ISTORIJA
03.20. 2018-ieji – Vydūno metai. Mūsų tautos gyvenimo krizis
Vydūnas, Darbymetis. 1924 m. Nr. 8., p. 26 – 38. Raštai, III t., p. 304-313
Dalykas toks svarbus, kad apie jį daug reikėtų pamąstyti. Be abejonės, visiems aišku, kad mūsų tautos gyvenime paskutiniais metais įvyko, kas nėra paprasta. Bet reikėtų tų įvykių ir esmę pažinti. Tautos gyvybei prasivėrė kelias.
Seniau ji tūnojo mažuose skrituliuose. Kiekviena lietuvių šeima arba giminė, kiekvienas lietuvio ūkis buvo šios gyvybės branduolas bei reiškėjas, bet jis sudarė sau skyrium gyvatą. Tuose mažuose skrituliuose lietuviai įžengė į santykiavimą su regimu pasauliu. Čia jie savo kalba ir savo veikimu ir apreiškė, kaip šis pasaulis juose atsispindi. Tuose mažuose skrituliuose jie ir atjautė šiek tiek savo esmę ir ją statė aikštėn savo pasakomis, savo dainelėmis ir apskritai visokiais meno darbeliais, jei ne kitu kuo, tai nors kryžių ir ,,dievukų” padirbimu. Pagaliau tuose skrituliuose lietuviai buvo ir auginę ypatingą būdą su viens kitu santykiuoti. Buvo nustatyti ypatingi santykiai su lygiais, santykiai su aukštesnės arba menkesnės vertės ir pagarbos žmonėmis ir santykiai abiejų žmonių lyčių.
Bendro visų tautos narių gyvenimo nebuvo. Nujautė berods jie visi, kad žmonės tos pačios kalbos yra kaip nors viens kitam artimesni negu kitos kalbos žmogus. Bet jų gyvenime, jų asmens reiškimuose tai niekaip neatsigarsėjo. Bendriejie visos tautos reikalai buvo kitos kalbos žmonų, kitos dvasios ir gyvumo tvarkomi ir palaikomi. Tarp tų mažųjų lietuvių gyvenamų skritulių ir bendrųjų reikalų nebuvo jokių gyvų sąryšių. Visa buvo padaryta, iš viršaus nustatyta. Viešasis gyvenimas neturėjo lietuvių gyvybės. Jų buvo tik atskiros gyvatėlės su visa jungiančiu Lietuvos oru. O tuo galėtume vadinti ir lietuvių kalbą, kuri, į tarmes suskilusi, berods vos betvirtino bendrąją gyvatą. Josios nebuvo, kad ją būtai galėjęs, taip sakant, sučiuopti.
Bendrasis gyvenimas turėjo ypatingos reikšmės. Žmonės jį pasitiko mariu jų gyvatėlių priešu. Viešusis gyvenimas nuolat griaužė ir griovė atskiras lietuvių gyvatas. Nuolat jis siurbė ir rijo jų gyvybę. Ir taip mūsų tautos gyvybė vis daugiau silpnėjo. Vien tik pasiilgims bendros ir saviškos gyvatos didėjo. O gal didėjo ir nekanta, kuri priešinos visomis pastangomis viešam tautą vergiančiam gyvenimui.
Visa tai ūmai pakito. Atskiros lietuvių tautos gyvatėlės dabar suglaustos didžioj tautos gyvatoj. Iš mažųjų atskirų gyvatėlių tautinė gyvybė gali sravėti į bendrąjį gyvenimą. Ir ji sravi. Yra visai aiškus noras visur dalyvauti bendrajame gyvenime, įnešti į jį žodžiais ir veikimais savo gyvenimo ir pasaulio supratimą, teikti jam savo esmės numanymą visokiais darbais darbeliais, nešti į jį savo meną ir pagaliau yra ir pasistengimų savo santykiavimo būdą tvirtinti viešame gyvenime. Reiškia, tautos dalelėse yra aiškus palinkimas visose žmoniško gyvenimo srityse tvirtinti savo ypatingumą, tautinius gyvenimo pažymius ir juos kelti iš mažųjų skritulių į bendrąjį tautos gyvenimą.
Daug darbo yra jau padaryta tam tikslui. Lietuvių tauta yra pasistačiusi bendrąją visų lietuvių gyvatą. Ji turi savo valios reiškėją, savo politinę atstovybę ir savo valdžią. Pagaliau yra kurta visa, kas bendrajam tautos gyvenimui reikalinga. Bet, šito atsimenant, reikia pastebėt, kad visa tai padaryta atsižiūrint vyriausiai į tai, kaip kitos tautos gyvena. Yra, be abejonės, labai reikalinga iš kitų pasimokinti. Bet kitas tautas pamėgdžioti yra pavojinga. O kartais visai aiškiai regima, kad kitos tautos gyvenimo ir galios formos stačiai įkeltos į lietuvių tautos gyvatą. Ir iš to pasidaro ypatinga padėtis. Tautinė gyvybė negali tuoj susilieti su ja. Maža tereiškia, kad jai leista gyventi savo valia, jeigu tosios forma jai lieka svetima. O jeigu tas svetimumas ir nepasidarytų žymiu, visgi apsireikštų kažkoks nevienodumas, nesklandumas, nesutikimas tarp pagrindinio ir viešojo tautos gyvenimo.
Aiškėja tai visai gerai, arčiau įsižiūrint į tai, kas daroma lietuvių tautos nariams suvesti į bendrumą. Vienas labai svarbus dalykas yra jau tasai, kurs nustato žmonių santykiavimą su pasauliu apskritai. Yra tam visokių rūšių mokyklos kurtos, yra mokslu pasirūpinta. Toliau yra ir atsiminta visų gabumų savo esmei apreikšti meno veikalais. Yra meno mokyklų. Iš kaimo gali tautinis menas iškilti į patį viešumą. Tada yra ir visokių įstaigų žmonių mintims, darbams ir asmenims vaikščioti po visą kraštą. Lietuva turi savo postą, telegrafą, gelžkelius, piningus. Visi jauni vyrai sušaukiami į kariuomenę ir čia bendrai miklinami. Pagaliau lietuvių valdžia ir jų teismas doroja visą tautos gyvenimą.
Visa, rodos, tvarkoj. Bet klausimas, ar visa tai paeina iš tautos šaknų. Jos randasi minėtuose skrituliuose. Čia lietuviai gyveno visai dar ne pirm ilgo visai savaip ir saviškai. Todėl lietuviai ir apreiškia tiek daug individualumo, bet ir tiek daug vienumo. Lietuvio asmenybė yra tikras vienetas. Ji santykiuoja su pasauliu ir su žmonėmis savo būdu. Jai žinomuose santykiuose visa aišku. Ji mato gyvenimo būtinumus savo regratyje ir kaip jie jungiasi vienas su kitu. Ir nėra asmenybėje priešingumų, nepasidaro skilimų. Todėl tiek sveiko proto, jausmo ir veikimo tame luome, kurs sudaro tautos pagrindą. Retai čia pastebėsime kokį pakrikimą.
Prieš tai statykime mokslą, kurs dabar tautą bendrina. Nedaug tereiškia, kad jis teikiamas lietuvių kalba. Tuo jis įgyja tik tautinės spalvos. Bet ar jis ir susitaikina su dvasine žmonių gyvenimo kryptimi, su tautinio gaivalo gamintu nuosakumu, ar jis patenkina giliausius tautos vaikų dvasios troškimus tai klausimas. Ar tik nėra taip, kad mūsų tautos jaunimas, kurs be galo trokšta šviesties, jam teikiamąjį mokslą priėjęs, jaučiasi apsivylusiu? Ar apie tai ir gana pamanyta? Mokslo įstaigos nuolat statomos, jų skaičius perdėm auga. Bet dažnai ir girdime pasakymą: jau galėsime susilyginti su kitomis tautomis šiuo žvilgsniu. Mūsų mokslo įstaigos nepasiliekančios už jųjų. O tai tik ne pirmasis jų uždavinys. Jos turi pirm viso patenkinti gyviausias tautines, tai reiškia ir žmoniškosios gyvybės, reikmenes. O to negali būti, kad akys kreipiamos taip stipriai į kitas tautas.
Bet kad tai ir nebūtų taip svarbu, kitas dalykas parodo mokslą ypatingai svetimu lietuvių būdui. Jau pradedamojoje mokykloje eina visos pamokos atskirais, specialiais takais. O toks pasaulio supratimo teikimas skiltimis visiškai vyrauja aukštesnėse mokyklose. Ir taip atsirado didė spraga tarp dvasinės gyvybės mažuose skrituliuose ir tos, kuri auginama mokslo įstaigose. Skirtumo, žinoma, turi būti. Bet čia rodosi svetimumas. Išauklėtiejie žmonės turėtų būti ir aiškesni, vienodesni, turėtų būti pilnesni, harmoningesni vienetai. Jų asmenybė turėtų būti, taip sakant, apvali, tvirta. O vis daugiau aiškėja, kaip augančiojoje inteligentijoj randasi vis daugiau suyrančių asmenybių negu „tamsiojoj” liaudyje. Yra tam tikrai visokių priežasčių. Bet man rodosi, kad vyriausiosios randasi moksle. Todėl tūli mokslus einantiejie pasidaro stačiai bendrojo gyvenimo sprogdintojais. Jų asmenybės neturi harmonės, bet juose yra juos pačius sproginančių elementų. Bendrojo gyvenimo vienybę todėl mokyklos vargu užtenkamai tvirtina, bet greičiau skaldo.
Žinoma, galima kaltinti šių dienų pasaulio supratimą. Todėl visokios draugijėlės visokiuose mokslo laipsniuose ir pasistengia drauguose kurti santarumą. Bet ir čia matyti, kaip susikaupiama svetimų gaivalų. Bendrumui auginti nereikėtų ieškoti dalykų ir priemonių mūsų manymui ir mokslui kitur, bet mūsuose. O kad jos ir bus menkos, jos turi būti atbojamos ir tvirtinamos, kol nepasidarys tikrais ramsčiais eiti keliu šviesop. Kitaip mes aptvindysime tautinę gyvybę svetimumu, kad jame ir nuskęs. Tada krizis rastų išeigą, kurios mūsų niekas nenori. Kas čia darytina, rodos, aišku. Yra jau tūli, kurie atsižiūri labai akylai į dvasinį tautos gyvenimą, kaip jis vyko visais ilgais amžiais. Ir jie skelbia atitinkamus mokslus. O tat svarbu. Daugelis, rodos, tai laiko mėgėjų dalyku. Gal yra ir tokių, kurie liaudies pasaulio supratimo žinias vadino prietarais, o mokslo žinias aiškia tiesa, nė nesapnuodami, kiek prietaringo glūdo ir jame. Bet pirm viso reikia parodyti kokią nors gyvenimo prasmę. Mūsų liaudies žmogus ją nors svajoja. Apie patį mokyklų darbą savo ,,Darbymetyje”, rodos, gana aiškiai esmi rašęs.
Dar žymesnis tautos gyvinimo krizis matyti meno srityje, tai esti žmoniškosios lietuvių esmės reiškiniuose šio pasaulio dalykais. Kad aptilo daina, seniai jau žinoma. Priežastis to ir mūsų jau ne kartą aiškinta. Bet yra ir pasistengimų tautinę gyvybę, kuri joje sukaupta, vėl padaryti veiklia. Yra ne vienas mūsų muzikų, kurie čia yra pasidarbavę. Yra ir dainininkų draugija, kuri vis naujai praneša žmonėms senųjų dainų gražumą ir taip tautos gyvybės kvapu juos vis naujai gaivina. Bet yra ir be galo didelio nesupratimo, ką dainos reiškia. Norima naujų dainų ir kalbama, kad senosios esančios ,,vergų” dainos, kad per lėtai dainuojama (O kiek triūso reikia, kol dainuot išmoksta!) ir kitų niekų. Ir matyti, kur viešumas stovi dainų klausime.
Pasistengimai dainą gaivinti vis dėlto yra natūralaus pagrindo. Ir yra dailininkų, muzikų gana, kurie tą pagrindą nuolat tvirtina. Bet užtai iš kitur liejami marūs nuodai į šį tautinės gyvybės darželį. Iš didžiųjų miestų plūsta į kaimus nuolat naujoviškoji operetų dvasia. O kas nuostabiausia, viešosios tautinės įstaigos šelpia tautos gyvybės marinimą. Gal ne pačių pasistengimu, bet leidimu. O patys veikėjai nė nežino, ką daro. Taip tad pamėgsta mūsų kaimų jaunimas visą tą gaidų ir žodžių žiurkžolyną, meta senąsias dainas, ir jos ir su jomis ans ypatingas pats tautinis jausmų bujojimas vysta ir pranyksta. Ir Lietuvos jaunimas gyvena tais pačiais jausmais kaip Paryžiaus, Berlyno ir kitų didžiųjų miestų pasileidėliai ir ištvirkėliai.
Visai tas pats dalykas pastebimas ir kitose meno srityse. Skubinasi lietuviai viso pasaulio raštiją versti į lietuvių kalbą nežiūrint į jos vertybę. O savo pačių raštiją kuo greičiausiai papeikti.
Vėl kitas dalykas dailusis menas. Nedidis jis buvo seniau. Bet pirmiejie mūsų menininkai ėjo jo takais iš mažųjų tautinio gyvenimo skritulių į didįjį bendrąjį Dabar šitas žengimas kiek pasilpo. Ieškomas pasaulio menas, o pamirštamas tas, kurs kitu nenori būti, kaip vien žmogaus reiškiniu tautinėj formoj. Ir patys liaudies menininkai jau beveik visai liaujasi dirbę ,,dievukus”. Karo metu daug tų meno darbelių išvežta. Dabar mūsų tauta pasistengia iš svetur parsitraukti visokių fabrikų dalykų. O jie žmonėms rodosi geresni už senuosius kryžius ir ,,dievukus”. Ir mūsų tauta netenka savo meno reiškinių. Kaip jie dingsta, taip ir liaujasi pats visokios rūšies meno veikalų kūrimas. Mūsų tauta, kuri iš tikrųjų yra menininkų tauta, pasidaro amatininkų arba ir tik amato darbo vartotojų tauta.
Visų aiškiausiai gal rodosi tautinio gyvenimo krizis visame, kas yra bendrojo gyvenimo dalykas. Imkime tik tautos gyvatos gynimą! Jaunoji žmonių — vyriškųjų — galia čia sutelkiama ir tam gynimui miklinama. Tikslas tas, kad jaunoji vyrija taptų tinkamu ir mikliu vadų įsakymų ir valios įrankiu. Tam darbas daromas gal visai tiksliai. Bet kiekvienas asmuo yra pagrinduotas asmenybe, augusia savaip, žiūrinčia į gyvenimą savo akimis ir norinčia vykinti savo norus, prieiti savo tikslus! Tam ji net visai sveikai pratinta. Ir pasidaro didis priešingumas tose sielose tarp individualių palinkimų bei esmingųjų pasistengimų ir miklinimų, kurie tarnauja ne visai aiškiai nujaučiamam tikslui. Ir taip kariai praranda atsakomybės nujautimą tam, ką jie daro. Net nėra jie užimti visą laiką šitu darbu lig nuovargio. Ir išaugo juose palinkimas į tinginiavimą. Dėl minėtų priežasčių jau seniau visose kitose tautose kario tarnybos laikas mažiau ar daugiau silpnino žmoniškąją jaunimo vertybę. O mūsų tautoj tai įvyksta kuo daugiau, kadangi čia žmonės dar daugiau buvo priversti saviškai gyventi. Ir kas kitur vis būdavo pavojus, būtent pasileidimas, gimties gyvenimo pakrikimas, mūsų tautai iš jos kariuomenės čia dar daugiau pasidaro blogo, kadangi mūsų tauta buvo sveikesnė ir švaresnė tuose dalykuose. Tai dabar gimties ligos tik nešamos iš kariuomenės į kaimus ir sveikasis gaminimas, ir tautos augimas žūva.
Čia galėtų kiek pagelbėti tik produktingas darbas, kurio būtų duodama kariams šalia miklinimo. Daug berods reiškia jau tai, kad kariams Lietuvos kariuomenėj teikiamas tikras pradedamas mokslas. Bet darbas juos paveiktų daugiau. Todėl apie tai seniau ,,Darbymetyj” mūsų rašyta. Tik sakoma, kad negalima naudoti karius produktingam darbui. Kenkia tai kariuomenės tikslams ir esą per brangu. Negalima su tuo sutikti. Reikia tokią nuomonę būtinai pataisyti. Pati dalyko esmė tai parodo. Kariuomenė, kuri tautos gyvybei neša ligas, negali buti ir jos gynėja. Ir toks miklinimo būdas, kurs gynimą priruošia, o kartu vyrų pasileidimą, negali būti tikras. Čia būtinai reikia mąstyti apie naujus kelius. O dėl brangumo reikia pasakyti, kad nėra brangesnio už tautos gyvybę, dargi už jos dorovės gyvybę. Tam visa turi būti aukojama.
Pagaliau reikia atsižiūrėti ir į tai, kaip žmonės pasitinka bendruosius reikalus. Tuosius veda tautos valios reiškėja, būtent valdžia. Seniau lietuviai, pakėlę akis nuo savo darbo, matė svetimąją tvarkant bendruosius dalykus ir laikė tą valdžią savo priešu. Dabar to neturėtų būti. Pačių tautos žmonės valdžioj stovi. Ir pasilieka vien paprastas priešingumas tarp egoistinių ir bendrųjų reikalų. Tam šalinti derės apskritai pažanga, žmonių dorėjimas.
Bet čia ir uždavinys. Žmonės turi išmokt bendruosius reikalus aukščiau statyti už savuosius. Negalima tai pasiekti kokiomis pamokomis, bet gyvais patyrimais. Žmonės turi kasdien numanyti, kad jų pačių gerovė pasitaiso tuo, kiek gerėja bendroji gyvata. Todėl čia be galo daug reiškia kooperatyvų darbas. Bet ne mažesnės svarbos yra kiekvieno viešosios tvarkos žmogaus paveikslas. Kuo aukštesnėj vietoj žmogus stovi, tuo brangesnis, gal net šventesnis turi buti jam bendrasis gyvenimas, reikalas, turtas.
Visiškai turėtų išnykti priešingumas tarp valdomųjų ir valdančiųjų. Jausmas priešingumo apie tai, prieš dešimtį metų buvęs, nėra jau išdilęs žmonėse. Todėl ypačiai atsargiai reikia į šį dalyką atsižiūrėti. Nuolat reikėtų tvirtinti, kad valdžia yra reiškėja visos tautos valios. Ir niekumet neturėtų būti nors priežasties manyti, valdžios žmonės reiškią savo ūpą. Sunku tai išvengti, jei valdantiejie žmonės tik pažįsta senąjį priešų valdymą Lietuvoj. Todėl ir galėjo įvykti, kaip štai kas.
Esame teatre. Visas pilnas žmonių. Ir valdžios galvos sėdi atskiroj vietoj. Tarp veiksnių atvangoje pakyla žmogus ir sako kalbą. Dėl ko ir ar tai tikslinga ir taktinga, šišon visai nesvarbu. Žmonės pritaria kalbai plojimu. Valdžios vyrai, greitai pakilę, pabėga iš teatro. Kiti žmonės ramiai pasišneka atvangoj ir renkasi naujam veiksmui žiūrėti. Tai jiems pranešama, kad jie turį, tuojau apleisti teatrą. Klausia protingas žmogus, koks tokiam įsakymui pagrindas ir tikslas. Ir, viską apmąsčius, išeina — senosios svetimųjų valdžios įprotis, priešingumas prieš žmones ir nenusimanymas, ką daro.
Toks tai įvykis. O jis nušviečia tautos gyvatos padėtį. Nėra tautinė gyvybė išaugusi į bendrąją valią, bet jai valia uždedama. Nėra aiškaus nujautimo, kad gyvenama krizio laiku ir kad reikia kiek tik įstengiant visa taip tvarkyti, kad tautinė gyvybė sravėtų iš atskirų skritulių stačiai į bendrąją gyvatą, į viešąjį gyvenimą
Prastajam žvilgiui rodosi, kad visa yra tvarkoje, kad visai nėra to čia minimo krizio. Mat tauta pasirenka savo atstovus, o tiejie — sau valdžios žmones. Bet ta pati atstovybė vargu yra, kas ji turėtų būti. Labai ji panaši į kitų tautų atstovybes. Yra suskilusi į įvairiausias dalis. Galima pasakyti, kad atsispindi lietuvių individualumas. Bet reikia tuo labai abejoti. Kiekviena atstovų grupė turi savo tikslų. Ir jie atrodo taip, tarsi politinės grupės ieškotų tik savo ir savo šalininkų naudos ir kad bendriejie visos tautos reikalai joms tiek terūpėtų. Yra taip ir kitur, pav., vokiečiuose, bet mūsų tauta randasi visai kitoj padėtyj. Ji kaip tik eina viešojo bendrumon. Todėl politinė atstovybė jai daug daugiau reiškia, gali nulemti krizio išgalėjimą, bet ir tautinės gyvybės nykimą.
Yra pasidariusi ir kita dar tautos gyvybės ir valios reiškėja. Žinoma yra šaulių sąjunga. Bet jai reikės labai akylai mėginti, kokia dvasia joje įsivyrauja, kokia dvasia kitų tautos gyvybės reiškėjų šelpiama ir kokia slopinama.
Ir labai reikės pamąstyti dėl tų žingsnių, kurie reikalingi tautai išvesti iš pavojingo krizio. Gal tam bus, apskritai imant, šiejie naudingi:
Žiūrint į atskirus tautą sudarančius žmones, būtina juos visokiais būdais, pradedant jaunaisiais, mokyti, auginti ir pratinti bendruosius dalykus gerbti ir daugiau vertinti negu savuosius. Kiekvienas turėtų siekti tikslų virš savo asmens gyvenimo ribų bei reikalų. Ir nors numanu turėtų būti kiekvienam, kas yra gyvenimo prasmė.
Tautinis menas turėtų garbingesniųjų luomų būt pasitinkamas su širdingumu. Turėtų pagaliau liauties piktasis nutarimas jaunųjų menininkų, o jo vietą užimti ne aklas pagyrimas, bet išmintingasis tautinės grožybės atidengimas.
Draugingasis lietuvių santykiavimas, kaip jis gyvas yra mažuose skrituliuose, turėtų atsispindėti ir visame gyvenime. Ir valdyme mūsų tautos netinka pavergiančioji svetimų tautų dvasia.
Apskritai imant, visaip reikėtų rūpinties vyriausiai sielos kultūra. Tik taip mes galėsime greit jeigu ne iškilt iš kitų, tada nors prilygt kitoms tautoms. Kitais dalykais mes ilgai, jei ne vis, pasiliksime užpakalyje. Su sielos kultūra vien mes galėsime išgalėti dabartinį krizį.
Žiūrint į bendrosios tautos valios reiškėjus, yra būtina, kad jie gyventų kitiems paveikslingais žmonėmis ir kad jiems dar daugiau, kaip kitiems, rūpėtų bendroji gerovė negu jų pačių nauda.
Labai reikalinga, kad jie galėtų suprasti, kas bendrajam tautos gyvenimui svarbiau, o kas ne taip svarbu, kad jie atskirtų tarp to, kas gal yra akies mirksniui naudinga, ir to, kas pagrindu pasidaro ilgų metų gyvenimui.
Ir nuolat reikėtų reikšmingojoje vietoje stovinčiam žmogui atminti, kad tautinio krizio metu ir privatus jo gyvenimas dera tautos gerui arba blogiui: kad žmogus, kurs nėra aukštesnės negu kasdienės dorovės asmuo, netinka tautai tarnauti svarbesnėj vietoj. Menkos dorovės žmogus pasidaro aukštoj tautos vietoje ir nenoroms tautos žudytoju.
Žmonių valdymas yra tiek lengvesnis, kiek valdžios žmonės yra kilnesni. Ir prieš savo norą kiekvienas gerbia aukštos dorovės žmogų ir jo klauso. Tiktai aukšta dorovė yra tvirtos žmogaus valios ir galios versmė. Iš kitų žmonių reiškiasi tiktai karščiavimas.
Visa atbojant, kas čia pasakyta ir kas leista numanyti, mes tikrai apveiksime pavojingąjį krizį. O laimingu būdu yra mūsuose ir labai dar sveikos tautinės gyvybės. Tūli atskiri žmonės tiki, kad jie išvedę tautą iš keblios padėties. Gal kiek reiškė čia vieno antro pasistengimas. Bet atsveriančios reikšmės turėjo lig šiol tik didysis šių žmonių skaičius, kursai palaikė ir išaugino savyje sveiką tautinę ir žmonišką gyvybę.
Bet nėra pagrindo, tuo pasitikint, nieko nebeveikti. Jeigu tik butų tauta kaip nors aktingiau iš lauko spaudžiama, jeigu patys kitų tautų dvasios dar daugiau liesime į savo darželį, pavojus bežiūrint didės. Mums, mažai tautai, daugiau kaip kitoms yra priverstinas dalykas, kad kiekvienas žmogus, kurs tautoj ką reiškia arba reikšti nori, tikrai pasistengtų gyventi kaip reikalauja kilnaus žmogaus gyvybės dėsniai. Tada išeisime tikrai ir iš tautos gyvenimo krizio.
Atgal
