Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 03 20. Kam reikalinga Teisybė?
Algirdas Pilvelis
2013 metų vasario 6 d. straipsnyje „Ar mylime savo tėvynę rašiau: „Premjeras Algirdas Butkevičius, viešėdamas Briuselyje, susilaukė didelio dėmesio. Juk Lietuva 2013 metais pirmininkaus ES Tarybai. Reikia iš arčiau susipažinti su tais, nuo kurių ir priklauso tavo valstybės likimas. Būtina atsakingiau numatyti Lietuvos valstybės santykius su Europos Sąjunga, gyvybinius mūsų šalies interesus. Ankstesnės Lietuvos vyriausybės čia yra palikusios nemalonių mūsų šaliai spragų, nuodugniai neapsvarsčiusios įvairių problemų sprendimų, dabar neigiamai atsiliepiančių Lietuvos valstybei.”
Lietuva pervargo nuo politikų pažadų. „Reikia ir bus“, - sakydavo Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Ir Lietuva per 20 metų pasiekė labai daug. Sukurta bankinė sistema, švietimas, ir litas tapo stabilus, juo pasitikėjo visa Europa. Dabar ,lyg gaisro ištikta šalis, regis smetoniniai laikai sudegė. Gėdinga imperinė atgyvena atsigauna. Stalininis smurtas taip pat. Lietuva – liūdnų veidų valstybė. Ir viską daro priešingai, nei reikia. Ekonomika buksuoja, politinės partijos - lyg kažkokia katastrofa, žiūri tik savo interesų. Kaip užtaisyti, kokiais dažais ar cukrumi glaistyti pažadus „rytoj gyvensime šviesiau“? Nemažėja gultų kalėjimuose, kodėl taip yra? Grandinės nesuplėšytos, o kiek išėjusių savo noru akių iš mūsų mažutės Tėvynės? Buvo Antano Baranausko klėtelės raštas – kas arčiausiai iriasi į eiseną iš Tėvynės Lietuvos, kur tiesa prie bedugnės krašto, girta, prasirūkiusi, nebyli lyg kapas burna.
Cinizmo skurdas tęsiasi. Politinės partijos neslepia uždirba dešimtį kartų daugiau už paprastą žmogų. Juodas kuinas tas žmogus, išvykęs svetur ieškoti darbo. Tik Valdas Adamkus pasiekė pasaulyje pripažinimo, kaip žinomas aukščiausio lygio politikas. Šimtai tūkstančių tik duoną siųsdavo į Lietuvą. Sielvarto spąstuose mes turime savo Dievą – tėvynę, filosofiškai žvelgti turime, kilti pirmiausia savo išmintimi pasikliaunant, žengti lemiamus žingsnius. Gyvenimas kaip viena diena prabėga. Kančios kiekvienam atseikėta, daužosi širdis. „Karo našlaičiai“ - išleista smetoninių pašto ženklų serija, taip pavadinta ta bedugnė, bet tada, 1917 metais, Vilniuje mirė 3 tūkstančiai gyventojų, pakirsti bado.
Su viltimi žvelgti turi kiekvienas žmogus. Taip gimė straipsnis „Žvelgiantis į ateitį Algirdas Butkevičius“: „Pavasaris blyksi. Lietuva laukia euro. Rožės širdyje, ir laikas atneša viltį. Vis artėja Lietuvos Prezidento rinkimai. Kova prasidėjo. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalykiška ir visada labai atvirai, be užuolankų pasako, kas svarbiausia tėvynei. Ir visada tvirtai. Ja tiki lietuviai, rusai, lenkai ir kiti kitakalbiai Lietuvos piliečiai. Joks nuopuolis negresia, ir šviesa Prezidentės širdyje įsitvirtina. Rusų patarlė: „Jei tau penkiasdešimt metų ir nieko neskauda, vadinasi, tu angelas.“ Algirdas Butkevičius deklaruoja tradicinę šeimą. Tokios pat nuostatos laikosi ir prof. Vytautas Landsbergis Jo žodis labai svarbus prieš pat Lietuvos Prezidento rinkimus. Jo žvaigždė niekada neužges. Ji bylos, kad buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumo Pirmininkas geriausiai išmano, kuris iš kandidatų į Lietuvos Prezidentus geriausiai atstovautų mūsų valstybės interesams.”
Premjeras yra daugiau nei šiaip Vyriausybės narys. Jo vieta – ant aukščiausiojo politikų hierarchijos laiptelio. Premjeras turi išmanyti: pažinti politikų valią, širdis, atsakomybę, intelektą, būti psichologas, pedagogas-vadovas. Jau vien tai įpareigoja. Premjeras neeilinių sugebėjimų žmogus. Netrukus teks diriguoti Europos Parlamento Tarybai. Tėvynė tikisi išlaikyti gerą Lietuvos vardą. Mus egzaminuos Europa. Ryžtas spinduliuos savo visiškai nauja Lietuvai epocha.
Atgal
