Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 02 08. Ar įmanoma uždrausti mylėti Tėvynę?
Algirdas Pilvelis
Ar yra toks Tėvynės jausmas, ar tai vien abstrakti sąvoka ir pareiga mylėti? Tačiau meilė iš pareigos daugiau primena meilę iš išskaičiavimo. Ar Tėvynę privalome mylėti dėl kažkokių priežasčių, ir čia neišvengiamas išskaičiavimas, kuris kažkodėl turi būti „su minusu“, ar tai natūralus žmogiškas prigimtinis jausmas, kurio vis dėlto smarkiai stokojame, todėl ir bandome jį įdėti į abstrakcijos rėmus?
Tik ar nebus toks paveikslas tuščias, jei nebus dailininko, kuris ir sukuria vaizdą? Ir tik nuo jo gebėjimų priklauso, ar tai iš tikrųjų bus kūrinys, o ne „ištepta drobė“, mažiau vertinga už rėmus? Ir jei neišvengiamas tas bendras mūsų gyvenimo ir istorijos vaizdas, kurį pavadintume Tėvyne, ar ne geriau, kad tas vaizdas būtų gražesnis, kiek tai priklauso tik nuo mūsų? Visada turėtų būti gražesnis, negu dabar yra, nes viena karta keičia kitą ir taip kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau tampa to gyvenimo vaizdo tapytoju. Tai jau nėra asmeninis jo gyvenimas, privatus reikalas.
Ir ta erdvė, kuri sieja ir likimus, ir istoriją, ir kultūrą, kurioje bandome rasti atsakymus į esmingiausius būties klausimus ir kurioje ką atrandame, tą ir turime, kurioje esame pririšti tiek laimės, tiek ir nelaimių, argi neverta mūsų meilės? Labiau negu bet kas nors kitas, bet koks kitoks dalykas, nes tik čia, savo Tėvynėje, mes tikimės atrasti tai, kas mums būtų brangiausia.
Jeigu tai verta mūsų meilės, vadinasi, Tėvynės meilė atsiranda savaime, kaip prigimtinis žmogiškas jausmas, ne kas nors dirbtinio ar „ideologiško“. Ir šis jausmas įgyja gyvybės tame „žmogiško gyvenimo vaizde“, jį įšildo saulė, jis prisitraukia girių ir pievų kvapo, ir jis toliau formuojasi kaip mūsų žmogiškų santykių visuma.
Kadangi jis apima tiek daug įvairių dalykų, ir vis vien išlieka tuo jausmu, jis stiprėja kuo daugiau apimdamas, ir tokia augimo, o ne silpnėjimo galia yra būdinga dvasiai. Pagaliau tai vieningai apima ir proto dalykus, ir jausmus, tad čia nėra jokio pasidalijimo tarp „galvos“ ir „širdies“. Ar galima ką nors daugiau įsivaizduoti labiau dvasingo ir kilnaus?
Tėvynės meilė – žmogiškos brandos požymis
Kas nors galėtų pasakyti: žmogus negimsta su Tėvynės meile, ir ją „išugdyti“ gali tik patriotai. Bet tokio ugdymo padarinys tėra politika, ir daugiausia „ugdoma“ tam tikslui, kad žmogus būtų lojalus ir emocingai atsidavęs kokiai nors politinei sistemai, kuri iš tikrųjų labai žalinga jo Tėvynei. Juk „tarybinio patriotizmo dvasia“ auklėjo žmones ir bolševikai, o ten grynai politinė orientacija buvo net daugiau negu akivaizdi. Pirmiausia bolševikai nepripažino individualios, arba pilietiškos Tėvynės meilės. „Tarybinis patriotas“ – tai zombis, ir kuo daugiau ditirambų gieda komunistų partijai ir kuo mažiau mąsto, tuo esą buvęs „sąmoningesnis tarybinis patriotas“, aukštesnis už kitus piliečius, ir už tai gaudavo taloną deficitinei prekei ir jausdavosi laimingas kaip grybas po šilto lietaus. Ir jei daugumas žmonių būtų buvę imlūs tokiam „ugdymui“, dar ir iki šių dienų nebūtų gimę nė vieno mąstančio žmogaus.
Tėvynės meilė lyginama su meile Motinai. Iš tikrųjų tai nėra atsitiktinis dalykas. Žmogiška meilė būtent ir prasideda meile Motinai, nes ji yra vienintelė būtybė, kurią gali jausti kūdikis, vadinasi, ir mylėti. Žmogaus gimimas prasideda nuo meilės. Ir kuo labiau plečiasi jo akiratis, tuo meilės poreikis didėja. Ir kiek žmogus bemylėtų kitus žmones, kiek dalykų bemėgtų, kiek betobulėtų, vienaip ar kitaip jam tenka viską suvienyti, apmąstyti, suvokti. Pajusti tai kitaip, ne kaip daugybę atskirybių, o kaip visumą. Ir ta žmogiškos meilės visuma yra Tėvynės meilė. „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“, – štai kaip pasakyta Šventame Rašte, Išėjimo knygoje. Šitaip susisieja pirmoji žmogiška meilė – motinai ir motinos vaikui su jo brandžia meile tam pasauliui, kuriame jis gyvena iš Dievo malonės. Ir kiekvienas normalus žmogus, kur bebūtų gimęs, mylės savo Tėvynę.
Ir tik ten, kur skatinamas iškrypimas, natūralios žmogiškos vertybės keičiamos vien materialinių gėrybių kultu. Ten plinta nežaboti norai turėti vis daugiau, pavydas ir nusikaltimai. Tėvynės meilė būdinga dvasingiems žmonėms. Kitai gi daliai nesvarbu, kur begyventi ir kuria kalba bekalbėti, svarbiausia materialiniai dalykai ir daugiau patogumų.
Žmogus be Tėvynės meilės – tai žmogus jau be Tėvynės, tai lyg žmogus iš niekur. Tai vargeta, praradęs patį brangiausią turtą – dvasią, savo Aš. Be Tėvynės – jis pats nelaimingiausias, nors būtų ir turtais aptekęs. Elgeta ir liks. Juk daugybė dalykų, kuriuos duoda Tėvynė ir jos padangė, kartu su Motinos pieno gurkšniu, jam bus paprasčiausiai nepasiekiama.
Meilė užrištomis akimis ir turtų apakintojo panieka
Labai dažnai su Tėvynės meile tapatinamas apakimas. Valdžios ar įvairių politinių šou kultas, kai žmonės įsijautę kartoja pompastiškas frazes ir visaip vengia kritiškai pažvelgti į negeroves, kurių apstu jų Tėvynėje. Nuo skambių žodžių niekas mūsų gyvenime nepagerės, tai kaip narkotikai, sukeliantys laikiną euforiją, o paskui naikinantys žmogaus protą, jo dvasią, bukinantys jausmus. Žinoma, tokia nemąstanti ir šūkius kartojanti minia yra didžiulis džiaugsmas valdžiai, kuriai tada nereikia stengtis dirbti ir mąstyti, jos visos pareigos Tėvynei – tai tik naudojimasis savo privilegijomis, nes „visi“ ir taip patenkinti.
Betgi taip groteskiškai iškreipiama Tėvynės meilė! Valdžiai dėl to tik dar geriau. Tokioje terpėje puikiausios sąlygos tarpti sudaiktėjimui, kurti apgaulių strategijas, o tada žmones valdyti dar lengviau. Jiems galima arba žadėti, arba juos gąsdinti, kad jie prarasią tą ir aną.
Taip piliečiams atimama iniciatyva, kartu žudoma ir Tėvynės meilė. Lietuvos politinės partijos skelbiasi „valstybe“, o visa kita, taip pat ir šalies piliečius, reikia suprasti, jau nebe valstybę. Kadangi tų partijų lyderiai nepasižymi išmintimi, neretai praranda ir sąžinę, tai ir žmonės, apgauti tokių ideologų, pasimeta ir ima netikėti geresne ateitimi, žvalgytis į normalias demokratines šalis. O mūsų valdžiai to ir tereikia! Taip jie atsikrato tų, kurie ne tik už juos nebalsuotų, bet ir agituotų prieš juos. Lietuviai, neleiskime, kad atimtų iš mūsų Tėvynę! Melą reikia įkišti už grotų! Vakar prof. dr. Stasys Brundza, apsilankęs „Lietuvos Aido“ redakcijoje, pasakė, jog kai kuriuos buvusios valdžios daugumos vadovus, žlugdžiusius Lietuvos ekonomiką, reikėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Ir dar blogiau, kai plinta kosmopolitinis cinizmas, arba „liberalizmas“. Vadinamieji globalistai pradeda neigti savo Tėvynę, esą ji „nesanti jokia vertybė.“ O kokios gi kosmopolitų vertybės? Vien turtai ir valdžia! Dėl jų pasirengę ir išduoti Tėvynę, nors patys tai vadina ne išdavyste, o „protingu poelgiu“. Jie nepripažįstą „emocijų“. Bet iš tikrųjų yra didžiuliai savimylos ir tokie šalti, jog savo šunelį myli labiau už vargstantį kaimyną. Ypač mėgsta, kad juos garbintų kaip stabmeldžių dievukus. Ir jų visas „intelektas“ yra tik perskaitytos, iškaltos teorijos, sausos ir bedvasės, todėl niekur ir nepritaikomos, nes nekūrybingi „kosmopolitų“ protai geba jas tik kartoti. Ir jie domisi tik vieninteliu dalyku – asmenine karjera. Dažnai jie apsiskelbia „aukštesne kasta“, „elitu“. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pavyzdžiui, buvusiu premjeru pasitikėjo prof. Vytautas Landsbergis. O šiuo metu?..
Ten, kur ima plisti „kosmopolitizmas“, globalizmas kaip vienintelė „pasaulio gelbėjimo teorija“, paprastai ateina ir skurdas. Kadangi iš tuščių ir nerealizuotinų teorijų nėra jokios naudos, o visos pastangos ir lėšos iššvaistomos tuščiai (bet ar jos nenusėda į tų „teoretikų“ pinigines?). Paprastai valstybėje kyla susipriešinimas, prasideda tarpusavio kaltinimai ir įžeidinėjimai, šalies gyvenimas – ekonominis, politinis, kultūrinis sustingsta, pagaliau šalis apimama įvairių krizių, smunka tik žemyn. Betgi esama kitokių pavyzdžių, tarkime, Šveicarija.
Jei žmogus iš tikrųjų myli Tėvynę, jis visada stengsis kiek galėdamas ką nors jai naudingo padaryti. Koks sūnus nepadės alkstančiai ar sergančiai motinai? Todėl Tėvynė mylima ne komplimentais (valdžiai), o gerumu ir žmoniškumu.
Kaip galima pavadinti kitaip, jei ne cinizmu tą neseniai plačiai pagarsėjusį balsų pirkimą? Bet tie pirkėjai kalėjime neatsidūrė, nes esą trūksta įrodymų. Negerbiami nei ir rinkėjai, nei Lietuva. Tokia Lietuvos „demokratija“. Neseniai vykę Seimo rinkimai graudi istorija.
Politiniuose sandoriuose visada turi būti saikas ir numatymas. Šiuo atveju turi būti nauda valstybei ir visuomenei.
Reikia kuo daugiau sąžinės, kuo mažiau vienadienių sprendimų, kurių pasekmės gali būti ne vienadienės. Šiandien konkrečiam politikui naudinga, o ateityje Lietuvai?!
Kai kurie sprendimai, tai tas pat, kas sūnui iš mamos pavogti brangią apyrankę ir nunešti ją į lombardą.
Neatimama žmogaus teisė mylėti Tėvynę
Kiekvienam žmogui, turinčiam ar turėjusiam motiną, net neateina į galvą ją mylėti ar ne, lygiai taip pat kiekvienas žmogus turi savo neatimamą prigimtinę teisę mylėti Tėvynę, kuri ji sieja jau ne su šeima, o su visa tauta, visuomene. Taigi Tėvynėje telpa viskas, kas mums brangu. Tai, kas mums atneša džiaugsmą, ir tai, kas užgauna teisingumo jausmą ir kelia pasipiktinimą, skatina ką nors daryti, kad būtų geriau. Tėvynė yra viskas, ir be jos nėra nieko. Žmogui Tėvynę davė Dievas. Ir žmogus privalo mylėti Tėvynę.
Lygiai žmogus taip pat privalo savo Tėvynei daryti gera.
Kiekvieno Lietuvos žmogaus pareiga išryškėjo Sausio 13-osios naktį. Apgynėme Lietuvą ir amžinai taip elgsimės, kaip Žalgirio laukuose buvo laimėta!
Tik drąsa, dora lietuviui – svarbiausias kelias.
Bet kodėl dalis lietuvių nesimoko istorijos? Kaip išliks lietuviai be Lietuvos? Todėl tik saugodami Lietuvą, puoselėdami ją ir mylėdami galime išlikti ir kaip tauta, ir kaip žmonės. Tik Tėvynė mus skatina tobulėti dvasiškai, ten, kur mes esame, o visi „teoriniai dalykai“ visą laiką tik „kabos ore“. Netgi žmogus, įsivaizduojantis kitą pasaulį, jį įsivaizduoja pagal savo Tėvynę. Ir tai vienintelis dalykas, nes juo viskas susieta. Kadangi Tėvynė yra Dievo dovana, joje negali po „po truputį“, joje negali būti „daug“, joje tiesiog yra viskas. Viskas, ko reikia mūsų dvasiai tobulėti. Mes lygiai taip pat neatsiejami nuo jos, kaip ir viskas, ką mes joje atrandame, ką mes atrandame savyje. Mūsų Tėvynė mums, lietuviams, yra šventa, nes ji yra tas ryšys su Dievu, iš kurio semiamės stiprybės ir iš kur išmokstame eiti dorybės keliais. Jei eisime kitais keliais, jie nuves į tokią tuštumą, iš kurios nesugrįžtama. Nepraraskime savo Tėvynės su amžinąja sostine Vilniumi.
Atgal
