. Tačiau ši tradicinė mūšio lokalizacija kelia abejonių. Pirma, ar tikrai mūšį galima sieti su pietine Durbės ežero pakrante ir Trumpe (kuri laikoma Durbės aukštupiu)? Ežeras mūšio aprašyme neminimas, tik nurodoma jį vykus „Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės (in campo iuxta fluvium Durbin)“ (Petras Dusburgietis), „lauke ten, Kurše, prie vieno upelio (wazzirs), kuris vadinamas Durbe (Durbin) kranto“ (Mikalojus Jerošinietis), „apie Durbės upę“ (circa flumen Durben), „prie Durbės“ (aput Durben) (Sembos kanauninkas), „Durbėje“ (in Durben) (Hermanas Vartbergietis). Durbė – gana ilga upė, ištekanti iš šiaurinio Durbės ežero galo ir tekanti toliau į šiaurę. Tad, prisirišus prie šio upėvardžio, mūšio vietos reikėtų ieškoti į šiaurę nuo Durbės ežero. Antra, galima ir apskritai suabejoti tradicinėmis Durbės lokalizacijos prielaidomis ir minėtos „Durbės“ upės ieškoti kitur. Nes sunku paaiškinti, kokiu būdu Karšuvos link su maisto atsargomis Georgenburgo pilies įgulai žygiavusi kariuomenė galėjo atsidurti 140–150 km šiauriau (tiesia linija)? Tai ir šiaip yra ne vienos dienos kelias, o dar reikia iš taip toli, vadovaujantis tik jau senstelėjusiomis žiniomis, pataikyti į tą vietą, kurioje tikėtina sutikti priešą... Tad gal tikroji mūšio vieta bus buvusi arčiau, pavyzdžiui, ties Durbino upeliu Telšiuose?
Paminklas Durbės mūšiui Telšiuose. Skulpt. Algirdas Bosas, 2016 m. Telsiai.lt nuotr.
Durbės Dyrų kapinyno kario kapas, siejamas su Durbės mūšiu
Taigi, 1260 m. liepos 13 d. kariuomenės stojo viena prieš kitą prie Durbės ar Durbino upelio. Prieš mūšį į kryžiuočius kreipėsi kuršiai, prašydami grąžinti jiems moteris ir vaikus, kuriuos žemaičiai Kurše paėmė į nelaisvę. Arogantiški kryžiuočiai atrėžė, kad „su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai“. Apie tai rašantis Petras Dusburgietis, tiesa, teigia, neva taip atsakę „paprasti žmonės“ (communis populus) iš Prūsijos ir Livonijos, tačiau tuo sunku patikėti, nes ne nuo „paprastų žmonių“ (prie kurių priskirtini ir patys kuršiai) priklausė tokie sprendimai.
Kuršiai dėl tokio atsakymo įniršo, ir tai, anot Petro Dusburgiečio, paskatino juos mūšio metu pulti kryžiuočius iš užnugario. Kryžiuočius paliko ir tie patys kuršius neva supykdę „paprasti žmonės“ iš Prūsijos ir Livonijos. Tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika teigia, kad kuršiai šiuo veiksmu tiesiog vykdė savo iš anksto sugalvotą planą išsivaduoti iš kryžiuočių valdžios.
Didžiulė kryžiuočių atvesta kariuomenė atgręžė ginklus prieš savo ponus. Ištikimi kryžiuočiams liko tik kai kurie prūsų vadai, kurie žuvo mūšyje drauge su kryžiuočių riteriais, o kiti prūsai, kuršiai, estai pasitraukė iš mūšio lauko arba stojo į kovą prieš kryžiuočius. Pastarieji dar priešinosi, o paskui leidosi bėgti iki artimiausio miško, bet buvo persekiojami ir žudomi.
Žuvo Livonijos krašto magistras Burchardas fon Hornhauzenas, Prūsijos žemės maršalas Henrikas Botelis ir 150 Ordino riterių (brolių). Šį skaičių vieningai nurodo Livonijos ir Prūsijos kronikos (Eiliuotoji Livonijos kronika, Petro Dusburgiečio, Sembos kanauninko ir Hermano Vartbergiečio kronikos), tačiau žinomuose XIV a. nekrologuose skaičiai įvairesni: magistras Burchardas su 136 broliais – Alden Byseno nekrologe, 170 brolių – Hickircheno nekrologe, magistras Burchardas su 32 broliais – Roneburgo nekrologe. Įdomu, kad skirtumas tarp pirmųjų dviejų nekrologų nurodomų skaičių yra iš esmės lygus Roneburgo nekrologe pateiktam skaičiui, tad gal reikia suprasti, kad 136 ir 32 Ordino riteriai – tai atskirai pateikti Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių nuostoliai, o iš viso mūšyje žuvo Livonijos magistras ir Prūsijos maršalas su 168 riteriais? Tokiu atveju, nekrologų pateikiamus skaičius reikėtų laikyti tikslesniais. Anot Alden Byseno nekrologo, mūšyje padėjo galvą ir Karlas Ulfsonas iš Švedijos, apie kurio gyvenimą ir žūtį dar apie 1320–1332 m. plačiau rašė švediška Eriko kronika.
Mūšio pasekmės
Durbės mūšis, pagal žuvusių Ordino riterių skaičių buvo didžiausias Pabaltijyje iki pat Žalgirio mūšio. Kartu tai buvo ir lūžio metas žemaičių kovose su Vokiečių ordinu. Pirmoji šio mūšio pasekmė – kuršių sukilimas, prasidėjęs mūšio metu. Kuršiai įsileido lietuvių įgulas į savo pilis. Jau 1260 m. liepos 25 d. kuršiai užmušė 7 Ordino brolius, kuriuos įsiviliojo į savo Vartajos pilį. Tik 1267 m. šiaurės Kuršas buvo priverstas grįžti į Livonijos kryžiuočių valdžią, o pietų Kuršas buvo sėkmingai integruotas į Žemaitiją ir Lietuvos valstybę (dabar tai – žemaičių dounininkų tarmės plotas). Iškart po Durbės mūšio, 1260 m. rugsėjo 20 d., kilo ir Didysis prūsų sukilimas, sukrėtęs Ordino valdžios pagrindus ir užtrukęs iki 1274 m. Iki 1272 m. kryžiuočiams nepavyko numalšinti ir Durbės mūšio išvakarėse sukilusių žiemgalių.
Turėjo keistis ir Mindaugo požiūris. Iki tol ištikimai laikęsis su kryžiuočiais sudarytų sutarčių, Mindaugas nebegalėjo ilgai laikytis senosios politikos. Almino planas buvo įgyvendintas: savo pergalėmis žemaičiai privertė Mindaugą priimti juos atgal į Lietuvos valstybės sudėtį. Tai, tiesa, įvyko tik 1261 m. rudeniop, po to, kai žemaičiai pasiekė dar vieną pergalę prie Lielvardės, o Mindaugo aplinka, ypač įtakingasis seserėnas Treniota, pradėjo jam atvirai grasinti. Tuomet Mindaugas atsimetė ir nuo sąjungos su Vokiečių ordinu, ir nuo krikšto.
Sunku Lietuvos istorijoje surasti kitą mūšį, kurio pasekmės būtų tokios gilios ir ilgalaikės, kaip Durbės mūšio. Tai – neabejotinai vienas lemtingiausių mūšių Lietuvos istorijoje.
Atgal
